Prieš vestuves (nuotrauka Vyt. Maželio)

DEALl MOTERIS — kruopšti kūrėja, mėgstanti vidinį savo grožį išorėj apreikšti: nuosaikiai, sumaniai, taupiai, bet ir darniai, įvairiai bei išradingai. Jei iškilmingais momentais ji pasipuošia ir renka akims patrauklias spalvas, tai ne dėl to, kad jos vidus būtų tuščias. Priešingai, savo vidaus šventišką nuotaiką ji derina su momento didingumu. Juk ir gamta turi atskirų metų laikų spalvas ir derinius. Pati gi prigimtis keičia plaukų ir kūno spalvą. Moteris visa tai priima, kartais paryškindama, kartais užtušuodama.

Kaip kiekvienas menininkas turi savo koloritą, taip kiekviena moteris savo vidaus ir išorės charakterį. Medžiagų brangumas ir papuošalų gausumas gali terodyti vyro kišenę esant nuolaidžią ir išlaidžių. Kuklus, bet skoningas, ypač jei savo pačios pasiūtas, aprėdas tyliai byloja apie savininkės skonį bei kruopštumą.


Ideali moteris — iš Dievo rankų kūrėja: harmoninga, rami, nuosaiki, išradinga, kruopšti. Jos vidus – kalbėti sau renka spalvas lyg gamta. Moteris niunsais išsako save – lyg žiedai.


Išmintingos moters rūbas neužgožia ir nenupigina rimtai galvojančio vyro -— nei neerzina, nei per daug nesužavi. Ideali moteris ir jos apsirengimas — lyg žiedai: jie būna kuklūs, nors nepamainomai patrauklūs, lyg mūsų tėviškės pievų žydėjimas; darniai puošnūs, kaip išradingos lietuvaitės darželio margažiedžiai; reti ir išieškoti, kaip sumanaus daržininko šiltadaržio mimoza.

Moteris

Broliai!

Mes manome, kad nevyriška rūpintis mažmožiais, bet vyriška juoktis iš moters rūpesčio šukuosena, rūbo spalva, išorės dailumu.

Bet argi vyriška girtis savo aklumu? Broliai, dažnai atrodom patys kaip graboriai - palaidoję bet kokį skonį.

ŪSŲ BERNIUKAI nuo mažens įpranta žiūrėti su panieka į "gyvenimo mažmožius" — nevyriška kreipti dėmesį į aprangą, tiesiog liguista rūpintis šukuosena. Pažvelkim rytą į darban važiuojančius vyrus — visi tarsi uniformuoti: marškiniai, kelnės, švarkai, net kaklaraiščiai (kur jų pasitaiko) — visi kaip iš tos pačios mašinos. Taip apsipratusiam vyrui yra tiesiog nesuprantamas moters rūpestis išore: apsirengimu, rūbų pamainom, kintančia šukuosena. Vyrų tarpe tai laikoma moters neracionalumo įrodymu. Tačiau ar tai nėra vyrų pasigyrimas aklumu? Nekalbam čia apie perdėtą, bet apie santūrų rūpestį. Moteriai išorė yra šneka. Štai savo šukuosena ji truputį apie save pasako. Rūbo spalva išsako nuotaiką. Apranga — tai jos užuomina pasauliui, ką joje jis turi matyti.

Būtų gera, kad ir vyruose nuo mažens būtų auklėjamas jautrumas šiai kalbai: pačiam rūpestingiau apsirengti ir kitų išorę nežeminti, bet įvertinti. Tada daug natūraliau būtų vertinamos ir pačios mados. Juk ir čia be finansinio, socialinio ir moralinio yra dar grynai estetinis požiūris, kada paprastai klausiama: ar tas rūbas yra tikrai gražus; ar jis apsako tai, ką atitinkamoj nuotaikoj galėtų ir turėtų išreikšti. O kaip žmonių suėjime nemandagu šūkauti, lygiai taip nėra skoninga rūbų kalba šaukti, kur reikalaujama tyliai kalbėti.

Vyras