Spausdinti

VACLOVAS KLEIZA

Mintys, pateiktos A. L. Katalikų Federacijos Tarybos Suvažiavimui 1964. XI. 14 Čikagoje

     Kažkas yra pasakęs, jog šiandieninis pasaulis primena “Time” arba “Newsweek” žurnalus. Viskas yra suskirstyta į paskirus skyrelius: religija, politika, mokslas, menas, sportas ir t. t. Juos jungia tik tai, kad kiekvienas iš jų yra žmogiško pasireiškimo liudytojas. Bet vienas skyrius su kitu beveik nieko bendro neturi. Religija išjungiama iš politikos, meno, sporto ir kitų gyvenimo sričių. Ji paliekama tik dvasiškiams ir uždaroma tarp bažnyčios sienų. Krikščionybė yra tremiama iš gyvenimo.

     “Daugeliui krikščionybė yra tapusi lyg apdraudimo įstaiga nuo nelaimingos amžinybės,” sako tėv. J. Kubilius, S. J., “o jos praktikavimas — įmokėjimas neišvengiamo mokesčio... Mes užmirštame, kad pats Dievas yra pasiekiamas tik per šios žemės sutvėrimus”.

     Kristus, gyvendamas žemėje, turėjo dvylika apaštalų. Šiandien jis turi jų milijonus, nes ir tu, ir aš esame apaštalai. Per šventą krikštą tapome Kristaus Bažnyčios nariais. Mes Bažnyčiai nepriklausome, mes esame Bažnyčia. Gi Kristaus Bažnyčios misija ir yra apaštalavimas.

     D. Thorman savo naujoje knygoje “The Emerging Layman” rašo: “Kataliko pasauliečio tikroji ir pagrindinė misija yra būti ryšiu tarp Bažnyčios ir pasaulio, jungiant šias dvi bendruomenes vienon. Pasauliečiai yra pilnateisiai abiejų bendruomenių nariai. Per juos Kristaus mokslas taps pasaulio dalimi. Todėl pasauliečių uždavinys ir yra sudaryti sąlygas Kristui gyventi pasaulyje. Jie privalo Jį nešti į šeimą, į mokyklą, į ekonominį ir politinį gyvenimą, į savo pasilinksminimus ir pramogas”.

    Kokia apaštalavimo plotmė ir gairės mūsų aplinkoje? Ji plati, kaip ir mūsų gyvenimas. Todėl žvelgsime tik į tris sritis: šeimą, parapiją ir karitatyvinę — labdaros veiklą.

ŠEIMA

    Tai pagrindinė mūsų bendruomenės ląstelė. Joje išauga šventieji ir nusikaltėliai. XX-tojo amžiaus tėkmėje šeima išgyvena krizę. Persiorientuojama iš šeimos plačiąja prasme (senelius, tėvus, vaikus, brolius, seseris) į artimąją šeimą (tėvus ir vaikus). Šis perversmas sukuria savitas problemas ir atveria duris naujam apaštalavimo dvasios pasireiškimui.

IŠ  MŪSŲ LŪPŲ

Padėti artimui? Aš padedu, o jei kam reikia pagalbos, tesikreipia į tuos, kurie daugiau turi. Tam yra valdžia. Aš dirbu ir vargstu, pats vos galą su galu suvedu. Pakankamai siuntinių Lietuvon išsiunčiau.

Sakai, aplankyti ligonį? Pabandysiu, tik, kad to laiko vis nėra. Žinai, vakare būnu pavargęs, o savaitgaliais reikia atsigauti. Tiesa, ar būsi tame baliukyje šeštadienį?

Ar parapijai priklausau? Tu juokingas. Žinoma, kad priklausau. Kiekvieną sekmadienį nueinu į bažnyčią ir įmetu pinigą. Ką? Užsiregistravęs parapijoj? Kam čia mokėti kunigams pinigus. Ir taip prisirenka. Tegul registruojasi tie, kurie neturi kur pinigo dėti.

Apie ką, negrus? Čia ne mūsų problema. Amerikiečiai juos susivežė, tegul dabar ir tvarkosi. Juodis vistiek liks juodžiu.

]au man nusibodo tos nuolatinės peštynės. Lietuviai nieko kito ir nežino, kaip tik peštis. Jei galėtų, vienas kitą ir vandens šaukšte prigirdytų. Todėl dabar ir niekur neinu. Tegul pirma susitvarko, jei nori, kad aš ką nors daryčiau. Ką? Mano vaikas kunigu? Kol aš gyvas, niekuomet. Mūsų jaunimas tik girtuokliauja, ištvirkauja ir negerbia jokio autoriteto. Skaitei apie tq stovyklą, kur alaus bonkas maišais nešė?

Geriau, kad vaikas namie sėdėtų. Bent žinai tada, ką jis daro. Mišrios šeimos yra tautai pražūtis. Kiekvienas, kurdamas tokią šeimą, papildo sunkią nuodėmę. Kvaili tie, kurie visur dirba ir veikia. Pasirodyti nori. Išsirinkom valdybą ir tegul ji rūpinasi. Juk tam jie ir yra. Palikite mane ramybėje. Aš tvarkau savo gyvenimą, o tu gyvenk, kaip nori. Ir be manęs viskas susitvarkys.

     1. Tėvai privalo būti pavyzdžiu savo vaikams. Bendra šeimos malda, dažnas ėjimas prie sakramentų, pagarba vienų kitiems — tėvų vaikams, vaiku tėvams — yra būtina šeimos gyvenime. Šiandien dažnai to stokojame. Vaikas paliekamas aplinkai, o tėvai eina savais keliais. Mūsų ekonominė sistema nėra dėkinga ir palanki šeimos gyvenimui, tačiau turime stengtis sugrąžinti motiną šeimai. Ji yra būtinai reikalinga namų židiniui. Vaiko asmenybė susiformuoja per pirmus penkis jo gyvenimo metus. Motina yra nepakeičiama šio brendimo dalininkė. Dažnai jos pasilikimas namuose pareikalaus finansinės aukos iš visų šeimos narių, bet ar ši auka nėra verta tos kainos?

     Šalia to, labai dažnai pastebime artimesnių ryšių stoką tarp tėvų ir vaikų. Tėvai nesidomi, ką jų vaikas daro. Argi tėvams taip sunku karts nuo karto pabendrauti su savo vaiku jo organizacijose ar mokyklose? Iš kitos pusės, mūsų jaunimo organizacijos nesuteikia pakankamai progų tokiam artimesniam bendravimui.

     2. Su pasikeitusiu šeimos pobūdžiu pasikeičia ir santykiai tarp jaunų šeimų ir tėvų. Čia reikia daug kantrybės, pagarbos bei vieni kitų supratimo. O kiek mes šiandien apie tai rašome savoje spaudoje ar diskutuojame susibūrimuose?

     3. Mūsų aplinkoje yra labai pamiršta šeima, ypatingai jau-na šeima. Reikia sudaryti sąlygas jai susitikti, pabendrauti, pasvarstyti problemas ir paieškoti būdų savo bei savo šeimos tobulėjimui. Čia geru pavyzdžiu gali būti Krikščioniškos Šeimos Sąjūdis (Christian Family Movement), kuris šiame krašte yra įleidęs gražiai šaknis.

     4. Kalbant apie šeimas, tenka prisiminti ir mišrias šeimas. Jas turime ir jų bus ateityje. Nuo skaudžios tikrovės nepabėgsime. Ar esame šį klausimą ramiai ir rimtai svarstę? Argi turime su beveik kiekviena mišria šeima prarasti savai tautai žmogų? O gal galime laimėti naują asmenį, mums palankų ir naudingą? Ar mūsų dabartinis nusistatymas, išplaukiąs iš ultrapatriotizmo, yra pateisinamas krikščioniškos moralės šviesoje? Gyvename ekumeninės epochos dvasioje. Ją galime pradėti ir praktikuoti.

PARAPIJA

     Krikščioniškojo gyvenimo arenoje parapija vaidina vieną iš svarbiausių rolių. Ji privalo būti tuo atramos tašku, iš kurio katalikas išeina į pasaulį tęsti Kristaus misijos. Parapija nėra tik bažnyčia ir jos kunigai. Ji yra daugiau. Tai grupė žmonių, dvasiškių ir pasauliečių, drauge siekiančių savo ir savo brolių išganymo.

     Tai gyva, bendra talka, jungiantį širdis ir rankas didžiajam darbui.

     1.    Kiekvienas katalikas aktyviai dalyvauja parapijos gyvenime. Neužtenka tik priklausyti parapijai ir sekmadieniais nueiti į bažnyčią. Dvasiškija turi jausti, jog pasauliečiai yra gyva ir integrali parapijos dalis. Parapija ir jos reikalai pasauliečiui turi rūpėti tiek pat, kiek jie rūpi kunigams.

     2.    Iškyla ryšio bei komunikacijos tarp pasauliečių ir dvasiškių klausimas. Problema egzistuoja visur, jį nesiriboja vien tik lietuviškomis parapijomis. Reikia ieškoti gilesnio ir platesnio kelio šiam klausimui spręsti. Čia paminėsime tik kelis būdus.

     Kiekvienoje parapijoje yra bažnytiniai komitetai, kuriuose pasauliečiai gyvai reiškiasi. Bet ar jų darbo paskirtis ribojasi tik pinigų surinkimu bei jų suskaičiavimu? Komitetai gali praplėsti savo veiklą, įtraukdami didesnį parapijiečių skaičių darban. O jis gali reikštis kontakto palaikymu su parapijos nariais, naujų parapijiečių verbavimu ir didesniu padėjimu dvasiškijai administraciniuose parapijos darbuose.

     Dažnai mums kyla daug problemų ir klausimų, kuriems išsiaiškinti reikalinga dvasiškiu pagalba. Vertėtų pagalvoti apie mažų grupių (10-15 žmonių) sudarymą, kurios regulariai susitiktų su parapijos kunigais įvairiems klausimams aiškintis. Čia gali būti nagrinėjamas Šv. Raštas, Katalikų Akcijos uždaviniai, dienos klausimai ir t.t. Maža grupė yra puiki platforma tokioms problemoms nagrinėti. Čia kiekvienas jaustųsi laisviau ir drąsiau reikštų savas mintis.

     Kiekvienas parapijos kunigas gali būti atsakingas už ryšių palaikymą su tam tikra parapijos dalimi (sudaroma geografiniais ar kitais pagrindais). Jis lanko savo dalies šeimas, užmezga ryšį su jomis. Parapijiečiai pajaustų artimesnį bendravimą su savo dvasiškija ir tuo pačiu atsivertų platesnis akiratis dvasiškijos - pasauliečių dialogui.

     3.    J. E. vysk. V. Brizgys viename pranešime pareiškė, kad, jei šiandien būtų laisva Lietuva, mums reikėtų bent 1000 naujų lietuvių kunigų. O iš kur mes juos paimsime? Pašaukimų klausimas yra labai ir labai aktualus. Buvusi pašaukimų savaitė Čikagoje buvo pirmas žingsnis šioje srityje. Bet tą reikalą privalome kelti kiekviena proga.

     Sąryšyje su šiuo klausimu, norisi iškelti dar vieną problemą. Tai mūsų jaunieji kunigai, baigę mokslus Romoje. Jie pasižadėjo apaštalauti laisvoje Lietuvoje, tačiau šiandien jų nepriimame į savas parapijas ir tremiame pas svetimuosius. Tokių pavyzdžių šiame krašte turime jau nevieną. Ar ALRK Federacijai nereikėtų šiuo reikalu susirūpinti?

     4.    Šis amžius pasižymi ypatingu žmonių judėjimu. Keliamasi iš vienos vietos kiton, iš miesto bėgama į priemiesčius. Nuo to neatsiliekame ir mes. Paliekamos lietuviškos parapijos, kuriamasi naujose vietose. Lietuviškos parapijos miršta, naujomis jų nepakeičiame. Kodėl lietuvių sukurtos parapijos ir sudėtas turtas turi likti kitiems? O gal įmanoma senąsias parapijas pakeisti naujomis? Žinome, jog bažnytinė hierarchija nėra palanki tautinėms parapijoms. Tačiau kiek mes šį reikalą judiname? Tenka išgirsti, jog kai kuriose vyskupijose steigiamos naujos tautinės parapijos, prisitaikant prie vietos sąlygų. Ar neprivalome ir mes imtis iniciatyvos šiuo gyvybiniu reikalu?

     Bendrai paėmus, visoje mūsų veikloje apverktinai trūksta konkretaus planavimo. Mes kalbame teoretinėje plotmėje, tačiau konkretūs uždaviniai ir darbai lieka užmirštyje. Susirūpiname tik tuomet, kai jau dažnai būna vėlu. O kodėl nebūtų galima pramatyti konkrečią sekančių trijų ar penkių metų veiklą? Neužsimokime daug, tačiau planuokime konkrečiai ir užplanuotus darbus atlikime. Stenkimės truputį ryškiau pramatyti ateitį. Pavyzdžiui, už trijų metu bus 50-ties metų sukaktis nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Ar ne laikas jau dabar tam ruoštis ir išnaudoti tą progą savo tautos platesniam pristatymui pasauliui?

LABDAROS VEIKLA

     Tremtis sukrečia žmogų ir ne kartą sukuria nelogiškus reiškinius. Pasistatę lietuvį ir lietuvybę aukščiausia vertybe, užmiršome patį žmogų. O jis tebegyvena ir trokšta savo būties pagerinimo. Kalbame apie krikščioniškąjį neturtą, skelbiame artimo meilę, bet savo gyvenimu nevlsuomet tą liudijame.

     Karitatyvlnė veikla mūsų tarpe yra gerokai apleista ir neorganizuota. BALFas atlieka puikų darbą, bet jis daugiausiai skirtas užjūrio lietuviams. Čia esančios labdaros organizacijos dažnai veikia partizaniškai ir nepasiekia visų lietuvių. O ir šiame krašte gyvenantieji patenka vargan ir reikalauja globojančios rankos.

     Nejaugi pas mus nėra ligonių, senelių, vargstančiųjų? Yra, tik mes jų nematome. Jie nesireklamuoja, bet pasislėpę savo vienumoje kenčia. Į juos ir privalome atkreipti dėmesį, siekdami platesnio apaštalavimo darbo.

     1.    Neturtingųjų šalpa yra svarbi. Tam yra daug įvairių šio krašto įstaigų bei institucijų. Tačiau į jas reikia nukreipti reikalinguosius. Šiam tikslui vertėtų turėti asmenis prie parapijų komitetų arba prie mūsų organizacijų, kurie šituo rūpintųsi.

     Panašiai yra ir su tomis situacijomis, kurios iškyla iš dvasinio ar emocinio sukrėtimo. Šeimoms patarimai ir padėjimas spręsti iškylančius klausimus, vaikų emociniai konfliktai, psichinės problemos — tai sritys, reikalaujančios specialistų pagalbos. O gal įmanoma sudaryti lietuvių specialistų kadrus, kurie padėtų savo broliams šiuose reikaluose?

     2.    Mes turime daug žmonių, kurie dėl ligos ar senatvės negali pajudėti iš namų arba yra prirakinti prie ligoninės lovos. Jais irgi reikia rūpintis. Galima sudaryti grupes asmenų, kurie reguliariai lankytų šiuos vienišus lietuvius. Vertėtų pasvarstyti ir apie mažų, kilnojamų bibliotekų sudarymą, kurios suteiktų progos vienišas dienas prasmingiau praleisti. Tam tikromis progomis reikėtų sudaryti jiems sąlygas dalyvauti parengimuose ir minėjimuose.

     3. Trečioji karitatyvinės veiklos sritis liečia mūsų senesnę kartą. Ją turime ir ji didės. Kur nėra, būtų galima organizuoti auksinio amžiaus klubus prie parapijų. Čia senesnio amžiaus asmenys turėtų galimybės karts nuo karto pabendrauti ir pasijusti tos didesnės katalikiškos visuomenės dalimi. Juk sunkiausia vyresnio amžiaus žmonių problema yra vienatvė ir nereikalingumo jausmas. Kodėl parapijos bei organizacijos negali panaudoti jų talentų ir patirties konkretiems savo darbams? Reikia jiems sudaryti sąlygas papiginta kaina užsiprenumeruoti lietuvišką spaudą ir dalyvauti lietuviškuose parengimuose.

*  *  *

     Iškėlėme tik kelias apaštalavimo sritis. O jų yra daug. Organizacijos, mokykla, darbininkija, politinis gyvenimas — tai krikščioniško apaštalavimo dirva.

     Mūsų tautos mintytojas Vydūnas yra sakęs: “Eikime per gyvenimą ne kaip pragaišties šešėliai, bet kaip amžinybės simboliai”. Ar mūsų gyvenimas liudija tą amžinybę?