Spausdinti

Apie Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo trečiąjį tarpsnį.

DR. ARŪNAS LIULEVIČIUS

     Trečiasis Bažnyčios Susirinkimo tarpsnis jau pasibaigė. Priimti ir paskelbti trys dokumentai: konstitucija apie Bažnyčią bei dvi deklaracijos: viena apie ekumenizmą — santykius su kitais krikščionimis ir kita apie Rytų Bažnyčias. Žvelgsime į trečiąją sesiją, savęs klausdami, kuo ji prisidėjo prie Bažnyčios atsinaujinimo.

TARP SESIJŲ

     Antroji Susirinkimo sesija baigėsi prieš Kalėdas 1963 m. klaustuku, nes buvo atidėtas balsavimas apie santykių su žydais bei religijos laisvės deklaracijas. Priimta liturgijos konstitucija, kuria Mišiose įvedama gimtoji kalba. Tuoj pat popiežius paskiria komisiją rūpintis liturgine reforma Bažnyčioj. Europoj ir Kanadoj gimtoji kalba Mišiose vartojama nuo 1964 m. gavėnios pradžios, o JAV — nuo advento; dar kiti pakeitimai įsigalios 1965 m. gavėnios pradžioj. Tos komisijos darbas parodo, kokiu būdu bus įgyvendinami Susirinkimo nutarimai, t. y. kad jų vykdymas nebus paliekamas Romos kurijai, bet specialioms komisijoms.

     Vasaros pradžioj išgirstame nemalonią žinią apie santykių su žydais deklaraciją. Atsižvelgiant į arabų kraštų katalikų nepasitenkinimą, krikščionių vienybės sekretoriatui iš aukščiau nurodoma sušvelninti tq deklaraciją. Ankstyvesniam tekste buvo aiškiai pasakyta, kad žydai nekalti Dievo Sūnaus nužudymu; naujame gi tik sakoma, kad šių dienų žydų negalima kaltinti tuo nusikaltimu. Naujasis tekstas susilpninamas ir vietomis neatsižvelgiama į žydų religinį jautrumą.

     Į gandus apie pakeistą tekstą atsiliepė St. Louis kardinolas Ritter, teigdamas, kad JAV hierarerija pasisakys už abiejų deklaracijų — žydų ir sąžinės laisvės — stipraus teksto priėmimą. Jo žodžiai buvo ženklas, kad iki šiol Susirinkime pasyvūs JAV vyskupai žada pasireikšti ateityje stipriau. Trečiosios sesijos buvo laukiama su rūpesčiu, nes buvo tikimasi lemiamo konservatyviųjų frakcijos susirėmimo su pažangia dauguma.

VYSKUPAI BAŽNYČIOJE

     Rugsėjo 14 d. popiežius Paulius VI atidarė sesiją Mišiom, kurias jis laikė kartu su kitais 24 vyskupais, tuo pabrėždamas visų vyskupų solidarumą. Jo atidaromoji kalba tuo įdomi, kad joje matosi Pauliaus VI nuomonė apie Bažnyčios hierarchiją ir Susirinkimo tikslą. Hierarchija esanti tikinčiųjų bendruomenės motina. Bažnyčios regimojo pastato architektas. Bažnyčios valdžios centralizacija yra vienijančios ir hierarchinės dvasios Bažnyčioje apraiška. Šiame Susirinkime Bažnyčia žvelgia į save, stengdamasi suprasti, ko iš jos Kristus nori. Pagrindinis Susirinkimo darbas bus atbaigti Vatikano I Susirinkimo neišvystytą Bažnyčios doktriną, ypač išaiškinant vyskupų vietą Bažnyčioje. Popiežius išreiškia norą pagerbti vyskupus, iškelti jų teises, bet taip pat Bažnyčios valdžios centralizaciją aplink popiežių nelaikyti jų vaidmenį mažinančiu veiksniu. Popiežius kalboje primena, kad "jei mūsų apaštališka pareiga reikalaus iš mūsų uždėti suvaržymus, apibrėžti terminus, nurodyti veiklos būdus, reguliuoti vyskupų autoriteto išraišką, jūs suprantat, kad tai bus daroma visos Bažnyčios gėriui". Šie žodžiai išaiškina daug dalykų, kurie vyko sesijos gale.

Daina ir jos ponis (nuotrauka Vyt. Maželio)

     Apie vyskupų kolegiškumą Susirinkime daug kalbėta, tačiau jis ne tą patį kiekvienam reiškia. Vyskupui tai reiškia didesnę nepriklausomybę savo diecezijos valdyme, teologui — vyskupų bendradarbiavimą Bažnyčios valdyme, apaštalų tradicijos tąsą, popiežiui — vyskupų pagerbimą, kuris neturės įtakos Bažnyčios valdyme. Susirinkimas reikšmingas tuo, kad kiekvienas jame dalyvaujantis yra priverstas savo nuomonę praplėsti ir tikslinti: vyskupai pamatė, kad atskiras vyskupas negalės būti princas savo diecezijoje — jis bus atsakingas nebe tik Romai, bet ir savo krašto vyskupų konferencijai. Popiežius rado, kad kolegiškumas nėra tik žodis — tai nauja vyskupų jungtis: Paulius VI dalyvavo tik vienoje Susirinkimo darbo dienoje — savo žodyje jis labai gyrė naujus pateiktus parėdymus apie misijas, siūlydamas juos priimti. Tačiau visai eilei vyskupų iškėlus tų potvarkiu nekonkretumą, buvo nubalsuota pasiųsti juos atgal komisijai, kad būtų geriau apipavidalinti. Dar prieš kelis metus tai būtų gal interpretuojama kaip vyskupų sukilimas prieš popiežių; šiandien žvelgiame į tai kur kas ramiau: popiežius buvo savo patarėjų nepilnai informuotas apie misijų klausimų redakcijos vertę.

     Vyskupai itin stipriai Susirinkime pajunta, kas juos riša ir kas skiria. Susirinkimas nėra choras, giedantis giesmes tuo pačiu tonu: čia suvažiavo du tūkstančiai vyskupų, kietų, praktiškų vyrų, atsakingų administratorių. Juos visus tačiau riša jaunystėje išgyventas troškimas atiduoti save tarnavimui. Kalbėti jiems kur kas lengviau apie Bažnyčios tvarką, negu apie teologiją. Suvažiavimo idėjiniam turiniui daug padeda vyskupų ekspertai, kurie svarbesniais klausimais net savo vyskupui kalbą suredaguoja: juokiamasi, kad dažnai Susirinkime kalbas sako ekspertai savo vyskupų burnomis, o jų klausosi tik kiti ekspertai. Šie teologai yra Naujojo Testamento Bažnyčios pranašai — jų mintimis ir mes gyvename; be Congar, Rahner, Kueng, Murray, Haering, Schillebeeckx, Danielou, Chenu, Lubac, sunkiai būtų įsivaizduojamas ir šis Susirinkimas. Jei šioje sesijoje priimtoji konstitucija apie Bažnyčią yra taip sklandžiai ir elegantiškai parašyta, tai už tai dėkoti reikia šiems teologams.

GILĖJANTI BAŽNYČIOS SĄVOKA

     Šiame svarbiame Susirinkimo nutarime Bažnyčia nauju būdu save pristato tikintiesiems ir pasauliui, nes ji yra žmogaus su Dievu susijungimo sakramentas ir visos žmonijos vienybės ženklas. Bažnyčia yra Dievo tauta, nes "Dievas pašventina ir iš-gelbsti žmones ne tik individualiai, bet ir susirišusius tarpusavyje". Visi pasaulio žmonės yra kviečiami būti šios Dievo tautos nariais.

     Trečiasis konstitucijos skyrius aiškina Bažnyčios hierarchinę sudėtį. "Dievo tautai penėti ir auginti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairių tarnybų, kurios skirtos viso kūno gerovei. Nes kunigai, kuriems duota šventoji galia, tarnauja savo broliams". Kristus pasirinko sau dvylika apaštalų ir juos išsiuntė į pasaulį skelbti žinią apie Dievo karalystę, ir sujungė šiuos dvylika į pastovią grupę — kolegiją, paskirdamas Petrą galva. Tokiu pat būdu apaštalų įpėdiniai vyskupai sudaro kolegiją su Petro įpėdiniu — popiežium. Tekste tačiau aiškiai pabrėžiama, kad vyskupų kolegija neturi jokio autoriteto, jei jon neįskaitoma jos galva — popiežius. "Popiežiaus primato galia ant visų — vyskupų ir tikinčiųjų — pasilieka pilna ir nepaliesta".

     Skyriuje, kuris skirtas pasauliečiams, pabrėžiama, kad Kristuje ir Bažnyčioje nėra nelygybės dėl rasės ar tautos, lyties ar vietos visuomenėje. Labai įdomus skyrius apie piligrimų Bažnyčios kelią į Dievą, kuris atnaujins visą pasaulį. Atskiras skyrius duotas Marijos vietai Bažnyčioje. Marija pristatoma kaip Bažnyčios atvaizdas tikėjimu, meile ir tobulu susijungimu su Kristumi. Nors Marija vadinama Užtarėja ir Tarpininke, primenama, kad yra tik vienas Tarpininkas, Kristus. Pamaldumas Marijai turi vesti prie Kristaus.

     Susirinkimo diskusijose buvo keliais atvejais kelta, kad Bažnyčia yra ypač skirta neturtingiesiems, kad jos išoriniai prabangos ženklai tik aptemdo jos paskirtį. Pats popiežius sesijos metu ant altoriaus paaukojo savo tiarą pasaulio beturčiams (ji vėliau buvo kardinolo Spellman atvežta į JAV, kur bus vežama per miestus renkant aukas). Yra gandų, kad popiežius tikėjosi, kad ant altoriaus prie tiaros vyskupai padės savo auksinius krūtinės kryžius — šie, tačiau, teisinasi, kad niekas jiems tokios minties neminėjęs.

KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖ

     Įvairūs užsilikę išoriniai papročiai neretai atstumia protestantus nuo katalikų Bažnyčios. Šis Susirinkimas rūpinasi, kad kelias į krikščionių vienybę būtų padarytas kuo lengvesnis. Tam tikslui išleista deklaracija apie ekumenizmą — krikščionių vienybės sąjūdį. Katalikai šiame sąjūdyje dalyvauja palyginus neseniai, tačiau per penkis metus padaryta milžiniška pažanga, nes "Susirinkimas ragina visus katalikus tikinčiuosius pamatyti laiko ženklus ir užimti aktyvią ir sąmoningą rolę ekumenizmo darbe".

     Tikintieji raginami ne tik stengtis suprasti atsiskyrusiųjų brolių tikėjimą, bet taip pat ir kartu melstis: "per ekumeninius suėjimus yra leidžiama, net pageidaujama, kad katalikai jungtųsi maldon kartu su atsiskyrusiais broliais". Seminarijose teologija bus dėstoma ne polemiškai, bet tokiu būdu, kad būtų galima geriau suprasti kitų krikščionių nusistatymus.

     Ekumenizmo schema buvo diskutuota jau antrojoj Susirinkimo sesijoj. Iš pirmojo svarstymų plano išjungtos dvi deklaracijos: santykių su nekrikščionimis ir religinės laisvės. Šioms deklaracijoms svarstyti antrojoj sesijoj pritrūko laiko, Trečiojoj sesijoj jomis ypatingai rūpinosi JAV hierarchija. Kardinolas Cushing, dviejose Susirinkimo sesijose tylėjęs, šioje kalbėjo net du kartus. Abu kartu dalyviai jam smarkiai plojo, nors to Susirinkimo taisyklės neleidžia. Abi deklaracijos turėjo būti svarstomos šioj sesijoj, tačiau konservatyvieji dėjo pastangas pavėlinti jų teksto spausdinimą, kad jos būtų atidėtos pačiam galui. Priešpaskutinę sesijos dieną, kai turėjo būti balsuojama religinės laisvės deklaracija, Susirinkimo pirmininkų atstovas kardinolas Tisserant pranešė dalyviams, kad yra gautas vienos vyskupų grupės prašymas deklaracijos svarstymą atidėti, nes jie neturėjo laiko su jos tekstu susipažinti. Salėje kilo triukšmas. Amerikos vyskupai iki vakaro surinko tūkstantį vyskupų parašų peticijai, prašant popiežiaus leisti dėl teksto balsuoti sekančią dieną. Popiežius atsisakė Susirinkimo pirmininkų sprendimą keisti. Sekančią dieną buvo leista balsuoti už deklaraciją apie santykius su nekrikščionimis. Deklaracijos tekstas priimtas milžiniška balsų dauguma. Šioje deklaracijoje teigiama, kad žydai kaip tauta negali būti kaltinama už Dievo Sū-

Šį numerį iliustruojame daug lietuvių išeivių periodinėje spaudoje besireiškiančio fotografo Vytauto Maželio nuotraukomis: Daina ir jos ponis (9 psl.), Op! (10 psl.), Šventadieni Washingtono Aikštėje Niujorke (18 psl.), Senis (27 psl.), Vandens senis (28 psl.) ir Prieš vestuves (30 psl.).

Op! (nuotrauka Vyt. Maželio)

naus nukryžiavimą. Deklaracijos teksto atstatymą į stipresnę redakciją reikia skaityti JAV hierarchijos ir kardinolo Bea nuopelnu.

BAŽNYČIA PASAULYJE

     Paskutinėm sesijos savaitėm pradėtos diskusijos apie Bažnyčią moderniajame pasaulyje. Šioji schema daugelio yra vadinama Susirinkimo "pažadėtoji šalis", nes čia kalbama apie klausimus, kurių sprendimu visas pasaulis susirūpinęs: badas, žmonijos augimas, atominis karas, mokslo santykiai su religija. Neturto problemą pasaulyje pristatė amerikietis pasaulietis James Norris, parodydamas, kad pasaulis yra netekęs lygsvaros, nes Šiaurės Atlanto valstybėse gyvenantieji 16% pasaulio gyventojai turi 70% viso pasaulio turto: tai primena laikus prieš pat Prancūzų Revoliuciją.

     Visiems pasauliečiams tenka kilni pareiga plėsti Dievo išganymo planą visiems žmonėms kiekvienoje epochoje ir kiekvienoje šalyje.

Iš Konstitucijos apie Bažnyčią

     Diskusijos apie prieauglio apribojimą buvo pačios gyviausios. Dar prieš pradedant diskusijas, Susirinkimo moderatorius kardinolas Agagianian perspėjo, kad popiežius yra sau rezervavęs sprendimą apie naujų vaisingumo kontrolės vaistų naudojimo moralumą ir kad šiais klausimais nebūtų keliamos diskusijos. Konservatyvus kardinolas Ruffini citavo schemos tekstus, kurie jam nepatiko: pavyzdžiui, kur pora yra raginama periodiškai padaryti sprendimą per maldą ir bendras pastangas apie norimą vaikų skaičių, "turėdami mintyje pedagogines ir ekonomines sąlygas, savo dvasios ir kūno sveikatą, bei šalia savo pačių šeimos ir Bažnyčios gėrio taip pat ir bendruomenės gėrį". Tekstas toliau sakąs, kad "paskutinis žodis dėl vaikų skaičiaus pasilieka vedusiųjų sprendime". Kardinolas Ruffini tai skaito sunkiai priimama doktrina, kuri "yra tamsi ir pilna neaiškumų".

     Spalio 29 diena buvo istorinė, nes tą dieną vedybinės moralės klausimais kalbėjo kardinolas Leger, kardinolas Suenens ir patriarchas Maximos IV Saigh. Visi trys pabrėžė reikalą naujo žvilgsnio į vedybinę meilę, nes neužtenka užmiršti kalbas apie pirminį ir antrinį vedybų tikslą; reikia teigti, kad vyro ir moters jungtis yra ir jų pačių meilės ugdymui. Patriarchas Maximos Saigh klausė, ar kai kurios doktrinos nėra nevedusiųjų mentaliteto išdavos. Kardinolas Suenens kalbėjo: "Gerbiamieji Tėvai, mes neturim teisės tylėti. Nebijokime studijuoti šį klausimą, nes mūsų sielų, mūsų šeimų ir net mūsų pasaulio išgelbėjimas nuo to priklauso".

KAS TOLIAU?

     Susirinkimas nesibaigia šia sesija. Sekanti sesija prasidės 1965 m., IX. 14 d. Dabartinės sesijos priimtieji nutarimai yra didelės svarbos, nes juose atsispindi gilėjanti pažiūra į Bažnyčią. Ketvirtojoj sesijoj bus bandoma apipavidalinti vyskupų kolegiškumą Bažnyčios valdyme. Kalbama, kad bus įsteigtas pastovus vyskupų senatas, kuris talkins popiežiui kasdieniniam Bažnyčios valdyme. Tas reikštų ir Romos kurijos reformą, tačiau dar neaišku, kokiu būdu šioji reforma bus vykdoma. Popiežius užtikrino, kad ketvirtojoj sesijoj bus priimta religinės laisvės deklaracija — ji yra būtina nuoširdiems santykiams su protestantais.

     Konservatyviųjų ir pažangiųjų nuomonių skirtumai tęsis ir gal net paaštrės. Šiam konflikte vis dar neaiški popiežiaus rolė — šiuo metu kai kas jį vadina Hamletu, tačiau iš kai kurių jo veiksmų atrodo, kad jis veikia su dideliu planu. Atrodo, kad popiežius švelnina reformas, kad jos nebūtų tokios baisios konservatyviesiems. Toks jo elgesys, aišku, neretai kelia nusiminimą tiems, kurie ištroškę laukia reformų. Savaime suprantama, tiek vyskupams, tiek popiežiui, tiek ir mums patiems, Bažnyčios atsinaujinimas kartais pareikalauja daugiau, negu mes esame pasiruošę duoti.