• Popiežius Jungtinėse Tautose

    “Žmonija privalo užslopinti karą; kitaip karas užslopins žmoniją”, šiuos žuvusio prezidento Kennedžio žodžius popiežius Paulius VI ypač pabrėžė, pareikšdamas savo kalboje Jungtinių Tautų atstovams, kad jis atvyko į Niujorką su misija — skelbti tautoms taikos reikalą: “Tenebūna daugiau karo, niekuomet daugiau tenebūna karo!”

    Jungtinių Tautų organizacijos reikalą ir autoritetą popiežius patvirtino ne tik atvykimu, bet ir žodžiais. Jos tikslas, sakė jis, yra jungti tautas, sudaryti sąlygas tarpusavy bendradarbiauti ir padėti atsilikusioms tautoms ekonominiai ir socialiniai. Šv. Tėvas ragino tautas siekti taikos, nusiginkluojant (“jei norite būti broliai, teiškrenta ginklai iš jūsų rankų”), sunaikinant baisius ofenzyvinius ginklus ir skiriant už ginklus išleidžiamų pinigų dalį atsilikusių tautu gerovei kelti. Jis skatino verčiau dauginti duoną, kad jos užtektų žmonijai, negu dirbtina gimdymų kontrole “mažinti svečių skaičių gyvenimo puotoj”; tik kovodami prieš badą ir pasotinę kitus žmogaus būtinus reikalus, sukursime taiką.

    Popiežius priminė, kad taikos rūmas remiasi žmogaus sąžine. Tad yra atėjęs laikas asmeniniam pasikeitimui, vidiniam atsinaujinimui. Modernioji civilizacija turi remtis aukštesnės išminties principais, pagrįstais tikėjimu Dievu.

    Popiežiaus kelionė į Niujorką naujai parodo, kad šiuo metu Bažnyčia rūpinasi ne tik savimi, bet ir visu pasauliu. Tai patvirtino popiežius, vos grįžęs Romon, savo kalboje vyskupams, o tuo pačiu ir visiems tikintiesiems: “Mes skelbėme taiką. Dabar labiau negu bet kada mes turime būti taikos darbuotojai”.

• Vyskupų senatas

    Atidarydamas Antrojo Vatikano Susirinkimo ketvirtąją sesiją, popiežius Paulius VI pranešė, jog Susirinkimui pasibaigus jis sukvies vyskupų sinodą jam padėti tvarkyti visos Bažnyčios reikalus. Šis sinodas bus pastovus, tik jo nariai bus renkami arba skiriami iš naujo kiekvienam suvažiavimui. Yra minimi trijų rūšių sinodai, kurie atitinka skirtingoms jų darbo sąlygoms. Sinodo tikslas būsiąs pasikeisti informacija ir nuomonėmis įvairiais klausimais. Teisę įstatymus leisti jis turės tiktai popiežiui tai įpareigojus. Sinodo darbotvarkė, susirinkimo vieta ir data yra popiežiaus nuožiūroje. Sinodui pirmininkaus popiežius arba popiežiaus paskirtas asmuo. Sinodo nariai bus renkami tautinių vyskupų konferencijų arba skiriami popiežiaus (šieji niekuomet neviršys 15% visų narių).

    Stebėtojams kyla keli klausimai: koks bus to senato ryšys su Romos kurija? Kokios galimybės išsivystyti į vyskupų senatą, kuris pastoviai su popiežium dalintųsi Bažnyčios valdymu? Atsakymas į pirmąjį klausimą dar visai neaiškus, nors ir labai svarbus (pavyzdžiui, ar toks sinodas turės balsą, kuriją reformuojant?). Antrajam atsakymą duos istorija: prisimename, jog pradžioje Anglijos parlamentui “Magna Charta” suteiktos teisės buvo gana ribotos, o tačiau nuo tada iki dabar parlamento galia yra žymiai padidėjusi. Nežiūrint ribotos pradžios, jau dabar šį sinodą tenka sveikinti kaip Bažnyčią su popiežiumi valdančių vyskupų kolegiškumo realią išraišką.

• Religijos laisvės deklaracija

    Tur būt, joks kitas Bažnyčios Susirinkime svarstomas dokumentas nesusilaukė tokio pasaulio dėmesio, kaip religijos laisvės deklaracija, ypač dėl to, kad 1) jis turi didelę svarbą santykiams su krikščionimis pagerinti, ir 2) vis buvo delsiama jį priimti: antrojoj sesijoj lyg nebuvo spėta jo svarstyti, o trečiosios pabaigoj pramatytas balsavimas už naujai perredaguotą tekstą buvo, jam priešingai mažumai reikalaujant, atidėtas. Visgi popiežius pažadėjo, kad ši deklaracija bus svarstoma ketvirtosios sesijos pradžioje. Pažadas išpildytas. Pirmosios savaitės metu dalyvių kalbose buvo pakartoti argumentai už ir prieš deklaraciją. Antradienį, rugsėjo 21 d. vyskupai didele balsų dauguma (1997-224) iš principo pasisakė už religijos laisvės deklaraciją. Dokumentas dabar grįžta komisijon paskutiniam perrašymui. Įdomu, kad plačiai paplitęs gandas teigia, kad šiuo kartu prie balsavimo prieita tik su popiežiaus įsikišimu: konservatyvioji Susirinkimo dalyvių mažuma įteikė peticiją Susirinkimo koordinacinei komisijai, kad balsavimas būtų atidėtas. Komisija peticiją priėmė ir nutarė balsavimą atidėti. Popiežius įsikišo ir pakeitė komisijos sprendimą, nes atidėjus religijos laisvės klausimo sprendimą, būtų nemaloniai paveiktos pasaulio nuotaikos jo kelionės į Jungtines Tautas išvakarėse.

    Kas teigiama religijos laisvės deklaracijoje? Joje pabrėžiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę Dievą garbinti pagal savo sąžinės balsą ir kad jo sąžinės negali prievartauti jokia žmogiška jėga. Šioji teisė grindžiama žmogaus protu ir Apreiškimu. Žmogus turi teisę ir pareigą ieškoti religinės tiesos, kuri formuotų jo sąžinę. Tiesos reikia siekti žmogišku būdu — laisvu ieškojimu — ir kai ji randama, ji asmeniškai priimama. Kadangi žmogus savo prigimtimi yra visuomeniškas, tiesos taip pat ieškoma dialogu su kitais žmonėmis, aiškinantis tiesas, kurias jų įsitikinimu yra atradę. Dialogas padeda tiesą ieškoti. Tęsdama tą pačią mintį, deklaracija teigia, kad yra neteisinga, pripažinus žmogaus vidinę laisvę, neduoti laisvės visuomeninei religijos praktikai. Religinės grupės turi teisę pasirinkti ir formuoti savo kunigus, palaikyti ryšius su kitomis religinėmis grupėmis visame pasaulyje, viešai skelbti savo mokslą žodžiu ir spauda, jei tai rimtai nekliudo viešai tvarkai ir nekenkia kitų laisvei. Dokumentas galop pastebi, kad ypač dabar žmonija trokšta laisvės privačiai ir viešai religiją išpažinti. Baigiama šiais žodžiais: “Susirinkimas ragina visus žmones, ypač tuos, kurie neša auklėjimo atsakomybę, formuoti žmones, kurie būtų klusnūs teisėtam autoritetui ir mylėtų tikrą laisvę — žmones, kurie svarstys dalykus tiesos šviesoje, kurie tvarkys savo veiklą atsakingai, siekdami to, kas tikra ir teisinga, bendradarbiaudami su kitais žmonėmis”.