apie “L. L.” rugsėjo numeryje vaizduojamą religijos priespaudą okupuotoje Lietuvoje
Man šios visos naujienos labai didelį įspūdį padarė. Aš niekad pirmiau nemaniau, kad taip komunistai daro... Man, kaip katalikei, labai skaudu, kai sužinau, kaip žmonės šneka ir rašo apie mano religiją. Aš dar nesu girdėjus, kad taip baisiai apkalbėtų lietuvių ar bendrai katalikų tikėjimą.
Regina Baikaitė, Worcester, 13 m.
Rugsėjo “L. L.” numeris man parodo labai aiškiai, kad komunizmas labai daug remiasi savo propaganda. Norėdami panaikinti religiją, komunistai negali paprastai pasakyti, kad religija ir tikėjimas Dievu yra draudžiami, bet jie įmaišo Dievo vaizdą į visokius juokus, kurie Jį išniekina ir nužemina. Tai yra aiškiai pavaizduota komunistiniu humoru šiame numeryje.
Taip pat komunistai labai mėgina įkalti žmonėms į galvas, kad kiekvienas žmogus turi dirbti komunizmui. Žmogus gali būti pats geriausias daktaras ar specialistas, bet jeigu nėra pasiryžęs dirbti komunizmui, jis yra niekis. Tai galima labai lengvai suprasti perskaičius “Tik pusė žmogaus”.
Patrimpas Prapuolenis, Čikaga, 16 m.
Aš niekad nežinojau, kad Lietuvoj tokie dalykai yra daromi. Mano nuomone, šitas yra biauru... Lietuva ilgai išsilaikė ir gal dar ilgai ten bus religija, bet kada nors ir į Lietuvą ateis ateizmas, nes komunistai yra tokie gudrūs ir naudoja tokias priemones... Vaikai negauna tiesos, tai kaip jie galės savo vaikus teisingai mokyti. Mokykose ir visur yra naudojamos visokios priemonės pakeisti žmonių galvojimą.
Patricija Sulaitė, Čikaga, 15 m.
Perskaičius šituos straipsnius, many sukilo labai didelis skausmas. Anksčiau, kai aš nesupratau, kokia padėtis yra Lietuvoj, man nebuvo toks įspūdys būti gerai ir ištikimai savo Tautai. Aš nemaniau, kad aš (anksčiau) jutau tokią atsakomybę, kad, jeigu aš nebūsiu ištikima Lietuvai, jeigu aš nesistengsiu būti pilnai susipratusi lietuvė, tai aš esu vienas didelis nulis pasaulyje.
Rūta Rastonytė, Providence, 14 m.
Anksčiau aš žinojau, kad komunistai tai norėjo padaryti mūsų tautai, bet netikėjau, kad jie vartotų tokius būdus. Matydama, kaip jie bando įvesti komunistinį tikėjimą per knygas, piešinius, mokytojus ir kitus, aš pradedu galvoti
— kas tikrai bus su Lietuva? Ar jinai teks komunistų rankoms? Ar ji liks be Dievo? Tikrai negalima pasakyti, kas bus, nes viskas priklauso nuo dabartinio jaunimo ir ką jie savo vaikus mokys. Kiek mes tęsim lietuvybę, tiek ji gyvens. Atrodo tada, kad Lietuvos ateitis priklauso nuo jaunimo, gyvenančio ne tik pačioj Lietuvoj, bet ir Amerikoj, Anglijoj, Australijoj ir kitur.
Jūratė Saikutė, Cleveland, 17 m.
Viskas, ką mes perėjom, parodo, kad komunistai stengiasi sugriauti žmogaus gyvenimą... Komunistai vis dėlto nėra taip labai gudrūs ir stiprūs esme. Jie turi ką nors sugriauti. Nieko negali pridėti.
Aš manau, kad jie matė nuo pat pradžios, kad tikėjimas žmones per viską gali atlaikyti. Jie žinojo, kad pažadai ir saldūs žodžiai neperlauš lietuvių! Todėl jie naudoja tokius ryškius būdus paversti visus ateistais. Per amžiną kalimą.
Janina Tumosaitė, Toronto, 15 m.
Man buvo nuostabu, kaip komunistai gudriai žmonių mintis apsuka. Paveikslai buvo perdėti, bet pasakos turėtų palikti įspūdį žmogui, kuris jas skaito. Daug kartų pagalvoji apie Lietuvą, bet neskaitydamas panašių pavyzdžių, nežino-tum, kas ten darosi. Žinoma, pagalvoji, kad ten gan bloga ekonomija, bet neįsivaizduoji, kad taip žmogus gali kitą žmogų įtikinti. Šiomis dienomis, jei kankini žmogų, tai nieko per daug neišeitų. Nustebau, kaip jie psichologiniai žmogų paveikia, ypatingai vaikus, nes nuo jų daugiausia komunistų ateitis priklauso. Daug kartų tik pagalvoji, kaip žmogus gali laikyti kitą gyvuliu?
Eleonora Kivėnaitė, Čikaga, 17 m.
Iš straipsnių sužinome, kad komunistai mėgina žmones atitraukti nuo Dievo. Komunistai meluoja sakydami, kad bažnyčios nėra priklausomos nuo valdžios, nes jas vis tiek uždaro.
Kazys Martinkus, Čikaga, 12 m.
Skaitydama šiuos straipsnius, pradedu bijoti, kad tik tai neprikalbintų Lietuvos jaunimą mesti savo religiją ir tapti “gerais ateistais”. Aš turiu draugę Lietuvoje, su kuria susirašinėju, ir aš pradedu mąstyti — ką jinai tiki, kaip jos draugės galvoja? Nenoriu laiškuose religinius klausimus klausti, tai nieko nežinau. Man darosi labai baisu galvoti, kad gal jinai yra panaši į tas mergaites, apie kurias rašo visi tie komunistai mokytojai. Nenoriu tikėti, kad Lietuvoje būtų daug ateistų ar be religijos žmonių, bet labai bijau, kad, jei komunizmas nebus sustabdytas ir sunaikintas, Lietuvoje už nedaug metų neliks nei kunigų, nei žmonių, tikinčiųjų Dievą.
Viktutė Jurgaitytė, Čikaga, 14 m.
Perskaičius šį laikraštį, man susidarė įspūdis, kad komunistai su nepaprastu įkarščiu Lietuvoje naikina žmonių tikėjimą Dievu. Ar tas jų uolus tikėjimo naikinimas neparodo, kad jie patys tiki Dievu? Kovoti su religija — tai kovoti su Dievu. Kovodami su Dievu, jie netiesioginiai pripažįsta, kad Dievas yra, nes su tuščia erdve nekovojama.
Aleksandras Pakalniškis, Čikaga, 15 m.
Perskaičius “Ar religija Lietuvoj žlunga?”, man buvo ir liūdna, ir gera girdėti, kad dar yra žmonių, kurie palaiko religiją ir tiki Dievu. Man atrodė labai ironiška, kad čia Amerikoje yra mada būti ateistu, netikėti Dievu, o Lietuvoje žmonės miršta dėl religijos prieš ateizmą. Kada perskaičiau straipsnį apie raudoną kaklaraištį, pajutau, kaip lengva būtų tikėti, ką komunistai sako. Jie turi logikos, ir aš galiu suprasti, kodėl tiek daug jaunų vaikų nori priklausyti prie komunistinių grupių. Šitas žurnalas labai gerai parodė taktikas, kurias komunistai naudoja. Ir tikrai, kai pagalvoji, kaip lengvai gali įkristi į jų rankas, nori būti atsargesnė, ką skaitai ir tiki čia Amerikoje.
Marytė Daniliūnaitė, London, Ont., 16 m.
Aš žinojau, kad bažnyčios buvo uždarytos, bet nežinojau, kam jos buvo vartojamos. Gaila, kad taip darosi Lietuvoje.
Gintaras Plačas, Čikaga, 16 m.
Pirma mane labai supykino — ir tai pasidarė liūdna. Bet dabar, daugiau paskaičius, aš tik galiu juoktis. Nes man labai juokinga, kaip šitie komunistai tikrai mano, kad jie apgauna visą pasaulį.
Gal blogai pasakiau: ne tikrai juokina, bet negaliu tikėti, kad jie tikrai tą mano.
Marytė Vakselytė, Čikaga, 17 m.
Šitie straipsniai privertė mane pagalvoti apie žmones Lietuvoj ir žmones čia (Amerikoj). Žmonėms čia nerūpi, ar jie eina į bažnyčią, ar ne, ar jie tiki Dievą, ar ne. Jie nežino, kas yra nenueiti į bažnyčią, kai nori, ar būti grasinamu, kai eina. Čia gyveną to nežino, tai jiems nesvarbu. Bet tie, kurie yra Lietuvoj, labai jaučia ir jiems yra svarbu, ypatingai seneliams ir tėvams; vaikai, man atrodo, ne tiek daug jaučia, bet visvien žino.
Man tikrai buvo nuostabu, kai aš mačiau tuos paveikslus ir nuotraukas, kur žemina kunigus ir Bažnyčią. Man tikrai yra gėda, kad kiti žmonės tuo tiki.
Gražina Savickaitė, Čikaga, 16 m.
Šiuos pasakojimus paskaitęs, buvau piktas ir susimaišęs. Piktas, kad tokie dalykai vyksta. Susimaišęs, nes nežinojau, kad komunistai leidžia bažnyčioms veikti. Maniau, kad visi religiniai veiksmai buvo uždrausti. Iš šių straipsnių daugiau sužinojau apie komunistų šunybes.
Juozas Lazauskas, Čikaga, 15 m.
Teisybę pasakius, mane šitie aprašymai tikrai nustebino. Aš žinojau, kad Lietuva buvo užimta ir kad buvo daug netiesos, bet ne kiek ir kaip. Pirma tik peržiūrėjus paveikslus ir įvairias iliustracijas, nustebau ir apėmė toks keistas jausmas. Negaliu suprasti, kaip gali taip išniekinti dalykus, kurie priklauso vien Dievo garbei.
Pradėjau galvoti, kas tikrai atsitiks, jeigu už 20 metų nei vieno kunigo nebeliks? Ar mūsų Tauta galės išsilaikyti? Ir jeigu vaikai užaugs su neteisingomis mintimis ir iškreiptais idealais, kas tada atsitiks? Ar Dievas tikrai leistų tokiam dalykui atsitikti? Yra apie ką pagalvoti!
Danguolė Kaunaitė, Čikaga, 17 m.
Aš manau, kad komunistai yra truputį be galvos, jei jie mano, kad gali visose Baltijos valstybėse uždrausti religiją, ypatingai katalikų. Kai mes žiūrėjom į paveikslus, kuriuos jie nupaišė apie kunigus ir Bažnyčią, tai man įėjo tuojau į galvą, kaip aš turiu būti patenkinta, kad aš esu laisvame krašte. Tiesa, kad aš pirmiau apie Lietuvą skaičiau, bet tikrai pirmą kartą mačiau šituos paveikslus ir aprašymus apie religijos stūmimą iš Lietuvos. Ir kas dar blogiau, kad ne iš vyresnių, bet iš vaikų, kas yra ypatingai neteisinga, nes jie yra nekalti. Kai jie užaugs, tai galvos šitaip, ir tikrai niekas negalės sakyti, kad jie yra blogi... Ir kai paskaičiau, kad už 15 ar 20 metų visai kunigų neliks Lietuvoj, tai... aš nežinojau ką galvot. Taip noriu pagelbėti, bet kaip? Aš esu tik viena maža smulkmena šiame pasaulyje ir, kai žiūriu į Rusiją, tai manau, kokia ji stipri, ir bijau jos. Ir tikrai mes turėtume jiems kaip nors, net malda, pagelbėti ir ne tik paskaityti, ir jų gailėtis, ir tada už keleto savaičių pamiršti visai, kad tokių dalykų yra pasauly.
Audronė Čeponytė, Toronto, 15 m.