Spausdinti

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

1964 METŲ FILMŲ DERLIUS

     Pereitų metų laikotarpyje prieš nuvargusias kino teatrų lankytojų akis praslinko arti 300 filmų. Kaip kas į filmus bežvelgtų, jų buvo įvairiausių. Tarp gausybės mėgėjiškai kvailų, morališkai šlykščių ar išdidžiai tuščių sužibėdavo retkarčiais ir tikri deimančiukai. Publika irgi labai įvairiai filmus vertina — vieniems tai meno išraiška, kitiems tai masių opiumas, kitiems gi auklėjimo priemonė. Prieš pradedant trumpą apžvalgą, pirmiausiai tenka pastebėti, kad čia apsiribojama tik tais filmais, kurie pereitų metų laikotarpyje buvo rodomi Šiaurinės Amerikos žiūrovams. Pirmiausiai apsistokime prie 10 geriausių ir 10 silpniausių filmų, vėliau pažvelgdami ir į kitus, kiek jie priartėja prie vienos ar kitos kategorijos.

GERIAUSI

     Pačiu geriausiu 1964 m. filmu laikytinas anglų ir amerikiečių bendrų pastangų vaisius — “Becket”. Žaviose spalvose ir imponuojančiuose scenarijuose atkuriamas 12-j o šimtmečio konfliktas tarp Henriko II ir jo draugo, vėliau tapusio arkivyskupu ir kankiniu, Thomas Becket. Nors pagrindu laikomas Jean Anouilh scenos veikals, režisorius Peter Glenville sugebėjo suteikti filmams savitą gyvumą, o taip pat ne tik apvaldyti šalutinių veikėjų mases, bet prityrusiai vesti tokius artistus kaip Peter O’Toole, Richard Burton ir Sir John Gielgud.

     Sekantys 9 geriausi filmai minimi alfabetine tvarka:

     “Dr. Strangelove”. Anglų ir amerikiečių bendrų pastangų išdava, surežisuota Stanley Kubrick pagaunančia forma. Pašiepiant “šventas Indijos karves” aukštose amerikiečių karinėse ir politinėse pareigose, filmas taikliai špilkuoja tarptautines atomines rungtynes į tarpusavį susinaikinimą Ypatingo pagyrimo nusipelno Peter Sellers, gabiai atlikęs net tris skirtingas roles.

     “Girl With Green Eyes”. Daug žadantis režisoriaus Desmond Davis pirmasis bandymas, papuoštas nuostabia Rita Tushingham vaidyba. Jos pirmajame meilės pajautime atsispindi jaunystės džiaugsmai, lūkesčiai, naivumas, kilnumas bei skausmo pergyvenimai.

     “The Luck of Ginger Coffey”. Puikus Brian Moore romano filminis pritaikymas, Montrealio scenarijuose vaizdžiai perteikiant naujų, nors ir nebejaunų airių imigrantų poros gyvenimą. Pagaunanti Robert Shaw ir Mary Ure vaidyba.

     “Marriage Italian Style”. Nors filmo tekstą ruošiant smarkiai pasinaudota Italijoje populiariu Eduardo De Filippo scenos veikalu “Filomena Marturano”, režisorius Vittorio De Sica sugebėjo filmui suteikti tikrai gyvą ir neapo-lietiškai judrią eigą. Tarp komedijos ir gilaus dramatiškumo momentų praslenka 20 metų, kol galų gale prieinama išvados, jog be tarpusavio pagarbos ir ištikimybės vien išorinė draugystė nesudaro vedybinio ir žmogiško gyvenimo prasmės. Šalia puikaus Marcelio Mastroianni pasirodo retai tokio artistinio tobulumo tepasiekianti Sophia Loren.

     “Mary Poppins”. Žavus Julie Andrews debiutas filmuose dar žavesniame Walt Disney pastatyme. Puikus muzikos, dainų, baleto ir techninės pažangos junginys, įmanomas tiktai filmuose ir nepritaikomas jokio teatro scenoje.

     “My Fair Lady”. B. Shaw įkvėpta Ir Lerner-Loewe sukurta muzikalinė komedija pasipuošia vispusišku grakštumu Jack L. Warner pagamintame ir George Cukor surežisuotame filme. Pagaunanti Rex Harrison ir Stanley Holloway vaidyba.

     “The Servant”. Kiek bauginantis kūrinys apie blogio galią, kai hipnotiškoje smukimo studijoje tarnas tampa savo šeimininko viešpačiu. Puiki Dirk Bogarde ir James Fox vaidyba rūpestingoje režisoriaus Joseph Losey priežiūroje.

     “Seven Days in May”. Sutelkus Frederic March, Burt Lancaster, Kirk Douglas, Ava Gardner ir kitų vaidybines pajėgas, bandoma atkurti galimybę, kariškiams stengiantis perimti JAV-bių vyriausią vadovavimą.

     “That Man From Rio”. Tik filmams charakteringu gyvumu ir išradingumu įtampos pilnoje komedijoje prancūzų režisorius Philippe De Broca veda ne tik pagrindinį veikėją Jean Paul Belmondo, bet taip pat ir žiūrovus per eilę nuotykių, skoningai pašiepiančių skirtingų žanrų filmus.

SILPNIAUSI

     Stengiantis parinkti 10 filmų, kurie savo meniniu pastatymu laikytini silpniausiais, tenka pastebėti, kad eilė filmų iš viso nenusipelno bet kokio vertinimo artistiniu atžvilgiu. Kai kurios JAV-ių ir ypač Italijos filmų bendrovės prigamina mases filmų apie įvairias baidykles, piratus, antžmogius arba pristato neva istorinius ar neva biblinlus įvykius. Iš pereitų metų keletas pavyzdžių: “Last Man on Earth”, “Gladiators 7”, “Godzilla vs. The Thing”, “The Devil Ship Pirates”, “Goliath and the Island of Vampires”, “Masque of the Red Death” ir t. t. Tai dažniausiai menko vardo režisorių pastangos Išvilioti kiek pinigo iš vaikų ar neapdairių suaugusių. Tenka tačiau su pagrįsta nuostaba pripažinti, kad kartais net ir didieji režisoriai ar gabesni artistai nesigėdina sukompromituoti savo vardo, pateikdami labai žemo artistinio lygio kūrinius. Sekantys 1964 m. filmai laikytini labiausiai nenusisekę: “The Carpetbaggers”, “A House Is Not A Home”, “Kiss Me, Stupid”, “Lilith”, “The Long Ships”, “Mondo Cane No. 2”, “Of Human Bondage”, “Paris When It Sizzles”, “Where Love Has Gone” ir “Youngblood Hawke”.

TECHNIKA

     Skirstant pereitų metų naujus filmus pagal jų kilmę, daugiausiai pastatyta JAV-ėse — net 225, iš jų dauguma Hollywoode. Cinerama metodu pasirodė trys filmai: “The Best of Cinerama”, “Mediterranean Holiday” ir “Circus World”. Pirmasis yra ankstesnių Cinerama filmų antologija, antrame stengiamasi pateikti Viduržemio jūros pakraščių valstybių geografinius ir folklorinius vaizdus, trečiuoju tobulinamas sveikintinas naujumas, išvengiant ekraną dalinančių linijų. Visiškai naujai dalykas filmų istorijoje — tai Elektronovision metodu pastatyti filmai “Hamlet” ir “The T-A-M-I Show” (Teenage Awards Music International). Be filmavimui įprasto specialaus apšvietimo bei neapsiribojant atskiras scenas sukti skirtingomis progomis, šie du filmai buvo nufilmuoti tiesiog teatro scenoje, iš eilės sekant vaidinimo eigą. Antrame filme pasiekta tobulesnio techninio pristatymo, nors naudota daug mažiau šviesų, negu “Hamlet” filmavimo atveju. Tik pati programa tikrai šiurpą kelianti — taip dažnai kritikuojami Anglijos Beatles, palyginti su šiame filme dainuojančiais jaunuoliais, atrodo lyg angeliukai.

TEMATIKA

     Tematikos atžvilgiu 1964 m. amerikiečių filmuose žymią dalį sudaro komiški filmai. Filmų gamintojai, stengdamiesi nuvilioti žiūrovus nuo televizijos aparatų, vis daugiau užakcentuoja taip jų vadinamą romantini elementą. Tik kai grubumas sutapatinamas su komedija, publiką pasiekia tokie grynai komercinio pobūdžio rezultatai, kaip pvz., “Honeymoon Hotel”, “What A Way To Go”, “The Pleasure Seekers”, “John Goldfoard, Please Come Home”, “Sex and the Single Girl” ir kt. Tarp nuoširdesnių komedijų paminėtinos “The

     Unsinkable Molly Brown”, “Father Goose”, “The World of Henry Orient” ir kt.

     Kaip ir kiekvienais metais, išleista eilė vakarietiškų arba kaubojiškų ir civilinį karą liečiančių filmų. Šio žanro stipriausiais kūriniais pripažintini “Rio Conchos” ir “Cheyenne Autumn”. Šis paskutinysis tampa tarsi visų ankstesnių vakarietiškų filmų antologija.

     Rasių klausimui vis labiau iškylant į praktiškų diskusijų plotmę, sulaukta net keturių filmų, nagrinėjančių negrų problemas: “The Cool World”, “Black Like Me”, “Nothing But A Man” Ir “One Potato, Two Potato”. Šis paskutinysis, nors galutino sprendimo aiškiai ir nesuformuluoja, sėkmingiau už kitus paliečia taip opią sritį.

     Ypač atostogų perioduose teatrus užtvindo neva jaunimui skiriami filmai, stengiant juos prisivilioti populiarių dainininkų ar instrumentalistų vardais. Dažnai šios rūšies filmai, šalia žemo artistinio lygio, dėl perkrauto ekshibicionizmo pateikia moralinių priekaištų net ir suaugusiems, nekalbant jau apie jaunimą: “Pajama Party”, “Bikini Beach”, “Bikini Party”, “For Those Who Think Young”, “Get Yourself A College Girl” ir t. t.

     Ypatingo pagyrimo nusipelno trys normalaus filminio ilgio kronikinio bei Informacinio pobūdžio filmai: “Four Days in November”, “Only One New York” in “World Without Sun”.

     Ne taip jau gausioje anglų gamybos filmų grupėje tematikos atžvilgiu labiausiai išryškėja visuomeninio gyvenimo dramos ir komedijos. Būdinga, kad daugiau negu pusėje jų neapsieinama be anglų filmams taip savito šiurpumo ir lavonų: “They All Died Laughing”, “Woman of Straw”,

     “Nothing But the Best”, “Night Must Fall” ir kt. Šalia jau geriausiame dešimtuke paminėtųjų, dar nusipelno didesnio dėmesio “The Finest Hours”, “Seance on a Wet Afternoon”, “A Hard Day’s Night” ir “Zulu”.

     Prancūzų filmų grupėje daugumoje figūruoja tendencingai piktnaudojama meilės sąvoka. Svetimoterystė pavaizduojama lyg savaime suprantamas vedybinio gyvenimo priedas: “A Mistress For the Summer”, “The Lovers”, “The Soft Skin”, “La Bonne Soupe” ir kt. Pora “nouvelle vague” srovės filmų — “Woman is a Woman” ir “Les Abysses” — pasineša į visuotinę anarchiją tiek formos, tiek turinio atžvilgiu.

     Paskutinių poros metų laikotarpyje italų filmų pramonėje ypač pagausėjo du žanrai: epizodiniai ir neva dokumentariniai filmai. Abiejose kategorijose, paskubomis stengiantis išvesti į ekraną kiek galint daugiau sensacijų, nebesistengiama nei išlyginti pristatymo formos, nei pagrįsti atskirų charakterių. Epizodinių filmų žanrą atstovauja tokie banalūs kūriniai kaip “Let’s Talk About Women” ir “Yesterday, Today and Tomorrow”. Iš keliolikos pereitais metais pagamintų neva dokumentarinių filmų Š. Amerikos kontinentą pasiekė tik trys: “Malamondo”, “Slave Trade in the World Today” ir “Mondo Cane No. 2”. Kokia prasmė surankioti įvairiose pasaulio šalyse pasitaikančius žmonijos iškrypimus ir juos sensacinga forma pateikti plačioms žiūrovų masėms? Atsakymas tik vienas — ne tik doleris, bet ir lyra turi viliojančios galios. Itališkoje grupėje randame keletą filmų, nuoširdžiai nagrinėjančių visuomeninius klausimus bei tai pristatančius meniška forma: “The Organizer”, “Mafioso”, “Il Bidone” ir ypač “Seduced and Abandoned”. Šiame paskutiniajame suaugęs žiūrovas tikrai gali pajusti Sicilijos gyventojų prietarų ir tradicijos įtaką kasdieniškame gyvenime.

     Skandinavija pereitais metais pasirodė nuvilianti. Danai pristatė tik vieną filmą “Weekend”, kuris jų pačių laikomas metų geriausiu, nors iš tikro yra labai žemo artistinio ir dar žemesnio moralinio lygio kūrinys. Švedija pasirodė su keturiais filmais: “To Love”, “The Doll”, “The Silence” ir “All These Women”. Pirmieji du, jaunesnių režisorių neatsargūs bandymai, plūduriuoja komercinių filmų masėje. Trečiame Ingmar Bergman stengiasi įžvelgti Dievo balso nebegirdinčio žmogaus tragizmą, gi paskutiniame filme, neva komedijos forma, pirmą kartą panaudojant spalvas, bandoma pasišaipyti iš kritikų. Nežiūrint režisoriaus tarptautinio garso, abu pernykščiai jo kūriniai suvelti daugiau negu bet kada anksčiau ir linkę prie pigaus sensacingo ieškojimo.