GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

     Jaunam žmogui yra natūralu susidraugauti. Vos pradėjus tyrinėti pasaulį už šeimos ar mokyklos ribų, pats tyrinėjimas tau buvo daug įdomesnis kompanijoje — drauge su kitais. Šiandien į kitų tarpą tave veda tie patys interesai, problemos, panašūs užsiėmimai bei veikimas. Tavo draugų ratelis šia prasme atsiskiria vien nuo pažįstamų ar svetimųjų. Kartais atrodo, kad draugai yra artimesni negu savos šeimos nariai.

TIKRA DRAUGYSTĖ

     Yra įvairių draugysčių. Vienos greitai prabėga, kitos pasilieka visą gyvenimą. Bet patį “draugystės” žodį būtų neteisinga vartoti be atodairos. Vien tik susipažinimas nėra dar draugystė, lygiai kaip ir susibūrę žaidėjai sporto aikštėje ar tos pačios klasės mokiniai dar nereiškia, kad jie draugai. “Populiarumas” taip pat nieko bendro neturi su tikra draugyste. Vienas geras draugas jau yra laimės dalykas. Žinoma, galima turėti du ar tris, net keletą. Bet, jei tikėsime Saliamono žodžiams, tai tikrai ištikimas draugas pasitaiko vienas iš tūkstančio.

     Kokia nauda iš draugų, paklaus cinikas. Pirmiausiai tikra draugystė labai veikliai prisideda prie tavo brendimo. Ji kelia tave aukštyn. Įvertinęs savo draugo gerumą bei pozityviąsias ypatybes, pats 66 jas seki ir tuo augi. Draugo lojalumas patraukia tave. Gyvenime jis vadovaujasi principais ir turi aukštus idealus, stengiasi pagal juos gyventi; jis rimtai ruošiasi gyvenimui; jo pagarba ir meilė tėvams imponuoja tave. Jo būdo ramumas ar gyvumas padeda tau išlyginti savo perdėtą lėtumą ar karščiavimąsi.

     Jo įtaka tau ir tavo jam yra savaime suprantama. Artimas bendravimas mus visuomet veikia. Aišku, draugai gali tave veikti geram ir blogam. Bet draugystės vardo bus vertas tik toks veikimas, kuris tave traukia į gėrį. Jei bendravimas su kitu ar kita veda tave į tai, kas bloga, kas drumsčia tavo sąžinės ramybę, kas žemina tavo idealus ar ardo tikėjimą, tai tokia draugystė, vietoj kad prisidėjus prie tavo asmenybės atsiskleidimo, ją tik griauna. Tikra draugystė pakelia, skatina siekti to, kas gražu bei kilnu, kas tave padaro pilnesniu žmogumi ir krikščioniu.

     Tu vertini tikros draugystės artimumą, kurį išgyveni savo draugų ar draugių tarpe. Su jais jautiesi laisvai ir saugiai. Jie tave supranta ir priima tokį, koks esi. Be jokio dirbtinumo atidengi jiems savo giliausias mintis, paslaptis, norus. Paprastai tavo tikri draugai bus tos pačios lyties. Priešingų lyčių draugystė yra galima teorijoje; kai kas ją praktikuoja, bet į tokią draugystę lengvai įsimaišo romantika. Romantika žengia dar toliau, bet tokiu atveju, tiksliai kalbant, jau nebus draugystė.

MOKANTIS SUSIDRAUGAUTI

     Kiekvienas žmogus ir ypatingai jaunas žmogus nori turėti draugą. Bet gyvenime ne visi džiaugiasi šia dovana. Kartais persikėlus į naują vietą ar mokyklą gali iškilti problema susidraugauti. Tačiau ir be šių kliūčių kai kurie jaunuoliai jaučiasi palikti be draugų. Jie norėtų prisidėti prie žaidimo, bet nelabai gerai žino kaip pradėti. Visuomet jie atsiduria grupės pakraštyje. Šį faktą ryškiai iškėlė sociologas David Riesman savo knygoje “The Lonely Crowd”. Jis įžvelgia keista, paradoksą moderniame gyvenime, kuris suvedė žmones arčiau vienus kitų, negu bet kada anksčiau, o tačiau juos paliko labai vienišus net ir tada, kai jie yra su kitais. Daug žmonių gali būti vieniši ir didelėj minioj. Neužtenka būti vien tik arti žmonių, mokytis ir dirbti su jais. Žmogui reikia draugų.

Domėtis kitais

     Kaip išmokti susidraugauti? Pirmiausiai klausk savęs, ar mėgsti žmones. Pamėgti žmones reikia nuoširdžiai domėtis jų problemomis, neretai užmiršti save. Kiti juk panašūs į tave. Jie turi savo troškimus ir idealus, savo trūkumus ir laimėjimus. Kuo jie domisi? Kuo jie nori būti? Atveri jiems ir jų interesams savo protą ir širdį. Pastebi jų nuveiktus darbus. Pasakai sustiprinantį žodį, kai jie aukojasi. Užjauti, kai jie kenčia. Ištiesi pagalbos ranką, kai jie jos laukia.

     Besidomėdamas kitais, ugdai ir savo asmenybę. Pamažu išmoksti vertinti charakterio skirtumus. Pastebi kitų žmonių reikalavimus. Pamatai, kaip klaidingi gali būti pirmieji įspūdžiai apie bet kokį žmogų. Kitas žmogus juk yra asmuo, Dievo paveikslas, todėl vertas pagarbos, nežiūrint, kad tas paveikslas gal ne visuomet aiškus. Tik įvertinęs kitų kitoniškumą, supratęs, kad jie asmenys, ne daiktai, susidarai tvirtą pagrindą krikščioniškai meilei bei draugystei.

Sugyventi

     Išmoksti sugyventi su įvairių tipų asmenimis. Pastebi, kad vieni žmonės linksmi ir lengvai eina per gyvenimą, nors gal ne visuomet patikimi. Kiti karšti ir greitai susiorientuoja painiuose gyvenimo klausimuose. Dar kiti — vos pajuda. Dalis užsidega entuziastingai, nesvarbu, kas bebūtų. Kitus, atrodo, niekas neišjudins. Kai kurie viską gerai padaro, greitai patraukia kitų dėmesį. Vėl kiti neparodo jokių ypatingų gabumų, bet yra pastovūs Ir išbalansuoti.

     Kiekvienas iš čia suminėtų tipų turi savo stiprių ir silpnų ženklų. Pamažu, kantriai apgalvojęs, prie jų visų prisitaikai. Vėliau pamatai, kad pirmieji įspūdžiai apie asmenį buvo paviršutiniški, klaidinantys. Galvojai, kad Jonas buvo išdidus, o, iš tiesų — tik nedrąsus; tylioji Nijolė gali būti pilna minčių; veržlusis Algis — labai nesaugus.

     Jei santykiuose su kitais vengsi kai kurių žmonių, pasidarysi labai siauras ir nelankstus. Nejučiomis pradėsi sakyti, jog dalis žmonių tau nepatinka, nors niekuomet nebandei juos suprasti. Tavo draugų ratelis siaurės. Galvojimas apie kitus darysis lėkštas ir uždaras. Vienašališkumas pradės leisti šaknis.

     O ką daryti, kai draugų nuomonės skiriasi? Pirmiausiai apvaldyti save. Tai nereiškia, kad neturi išreikšti savo mintis ar kad privalai visuomet kitiems nusileisti. Tačiau yra įvairių būdų nesutikti. Pavyzdžiui, Petras jaučiasi asmeniškai įžeistas, jei kiti jam nepritaria. Jonas neleis diskutuoti klausimą — nors klausimas diskutuotinas — jis tegali “pasakyti”. Tomas verčiau paliks grupę, jei kiti jam nepritaria.

     Tikri draugai, žinoma, moka darniai kartu dirbti. Jie sutaria pagrindiniuose klausimuose, o mažesniuosiuose randa priimtiną išeitį. Nuomonių bei skonio skirtumai pasidaro jiems malonia protinės gimnastikos bei bendravimo praktika. Aišku, išmokti diskutuoti su meile yra menas. Įsigyti draugus ir su jais pasilikti — tai dar didesnis menas.

Visi nori turėti draugų, bet nė vienas nesirūpina būti draugu.Alphonse Karr

     Nemažiau reikalinga yra ir kita Dievo dovana draugystei puoselėti, būtent, mokėti klausytis. Toks klausymas dažnai užjaučia draugą skausme. Jei išsprūsta žodis, jis sustiprina, pataria, įkvėpia. Tikroje draugystėje tyla ir kalba žmones jungia. Tokiais momentais jie pasijunta, kaip Aristotelis sako, viena siela dviejuose kūnuose.

DRAUGYSTĖ UŽSIMEZGA

     Štai vienas pavyzdys. Rašo Irena: '“Šiandien šlapia, niūri diena. Lietus pamažu lynoja, debesys slenka neskubėdami — atrodo, pats oras slopina viltį... Su Aldona ėjom pasivaikščioti į parką, nes kažkoks sunkumas spaudė abiejų širdis. Nežinau, ko mes ten ieškojome: gal ramybės, poilsio; gal norėjome pamiršti namų triukšmą, pabėgti nuo nesustojančių barnių; gal norėjome... pasidžiaugti ištrūkimu. Ne, nežinau, ko ieškojome, bet žinau, kad radome netikėtą draugystę. Ir toje draugystėje savo galvoseną. Kalbėjom ir mūsų žodžiai rišo dvi sielas. Praeities įvykiai, seni prisiminimai mus suartino, o dabarties nuomonės, įsitikinimai sujungė dar stipriau. Be baimės, be susilaikymo Aldona pasakojo savo paslaptis, norus, pykčius, nedrąsą ir visa kita, kas sudaro jautrią mergaitės širdį. Aš klausiaus tyliai, kartais pritardama, kartais nusijuokdama, kartais tik galva palinguodama. Ji buvo vieniša ir ji džiaugės suradus draugę. Man irgi buvo malonu kalbėti su žmogumi, su kuriuo galėjau sutikti beveik visose srityse...” Atsisveikinusi Irena prideda: “Vanduo dar liejosi iš dangaus, pikti debesys kabėjo, bet giliai širdyje liepsnojo šilta draugystės ugnis...” Draugystėje kiekvienas duoda tai, kas jame yra geriausio. Tai reiškia nesibaigiančią auką, be kurios draugystė užgestų. Žmogaus sąžinė atrodytų kalta, sako Augustinas, jei už meilę jis neatsilygintų meile ir už prielankumą — prielankumu. Savęs davimas kitam tampa draugystės gyvąja dvasia. Tikra draugystė tad pasireiškia ne tiek žodžiais, kiek darbais. Susidraugauti — tai reiškia, kad tu atveri save kitam, teiki jam tai, kas tavyje yra gražiausio ir kilniausio. Tokioje draugystėje tu augi ir dalinies vienu iš gyvenimo džiaugsmų.