Spausdinti

STASYS YLA

TATANT vieną lietuvių koplyčią, pirmiausia buvo pakviesti žemės kasėjai. Vienas iš jų, valdęs didelę kasamąją mašiną, kartą priėjo prie ten besimaišančio kunigo ir paklausė: "Sakykit, ką ir kaip reikia daryti, norint pereiti į katalikų Bažnyčią?""Kodėl?""Priklausiau vienai sektantų bažnyčiai, perėjau su žmona į antrą. Bet kai mudu užeiname į katalikų bažnyčias, pajuntame kažką kita. Mūsųlabai šaltos".

Iš tikro, negalime nepajusti to, kas yra mūsų bažnyčių altoriuose. Net mes, kurie taip dažnai savo bažnyčias lankome, kiekvieną kartą esame pagauti rimties, pagarbos, šilumosakivaizdoje to, kas yra mūsų Dievo namuose. Bet kai mes tai jaučiame, mes, kurie gimėme ir išaugome katalikais, kas nors galėtų sakyti jums tai įtaigota, jums šis jausmas primestas. Su tuo mes niekad nenorėtume sutikti, nes mums atrodo, kad tai pats savaimingiausias ir gal sąmoningiausias mūsų jutimas ir nusiteikimas. Bet kodėl tą patį jaučia kitatikiai? Juk jiems nieks neįtaigojo iš mažens, o jie šį jausmą tuoj atranda, kai tik atsiduria mūsų altorių akivaizdoje.

Apie Švenčiausiąjį yra pasakyta iškalbingiausių ir labiausiai įkvėptų žodžių. Bet jie nepakartojami tuo pačiu įkvėpimu ir iškalbingumu. Kiekvienas naujas kalbėtojas labai nedrąsiai imasi savo uždavinio. Kodėl? Jis lyg bijosi pasakyti permaža, arba sumažinti, sumenkinti savo netobulais žodžiais tą paslaptį, kuri žmonių širdyse išgyvenama nepalyginamu jautrumu ir gilumu. Argi žmogiška kalba gali išsakyti Dievą?

Bet ar užtenka išgyvenimo? Ar išgyvenamas ir pajaučiamas jausmas neieško žodžių, ar jis neklausia, kaip anas koplyčios pamatų kasėjas: ką ir kaip daryti? Taip ir mes, savo bendrą, nors ir giliausią jausmą, bandome išsiaiškinti mintimi ir žodžiu.

Mums reikia žodžių atskleisti paslaptims, prie jų dar labiau priartėti, nors ties jomis ir stingsta mūsų žodžiai, ypač mūsųkalbėtojų. Kas yra ta paslaptis, apie kurią turėtume tiesiai kalbėti? Kas yra pats Dievas savo paslaptingume? Ar Jis nėra Žodiskeleriopas Žodis: kuriantis, apsireiškiantis, įsikūnijęs, įsiesybinęs?

Pasaulis buvo sukurtas kuriančiuoju"fiat — tebūna!" Tas "fiat" — žodis sukūrė pasaulio būtis, jų formas, įkvėpė gyvybę ir dvasią. Kuriantis žodis įkvėpė Šv. Raštądievišką išmintį, dievišką valią. įkvėptieji žodžiai atskleidė amžinąjį Žodį, praskleidė Jo būtį. Jo esmę. Ir kai amžinasis Žodis turėjo tapti kūnu, buvo pavartotas klausimas žodžiu ir lauktas atsakymas žodžiu. Ir šis žodis buvo "fiat" — tebūnie — tas pats, kuriuo Dievas kūrė pasaulį. Amžinojo Žodžio įsikūnijimas priklausė nuo žmogiškojo Marijos žodžio, kartu ir valios. Pagaliau eucharistinė paslaptis, tas Dievo-Žmogaus persiesminimas duonos pavidaluose, įvyko ne kitu būdu, kaip tik tariant žodžius: "Tai yra mano kūnas!" Pradžioje buvo Dievas ir Dievas buvo Žodis. Žodis tapo kūnu ir persiesmino duonos pavidaluose.

PĖDSAKAI SNIEGE — žingsnių, rogių . . .

... ir saulės spinduliu.

 

Žodis kuria pasaulį iš nieko. Žodis tą pasaulįnušviečia sava išmintimi. Žodis atnaujina pasaulį savo įsikūnijusiu krauju. Žodis keičia pasaulio esmę. Dievas-Žodis ir Dievo žodis yra kuriantis, šviečiantis, atnaujinantis, perkeičiantis. Dievo žodis tobulas, nors nepaprastai taupus, kaip tas dviskiemenis "fiat!" Pas Dievą viskas yra darnoježodį seka veiksmas.

Ne toks yra mūsų žodis. Mūsiškis neišvengiamai pergausus ir dažnai, labai dažnai netobulas. Jį mums reikia taupyti ir tobulinti. Mūsų žodis, pats vienas nekuria veiksmo, ir mums reikia jį paversti veiksmu.

Dievo žodis yra vienas, nes Žodis yra Dievas, o Dievas yra vienas. Ir Jo paslaptys, kurias mes pažįstame kaip atskiras, iš tikrųjų, yra viena paslaptis. Tik dėl mūsų ribotumo ir nepajėgumo visko apimti vienu metu. Dievas turėjo mums save atskleisti dalimis ir laipsniškai. Dalimis ir tik laipsniškai Dievas įeina ir į mūsų asmenišką gyvenimą. Mes negalime pasiekti visumos iš karto, bet mes jaučiame reikalą to siekti. Siekti visumos ir darnospagal Dievo modelį, kad būtume tobuli, kaip tobulas yra dangaus Tėvas.

Jausmas mus veda ir kreipia į Tėvą,o žodis ir veiksmas mus riša su Juo. Eucharistinė Mišių aukata aukščiausia ryšio viršūnė — yra žodis ir veiksmas kartu. Sakramentaitie kūnu tapusio žodžio palikti ryšio būdaiyra įpavidalinti žodžiu ir veiksmu kartu.

Kaip Dievo"fiat" buvo žodis ir jis tapo pasauliu, o Marijos žodį "fiat" sekė įsikūnijimas; kaip Kristaus "tai yra mano kūnas" buvo žodžiai ir persiesminimo faktas, taip ir mūsų santykyje su Dievu reikia mūsų žodžių, kurie reikštų mūsų valią. Ir, tur būt, nėra tobulesnio žodžio ir labiausiai taupaus, kaip tas "fiat-tebūna!"

Atkreipiame dėmesį į šią taupiausią ir bendrinę formą. Dievas ją vartoja. Kristus savo maldoje "Tėve mūsų" ją nurodo: Teesie, tebūna, teateina. Jis išjungia asmenišką formą arba, jeigu jos reikia, vartoja daugiskaitoj. Tai yra kuriančio ar atnaujinančio žodžio forma, kurią ir liturgijoje taip dažnai randame. pvz., "tebūna jam garbė", "garbė Dievui", "šlovė ir gyrius mūsų Dievui!".

Mūsų jausmas ir išgyvenimas visada yra asmeniškas. Žodis tą išgyvenimą ir jausmą objektyvuoja, apibendrina. Mūsų tobulumui reikia tolti nuo asmeniškumo, nuo to mus siaurinančio būdo bendrauti su Dievu. Asmeniškumas savaime mumyse yra gilus, net pergilus. Jis mus uždaro tik mumyse arba Dievą lenkia tik sau.

Tebūna Tavo valia, Viešpatie! Teateina Tavo karalystė!Kaip, kokiu būdu, kokiu laiku, ak, argi tai mūsų reikalas? Tavo, Viešpatie, valia! Tebūna mūsų keliai pašventinti, mūsų darbai pakilninti, mūsų mintys Tau priartintos! Tebūna Viešpatie!

Ar tai nereiškia giliausią pavedimą pačiam Dievui viso to, kas turi įvykti. Taip! Tai reiškia plačiausį pasitikėjimą Juo. Tačiau tebūna ir mūsų valios išreiškimas, ir mūsų ryžto. Tebūna Dievo ir mūsų valios susiderinimas viename žodyje. Kristus norėjo, kad būtume viena su Juo ir su mūsų dangiškuoju Tėvu.