PROF. DR. J. ERETAS, šveicaras, pamilęs Lietuvą darbavosi joje ir jos labui nuo 1919 iki 1941 m., kada, rusams ją okupavus, turėjo iš jos išvykti. “Pasijutau tikras tremtinys,” prasitarė jis. 1964 m. gale lankėsi JAV, kalbomis ir paskaitomis uždegdamas lietuvius suprasti ir vykdyti savo tremties uždavinius:
Atskridau čia su jumis pasidalinti vienu degančiu klausimu— pasiryžt ar pasiduot.
Emigracija rodo mistišką savo veidą. Ji— užduotinio charakterio.
Istorija nėra beprasmiškas riedėjimas į nežinią, bet istorijos kelias yra paties Dievo kelias.
Bet ir išganingiausias kelias turi savo vingių. Perdėm klaidingas manymas, kad egzilė yra nuolatinio įsikūrimo laikotarpis. Nesiektam miesčioniško patogumo. Kas apie pinigus ima galvot, greit ims pinigams gyvent.
Dabar mūsų istorinė valanda— pasiryžti ar pasiduoti.
Tremtis yra tik kitas vardas tėvynės. Tremtis yra savęs apsireiškimas svetimam pasauly dėl savo pasaulio.
PROF. JUOZAS ERETAS
Mes esame bėgliai, emigrantai.
Likimas mus taip staigiai bei netikėtai išstūmė iš savo krašto, kad iškart visai nesusigaudėme. Daugelis ir dabar nesusivokia ir be aiškesnio tikslo blaškosi jam svetimame pasaulyje. Tačiau ypač šviesuomenė negali gyventi nesusigaudžiusi savo situacijoje; ji turėtų suprasti emigracinę savo buitį ir padaryti reikiamas išvadas.
Žinoma, siauruose straipsnio rėmuose, negalėsime paliesti visų aspektų. Bet tas ir 40 nereikalinga, nes reikia manyti, kad iškeltos mintys iššauks dar asmeniškų svarstymų.
LITERATŪRA
Bėglys, tremtinys, yra žmogaus tipas, kuris nuo pat pirmų žmonijos dienų mums žinomas, nes sutinkame jį visuose mums prieinamuose laikuose. Užtat labai nuostabu, kad jis taip retai yra aprašomas. Kodėl taip?
Pats kraštas, iš kurio bėglys yra kilęs, paprastai nerodo didelio noro apie jį kalbėti arba rašyti, nes jo egzistencija paliudija, kad gyvenimas tėvynėje nėra normalus ir net tiek nepakenčiamas, kad iš jo reikėjo bėgti. Emigrantas visuomet yra gyvas apkaltinimas, iškeliąs kokius nors blogumus, kurių autoriai visuomet stengsis juos kartu su bėgliu pridengti tylos skraiste.
Ir kraštas, į kurį išeivis bėga, nėra per daug linkęs jį traukti viešumon, žinant, kad jis kelia jam daug nemalonių problemų — politinių, ekonominių, ideologinių ir dar kitokių. Dėl to tokia šalis dės visas pastangas vėl atsikratyti to neprašyto svečio arba, jei tai nebus galima, stengsis jį greitai taip asimiliuoti, kad viešai nebereikėtų apie jį kalbėti.
Ir pats bėglys nemano rašyti apie save, juk jis neišbėgo istorijos rašyti, o istorija sukurti. Dėl to jis išvykęs mieliau griebiasi už ginklo, negu už plunksnos. Jei iš viso ją ima į ranką, tai dažniausiai ją paverčia ginklu.
Tad visai suprantama, kodėl literatūra tremties klausimais yra tokia, palyginant, ribota bei skurdi. Itin krinta į akį persvara ekonomiškų nagrinėjimų bei statistikų, paverčiančių žmones lengvai apdirbamomis skaitlinėmis. Mielai aprašomi ir žymūs pabėgliai — iš istorinės Lietuvos kilę Kosciuška su Mickevičiumi, vokietis Carl Schurz, kuris rėmė Linkolno reformas ir 1877-1881 m. buvo vidaus reikalų ministeris ir panašios paminklo vertos asmenybės.
Tačiau beveik visai stokoja psichologinio pobūdžio studijų, bandančių įžvelgti išvidinį bėglio gyvenimą, susekti jo psichines reakcijas, atjausti jo sielos virpėjimus. Tai didžiulė bei nuostolinga spraga.
Naudingiausią tos rūšies veikalą yra parašęs vienas lietuvis — Kazys Cirtautas. Pats būdamas bėgliu ir apdovanotas reikiamu įžvalgumu, jis dar Vokietijoje parašė studiją "Portrait des Heimatlosen", kurią praplėtęs čia Amerikoje išleido angliškai antrašte "The Refugee". Šio mūsų tautiečio dėka suinteresuotieji gavo bent supratimą apie tai, kokie išgyvenimai susinarpliojo bėglio širdyje, kokios mintys kamuoja jo dvasią, jaudina jo sielą. Mūsų dienose vėl suprasta, kad bėglys nėra pirmoje eilėje, kaip dipukiška menkybė, medžiaga statistikoms ir jų elektroninėms smegenims, bet kad jis yra istorijos apstumdytas, nuskriaustas, sukruvintas žmogus, vertas atjaučiančios širdies ir gydančios rankos.
Bibliografija:Jacąues Vernant, "The Refugee in the Post-War World", 1953; J. G. Stoessinger, "The Refugee and the World Community", 1956; M. J. Proudfoot, "European Refugees 1939-52", 1956; Robert Kee, "Refugee World", 1961.
BĖGLIO SAMPRATA
Metodinio aiškumo dėliai turime čia aptarti emigranto sampratą.
Emigrantas, apie kurį čia kalbame, nėra paprastas išeivis, ieškąs kitur geresnio, patogesnio gyvenimo. Taip, pavyzdžiui, germanai, kurie pirmuose po Kristaus šimtmečiuose iš Europos šiaurės veržėsi pietuosna, nebuvo bėgliai, kaip mes juos suprantame. Ir eilinis dėl asmeniškų apskaičiavimų iš vieno krašto į kitą persikeliąs pilietis nėra tikras bėglys. Tokiu tėra tas, kuris dėl savo kovos už idealus apleidžia savo šalį, dažniausia prieš savo norą tam, kad iš lauko pajėgtų tęsti tą kovą, kuri tėvynėje nebuvo įmanoma.
Į šitą kovą pilietis savame krašte buvo įveliamas dėl savo politinių, religinių, ekonominių, mokslinių ar dar kitokių įsitikinimų. Dėl jų jis rungėsi su vyriausybe, su vadovaujančia partija, su toną duodančiu sluoksniu, su vyraujančia religija, su tam tikromis mokslo pažiūromis ar panašiai. Dėl savo įsitikinimų jis buvo įsivėlęs į polemikas bei kovas, dėl jų gal jau buvo suareštuotas, kalinamas, gal net kankinamas. Nebegalėdamas tęsti kovą už savo idealus savo šalyje ir nenorėdamas nusileisti ar pasiduoti, jis iš jos išvyksta, idant iš svetur tęstų tas rungtynes, kurios pasidarė visos jo egzistencijos turiniu.
Dažnai atsitinka ir taip, kad pilietis jėga išvaromas. Daugelyje atvejų gresia pavojus jo gyvybei taip, kad jau savisaugos instinktas jam liepia pasišalinti. Be degančio reikalo niekas nepalieka savo tėvynės. Tačiau, ją palikdamas, jis nė nemano amžinai nuo jos nusisukti; jis išvyksta su tikslu išsikovoti grįžimą į idėjiškai pakeistą tėvynę.
KODĖL TREMTIS SKAUDI?
Tremtis, t. y. atsiskyrimas nuo savųjų, savo tėvynės palikimas ir gyvenimas šalyje tarp svetimų žmonių, visuomet yra skaudi. Ji skaudi pirmiausia dėl to, kad iš viso netekimas savo gimtinės yra didelė nelaimė.
Tremtis reiškia netekti savo dabarties — savo krašto, giminių bei tautiečių, žemės ir turto, socialinio rango ir visuomeninės padėties, viešo ir visuotinio savo kalbos skambėjimo.
Tremtis reiškia netekti ir savo praeities — savo giminės per šimtmečius eitojo kelio, atvedusio mus per nesuskaitomų prabočių eilę į skaudžias mūsų dienas. Netekti tėvų ir kapų, kuriais į mus kalba nors nelemta, bet vis dėlto brangi mūsų istorija.
Tremtis gal reiškia ir netekti savo ateities — visų savo užsimojimų, gyvenimo tikslo ir veikimo prasmės.
Net ir tada, kai nustojame viso to tik dalele ir tik laikinai, bėgimas yra tikra nelaimė. Emigruoti visuomet reiškia tam tikra prasme numirti.
Tremtis lietuviui itin skaudi dar ir dėl to, kad jis, būdamas ūkininkas arba bent kilęs iš ūkio, visa savo esme yra suaugęs su gimtąja žemele, savo maitintojėle. Dėl to jis nuo amžių sėslus, jis joks svieto perėjūnas. Toji jo žemė buvo ir jo visuomeninė bei moralinė atrama. Nors valdžia ir priklausė kitiems, bet jo buvo žemė, kurios iš jo negalėjo paveržti nei jos krašto padalinimas. Dėl to artojas ją paliko tik kruvinos bėdos verčiamas. Kokie jausmai jį tokiu atveju jaudino, galima spręsti iš posakio: "Jis nusiminęs, it žemę pardavęs". Dėl to bėglys - artojas nėra koks išeivis, jis — išrautas medis, išrautas ąžuolas.
Dabarties lietuviui tremtis skaudi dar dėl kitos reikšmingos priežasties — dėl fakto, kad ne kas kitas, o jis pats po 123 metų trukusios vergijos po rusų carų valdžia vėl atstatė laisvą bei nepriklausomą valstybę. Taigi, iš tų nuo 1795 metų per kraštą praslinkusių penkių generacijų kaip tik jojo karta buvo Apvaizdos pašaukta tam istoriniam atstatymo darbui. Naujoji Lietuva bu-42 vo ištisai jo rankų darbas, dėl to jis išvykdamas nepaliko kokį pigiai paveldėtą turtą, o brangiausią savo vaiką.
ISTORIJA ŽINO DAUG TREMČIŲ
Jau minėjome, kad bėglys yra vienas žmonijos prototipų, lydis žmonių giminę visuose tuose laikuose, kurie mokslo yra nušviesti, nes tremtis, deja, yra eilinis istorijoje reiškinys. Skaičius emigracijų toks didelis, kad jie užpildo žymų istorijos puslapių skaičių. Suprantama, kad tai patys skausmingiausi jos skyriai, nes jie mums ne tik skelbia apie tautų išdraskymą, bet ir apie jų skeveldrų išbarstymą po svetimuosius, kurių tarpe jie dažnai pradingo be pėdsakų. Istorija yra tikri tremčių kapai.
Emigracijas galima skirstyti į pavienias ir masines.
Daugumą pavienių bėglių sudaro politikai ir rašytojai, kadangi jie savo visuomenine veikla ar savo raštais dažnai prieštarauja valdantiesiems. Mes tokių emigrantų užtinkame dar senovės graikuose, kaip paliudija Alkibiadeso ir Themistokleso pavyzdžiai. Ir jų eilė nenutrūksta iki mūsų dienų. 19-ame šimtmetyje itin pasižymėjo iš kitų Giuseppe Mazzini (1805-1872). Kad tik niekas jo nesukliudytų kelyje į besivienijančią Italijos respubliką, jis atsisakė šeimos, pelningos vietos ir patogios visuomeninės padėties. Tremtyje, kurioje jis išbuvo apie 25 metus ir kurią jis laikė sacrificio, šventa auka tėvynės labui, jis iš tikrųjų šalia savo gimtinės vargų bei reikalų nieko kito nematė. Charakteringa jo būdui yra jo žurnalas "Pensiero ed azzione", kuriuo jis šaukte šaukė savo tautiečius prie politinės bei socialinės veiklos, kurią atrėmė į tvirtą religijos pagrindą, dėl ko ir jo paties gyvenimas pasižymėjo tvirta morale.
Visais amžiais buvo išgujami ar patys nuo priespaudos turėjo pasišalinti filosofai ir bendrai laiko dvasiai neprielankūs kultūrininkai, nes jie labai nepatogūs ramybės drumstytojai, įkyrūs sąžinės budintojai, ateities regėtojai. Platonas turėjo du kartu bėgti, o jo mokinys Aristotelis mirė tremtyje. Dar prieš tai Konfucijus kinuose panašiai buvo persekiojamas, o po jų ir Mahometą ištiko tas pats likimas ir nebaigiama eilė kitų.
Masinių bėgimų tarpe skaitlingiausi yra tie, kurie buvo iššaukti religijos arba bendrai ideologijos motyvų. Dėl to atsitiko dažnai, kad ištisa konfesinė grupė ar bažnytinis vienetas turėjo bėgti ar savo noru pasitraukti, kaip antai Anglijos puritonai, Airijos katalikai, Prancūzijos hugenotai, Italijos valdensai, kurie visi kitur tikėjosi rasti tėvynėje pasigendamos laisvės. Ją užtikrino, pavyzdžiui, kvakeris William Penn (1644-1718) savo sekėjams Amerikoje, įkurdamos savo "šventą eksperimentą" (holy experiment) jo vardu pakrikštytoje Pennsilvanijos valstybėje.
Atsitikdavo taip pat, kad turėdavo išvykti tam tikras sluoksnis arba bent žymi jos dalis, kaip tai po 1789 metų revoliucijos įvyko su Prancūzijos aristokratais.
Atsitikdavo, kad patriotai žemvaldžiai ir jiems ištikimi turėjo bėgti, kaip atsitiko pav. 1831 ir 1863 m. su lenkais. Tuomet emigracijos bangos išnešė ne tik Mickevičių, bet kone visus kitus reikšmingus poetus bei šiaip menininkus. Išsiblaškydami beveik po visą mūsų kontinentą, jie savo kankinamos tėvynės reikalą padarė visos Europos reikalu. Atsiminkime tik Chopiną, kuris savo kūriniais Lenkijai laimėjo daugiau simpatijų, negu koks kitas lenkas, išskyrus iš istorinės Lietuvos kilusį Mickevičių.
Atsitiko net, kad visa tauta buvo išvaryta. Taip, pavyzdžiui, 70-tais metais po Kristaus gimimo, Titui užėmus Jeruzalę, žydai iš savo tėvynės buvo ištremti.
Tai tik keli pavyzdžiai tų nesuskaitomų tremčių, kurios istorijos bėgyje jaudino ir skaudino tautas. Priežastys, kurios jas pagimdė, leidžia manyti, jog žmonija emigravimo ir ateityje neišvengs, nes tos priežastys glūdi giliai tik lėtai besikeičiančioje žmogaus prigimtyje.
IŠ KURIŲ KRAŠTŲ KYLA DAUGIAUSIA PABĖGĖLIŲ?
Emigrantai dažniausiai vyksta iš kraštų, kurie savo autokratiška valdžia, diktatūrišku režimu, konfesine netolerancija, pasaulėžiūriniu dogmatizmu, ekonomiška prievarta ir panašiais veiksniais ir veiksmais suvaržo piliečio laisvę arba ją visiškai iš jo atima.
Kad nepaklystume neaprėpiamose platybėse, mes pasitenkinsime čia pavyzdžiais iš Europos bei Amerikos.
Rusija
Čia pirmiausia minėtina Rusija, tiek sena caristinė, tiek naujo komunistinė.
Caristinė Rusija su savo triskambiu "Vienas valdovas — viena tauta — viena tikyba", t. y. carų valdyta bei rusų užvaldyta ortodoksiška Rusija, visuomet iššaukė visokeriopą bei smarkią opoziciją. Tai apmalšinti nepatenkintieji masėmis buvo nugrūsti į Sibirą, kur daugelis jų, pasaulio visai nepastebėti, ir žuvo. Bet daug kam ir pavyko pasprukti į Vakarų laisvę, kur pasaulis iš tokių Hercenų bei Bakuninų, susispietusių Paryžiuje, Londone, Ženevoje arba Zueriche, pakankamai sužinojo apie žiaurią, negailestingą caristinės Rusijos priespaudą.
Ta priespauda tęsėsi ir po 1917 m. spalio mėnesio revoliucijos, nes ir nauji valdovai turėjo savo trikampį. Jame diktatorius buvo pakeitęs autokratą, darbininkų klasė — tautą ir diahistomatas — ortodoksiją. Dėl to naujas režimas nemažiau už nuverstąjį, išvarė nepatenkintus prieštarautojus į tą patį Sibirą ir į tuos pačius užsienius. Tokiu būdu anksčiau persekiojami, sakysime, Leninas su Trockiu, dabar tapo persekiotojai, ką skaudžiai patyrė tokie Kerenskiai su Miliukovais tuose pačiuose bėglių centruose Paryžiuje, Londone ir kitur.
Caristinė Rusija ir komunistinė Sovietų Sąjunga iš tikrųjų tėra du pasireiškimai tos pačios priespaudos — viena tėra išversta forma kitos.
Šitas giminingumas itin reiškiasi rusų užvaldytų svetimų tautų traktavimu. Nors Sovietų Sąjunga daug kur keitė caro metodus, ji vis dėlto savo tautoms svarbiausio nepripažįsta — laisvės. Dėl to ir dabar nėra galo toms emigrantų masėms, kuriomis ypač į Vakarus palinkę pabaltiečiai, lenkai, baltgudžiai, ukrainiečiai ir kiti bėgo ir tebebėga į laisvę.
Jie visi patvirtina tą faktą, kad Rusijai priklauso ta liūdna garbė, jog ji Naujais Laikais pasauliui yra davusi daugiausia emigrantų. Ir neatrodo, kad ji norėtų tos garbės atsikratyti nei šiais oficialiems žmogiškumo — Raudonojo Kryžiaus, Jungtinių Tautų — laikais. Dar niekas nesuskaitė, kiek už šio šalto konstatavimo slepiasi neteisybės, persekiojimo, smurto, gyvenimo išardymo, laimės sudaužymo, ašarų ir kraujo!
Prancūzija
Prieš 1789 m. revoliuciją ir Prancūzija nepagailėjo pasauliui emigrantų. Ir tai daugiausia savo centralizmu, kurio pagalba Versalio dvaras norėjo formuoti uniforminę bei katalikišką monarchiją, kurių karaliai daugiau ar mažiau vadovavosi Liudvikui XIV priskaitomu šūkiu: "L'Etat ćest moi" (valstybė — tai aš"),
Aišku, kad valdžia, vadovaudamasi tokia koncepcija, federalistams bei nekatali-kams buvo tikra pamotė, kuri juos geriausiu atveju tik toleravo. Bet ir ta tolerancija baigėsi 1685 m. hugenotų, Prancūzijos evangelikų, persekiojimu, kas juos verste vertė bėgti nuo tokios negailestingos valdžios. Jie skirstėsi po visą Europą, nešdami su savim elitą, tiek minčių, tiek darbų, ypač pramoninių bei ekonominių. Prancūzija, išstumdama savo hugenotus tiek nuskurdo, kiek praturtėjo kiti, juos pasiimdami.
Bet ir po 1789 m. iš Prancūzijos turėjo pasišalinti daug piliečių, nes kovos dėl krašto politinės struktūros ir dėl paties valdymo buvo, atitinkant impulsyviam prancūzų charakteriui, karštos ir negailestingos. Pati anų metų revoliucija išstūmė ne tik masę aristokratų, bet ir eilę intelektualų, vaidinusių vėliau egzilyje žymų vaidmenį. Prisiminkime tik Chateaubriand, de Maistre, Rivarzot, ponią de Staël.
Kadangi prancūzų valstybė niekad neaugo natūraliai iš duotųjų išvidinių bei išorinių sąlygų, bet vis iš naujo buvo statoma bei perstatoma pagal naujų vairininkų tezes bei programas, išstumdinėjimams nebuvo galo. Taip pvz. priešingybės tarp burbonų ir bonapartistų, monarchistų ir respublikonų, demokratų ir komunistų, ir dar kitų vieni kitiems priešingų partiečių kiekviename dešimtmetyje grūdo už sienų dalį pačių veikliausių bei garbingiausių savo piliečių, kurių itin minėtinas Victor Hugo.
Ir šių dienų Prancūzija turi savo bėglių, nes toli gražu ne visi jos piliečiai sutinka su prezidento de Gaulle autoritetu tvirtai valdoma respublika, kuriai, pavyzdžiui, taip atkakliai priešinasi egzilyje besiblaškąs Bidault. (Tąsa sekančiam numery)