I PAGARBA negali nekilti, prisiminus Viešpaties pasakymą "Aš— gyvenimo duona" (/on. 6, 35) arba jo žodžius apaštalams po stebuklingai padaugintos duonos pavalgymo: "Surinkit kas liko trupinių, kad nepražūtų" (/on. 6, 12). Juk duona, kaip ir vanduo, vynas ar aliejus, vartojami liturgijoje, kad jie virstų antgamtinių sakramentų malonės nešėjais. Todėl vienuolynuose, krikščionių liaudies papročiuose ir literatūroje nekartą surandame mistinės pagarbos duonai pavyzdžių. Gražų pavyzdį duoda mums karmelitės: prieš duoną valgydamos ją peržegnoja ir pabučiuoja, o baigdamos surenka likusius trupinius nuo stalo ir juos taip pat suvalgo.
Ypatingos pagarbos duonai yra rodęs 19-tojo šimtmečio anglų rašytojas Thomas Carlyle. Jis net senatvėje, suradęs gatvėje duonos gabalėlį, lenkdavosi, pakeldavo jį ir kur nuošaliai padėdavo, kad nebūtų sumindžiotas, bet kokio tvarinio pastebėtas ir suvalgytas. "Geriausias kvapas— tai duonos, geriausias skonis tai druskos, o geriausia meile myli vaikai" — rašo šių dienų anglų katalikų rašytojas Graham Greene.
Pagarbiai apie duoną kalba ir šių laikų Lenkijos rašytojas J. Dobraczynski, kurio knygą "Listy Nikodemą" yra išversta į daugelį kalbų. Vaizduodamas ten vieną Kristaus pagydytą ligonį, jis rašo: "Pagaliau jis atsiklaupė ir nevykusiai ištiesė delnus, o Mokytojas padėjo ant jų duoną. Jis rijo ją pamažu, tartum pirm to kiekvieną kąsnį bučiuodamas". Ir pas vokiečių rašytoją "duona kvepia, tartum Dievo gerumas" (J. Kirschweg). Jis pasakoja, kad kai kur Vokietijoje senu papročiu Didįjį Penktadienį jokio valgio negaminama ir vien tik duona kepama. Pagarbos duonai pasireiškimai mūsų tautoje yra plačiai vaizduojami "Lietuvių Enciklopedijos" penktame tome.
Reikia taip elgtis su duona, kad neišsipildytų mumyse toji patarlė — priekaištas, sakanti: "Sotus alkano nesupranta". Ta didelė alkano pasaulio dalis verčia mus nerimti, taupyti ir dalintis su kitais net ir duonos kąsniu. Kai du Jėzaus mokiniai, jam prisikėlus, ėjo į Emausą, Viešpats prisijungė prie jų, bet jie jo nepažino, kol drauge su jais neįžengė į užeigą ir "juodu pažino jį, kada jis laužė duoną" (Luk. 24, 35). Ir šiandien pasaulis turėtų pažinti krikščionybės tikrumą ir įsitikinti ja, jos išpažinėjams dalijantis duona su artimaisiais.
Alfonsas Grauslys
