Spausdinti

Pirmasis gailestingumo darbas kūnuialkaną papenėti

ALFONSAS GRAUSLYS

    Meilės arba gailestingumo darbai gali būti vykdomi žmonių pavieniui arba sutelktinai per labdaros draugijas. Kaip vienas, taip ir kitas būdas vartojamas nuo pirmųjų krikščionybės dienų. Pirmiesiems krikščionims duonos netrūko, nes jie viskuo, o ypač duona, savitarpyje dalinosi (Ap. d. 2, 44; 4, 34). Krikščionims padaugėjus, apaštalai pašventino pirmuosius septynis diakonus organizuotai labdarai vykdyti (Ap. d. 6, 2-3). Nors organizuota labdara gali plačiau ir sėkmingiau medžiaginiai padėti vargstantiems, tačiau ji negali atleisti pavieni krikščioni nuo labdaros pareigos. Pagal Evangelijos dvasią kiekvienas tikintysis turi pareigą asmeniškai ir nuoširdžiai jo artumoje esančiu vargu ir skurdu susirūpinti. Ką jis turi ir gali čia padaryti, apie tai pamoko jį Bažnyčia, primindama septynių gailestingų darbų kūnui ir tiek pat jų sielai pareigą.

    Kadangi pats pavojingiausias žmogaus gyvybei ir jo kūno bei dvasios išsivystymui yra būtino maisto trūkumas, tad pirmiausiai reikia padėti badaujančiam ar pusbadžiu gyvenančiam. Šią gailestingumo darbo pareigą ir tenka pirmiausiai svarstyti.

KAS YRA BADAS

    Jau tuo pačiu, kad žmogus atėjo į ši pasauli, jis turi teisę į orą, vandenį ir duoną, nes jis turi teisę gyventi. Badaudamas žmogus labiausiai jaučiasi nuskriaustas. O tačiau pusė žmonijos alkana; kas trečias pasaulyje badauja. O nepriteklių kenčiančių žmonių gali pastebėti kiekvienas savo aplinkoje net ir turtingam krašte.

    Pusbadžiu gyvenant, gyvybė senka lašas po lašo, o draug su ja ir gyvenimo džiaugsmas. Liūdesys ir neviltis temdo sąmonę. Dvasiniai reikalai pasitraukia į pasąmonės pogrindi. Žmogus tik jaučia kūną, virsta kūnu. Niekada dar taip žmonijai nėra paaiškėję, ką jaučia badaujantis, kaip artimoj praeity ir dabarty — sovietų ir nacių koncentracijos stovyklų laikais. Daugelis karo eigoje išsigelbėjusiųjų yra aprašę badavimo nuotaikas savo raštuose.

    Štai, viena Sibiro Vorkutoje badą patyrusi moteris taip rašo: “Yra sunku apie badą rašyti, sunku tą šaltą, kankinančią, ryjančią tuštumą, kurią su savim velki, pavaizduoti. Jau nesi, tik badas yra; tu gi esi tik abejingas, bevalis, mieguistas padaras, kuris vargingai kuriai pastangai, žodžiui ar minčiai ryžtasi. Mes susiriečiame ir miegame, o kai miegame, tik apie valgį sapnuojame. Kad bent sapne pavalgytume! Bet kur tau, tik prieš save matome gardumynų krūvas... Mes nenustojamai apie valgį kalbame. Atrodo, kad viskas apie mus tokias kalbas žadina. Muilo šmotelis mums primena duonos gabalėlį. Medvilnės stiebas atrodo kaip šokoladas. Muilo putos, kaip grietinėlė. Mus stačiai persekioja vaizdas: kur tik nepažvelgsi, visur matome maistą”.

    Turėdami galvoje, kad “neturime supratimo, kaip siaura yra riba, kuri skiria badą nuo pykčio” (J. Steinbeck), suprasime, kodėl alkis gimdo revoliucingumą Ir kodėl badas pasaulyje — tai ugnlakalnis, ant kurio gyvena sotieji.

KRISTUS ALKANUOSIUOSE

    Kristus tapatybina save su alkanais, kai sako: “Buvau išalkęs ir jūs mane pavalgydinote” (Mat. 25, 35). Tai nebuvo tik žodžiai, bet alkanųjų gailėjimasis. Juk alkanoms minioms pavalgydinti jis net du sykiu stebuklingai padaugino duoną (Mat. 14, 15-21 ir 15, 32-38). Prieš vieną iš tų stebuklu jis sakė: “Gaila man minios, nes jau tris dienas pasilieka su manim ir neturi ko valgyti; aš nenoriu paleisti jų nevalgiusių, kad nenualptų kelyje” (Mat. 15, 32). Tuos žodžius jis pasakė ir dėl to, kad jo sekėjai amžių bėgyje, matydami ekonominį skurdą, nerimautų ir šį tą darytų jam panaikinti.

    Čia dar įsidėmėtini ir kiti Viešpaties žodžiai. Kai apaštalai pranešė, kad minios alkanos ir joms reikėtų liepti skirstytis, jis jiems tarė: “Jūs duokite jiems valgyti” (Mat. 14, 16). Tie žodžiai įpareigoja krikščionis rūpintis ir ekonominiais dalykais. Jei, anot Viešpaties, alkanuosiuose jis pats alksta, tai ekonominis klausimas virsta religiniu klausimu. Tad neveltui ir kilniaširdis indų vadas Ghandi tą sąryšį tarp religijos ir duonos suprato, sakydamas: “Alkaniems Dievas turi pasirodyti duonos pavidalu”.

    Jei į tą klausimą pažvelgsime plačiau, nepalikdami jo pavieniems krikščionims rišti (ir todėl niekada jo neišrišti), tai tik Bažnyčios pasisakymas už išmintingai, bet radikaliai vedamą žemės ir, apskritai, pasaulio ekonominių santykių reformą yra vienintelis sėkmingas būdas pasaulio alkanuosius pavalgydinti. Jei, pavyzdžiui, Argentinoje 1/5 žemės priklauso 2000 šeimų, jei Čilėje 1% gyventojų turi 52% žemės, jei Meksikoje 1% gyventojų valdo 85% žemės, tai yra nenormalu pačiame aukščiausiame laipsnyje; tai tikrai krikščionybei spiovimas į veidą. Štai kodėl Čilės vyskupai, tai supratę, patys pravedė bažnytinių žemių reformą, nes “viskas rodo, kaip degančiai reikia to dalyko imtis vietiniams katalikams ryžtingai ir nedvejojant, nes su mumis ar be mūsų reformos įvyks. Jei įvyks be mūsų, tai jos bus prieš mus” (Čilės vyskupas Manuel Lorrain).

KAIP ALKANĄ VALGYDINTI

    Visų pirma kiekvienas tikintysis turi domėtis savo gyvenamos aplinkos (tos miesto dalies ar artimųjų gatvių blokų) gyventojais, ypač tautiečiais, ir žinoti, kurie jų yra tikrame varge. Juk nekartą susidaro aplinkybės, kad mes galėtume ką nors valgiu sušelpti, bet nežinome, kas jo labiausiai reikalingas. Parapijų vadai turėtų jų ribose gyvenančius vargšus žinoti, juos kai kada iš parapijos kasos sušelpti ir geros valios parapijiečius apie juos painformuoti. Čia nėra kas tai naujo ir revoliucingo, nes ir pirmieji krikščionys vargšai buvo šelpiami aukomis nuo altoriaus.

    Toliau, ką nors valgiu šelpiant, nereikia per daug domėtis šelpiamojo įsitikinimais ar religingumu, nes atrodo, kad šitokiais atvejais geriausia religijos propaganda yra nesirūpinimas ta propaganda, nes gailestingas darbas kalba ir be žodžių.

    Reikia taip pat atsiminti, kad sušelptasis, jei yra jautrus, daugiau ar mažiau tą pagalbą išgyvena kaipo pažeminimą. Suprantama tad, kodėl yra geriau duoti, negu imti. Tai atsimenant, reikia taip atsargiai kalbėti ir elgtis, kad jis tą pažeminimą mažiausiai pajustų. Pati daug kartumo tremtyje patyrusi, rašytoja Z. Maurina rašė: “Geriau prie savojo neturto stalo badauti, negu prie turtingųjų svetimo stalo būti pakenčiamai”.

    Gal prieinamiausias ir praktiškiausias neturtingojo pavalgydinimas gali būti svečių vaišinimo proga. Kadangi lietuvės tokiomis progomis pagamina daugiau, negu svečiai pajėgia suvalgyti, ar nevertėtų visas likusias gėrybes atiduoti nepasiturintiems? Tai ypač turėtų būti daroma visokių draugijų vakarienių proga, nes, to nenumačius, atliekami valgiai arba žūna, arba pasiimami tokių, kuriems tie valgiai nebūtini.

    Kiekvienas gailestingas darbas be aukos, be nutraukimo nuo savęs, dažniausiai neįmanomas. Todėl popiežius Leonas Didysis yra parašęs, kad “tikinčiųjų pasninku pamaitinami pavargėliai”. Higienos specialistų tvirtinimu, Vakarų pasaulio žmonės valgo bent du kartus daugiau, negu reikia. Jau vienam 3700 metų senumo egiptiečių dokumente (Papyrus Edwin Smith) vienas tų laikų gydytojas rašė: “Žmogus per daug valgo. Jis gyvena tik vienu ketvirtadaliu to, ką suvalgo. Likusiais 3/4 minta gydytojai”. Iš to siūlosi išvada: jei žmonės normaliai valgytų, dirbtinai apetito nekeltų, sotusis pasaulis galėtų pasidalinti su alkanuoju ir jį pasotinti. Prisiminę, kad pasaulyje yra tiek daug alkanų, susilaikytume nuo išlaidžios prabangos.

    Kartą vargšais besirūpinąs šv. Vincentas Paulietis sutiko Prancūzijos karalienę Oną Austrijietę. Tuo laiku siautė badas. Karalienė turėjo ant kaklo brangių perlų karolius. Šventasis, lyg ir juokaudamas, jai tarė: “Jūsų Didenybe, ar negalėtumėte padaryti, kad šie akmenys virstu duona?” Karalienė įspėjimą suprato ir, nusiėmusi karolius, jam atidavė, kad tasai, juos pardavęs, paverstų duona. Ir mūsų dienose popiežiaus Povilo VI paaukota labdarybei jo brangi tiara yra tikintiesiems prabangos atsisakymo pamoka, kad galėtume daugiau gailestingiems darbams aukotis.

Žr. “Pagarba duonai” — sek. psl.