Spausdinti

PROF. JUOZAS ERETAS

Pirmoje dalyje autorius nurodė, kad tremtis nėra vienkartinis mus ištikęs fenomenas bet dainas istorinis reiškinys. Šioje dalyje pavyzdžiais įrodo egzilę nesant fatališkai žlugdančią, betsiekiantkūrybišką.

Į KURIUOS KRAŠTUS DAUGIAUSIA EMIGRANTU BĖGA?

     Kaip yra kraštų, iš kurių tradiciniai bėgama, taip yra kraštų, į kuriuos tradiciniai bėgama. Europoje tokių kraštų priešakyje stovi Šveicarija ir Prancūzija, o Amerikos kontinente — Jungtinės Valstybės. Pasitenkinsiu Šveicarijos pavyzdžiu. Pilnumo dėliai vis dėlto noriu pridurti, kad ir Prancūzija daug yra priėmusi emigrantų, tačiau tik po 1789 m. revoliucijos. O apie Jungtines Valstybes tenka pasakyti, kad jos, pačios būdamos bėglių kūrinys, per visą savo istoriją tremtinius mielai priglaudė. Jūs patys esate gyvas paliudijimas to reikšmingo fakto, kurį čia šiltu dėkingumu norime pabrėžti.

Šveicarija

    Manau, kad neskaitysite už propagandą, jei čia itin nušviesiu savo pirmosios tėvynės reikšmę emigrantams, ypač atvykusiems iš Pabaltijo.

    Šveicarija jau nuo pat Viduramžių traukte pritraukė tremtinius, nes dar 13-tame šimtmetyje įvykęs apie Keturių Kantonų ežero susispiečiusių valstiečių sukilimas prieš svetimus valdovus ir sudarymas demokratinės sąjungos, užtikrinančios visų piliečių laisvę, per kelis šimtmečius buvo tas pavyzdys, kuris paskatino kovą vis naujų laisvės siekėjų. Retas kuris iš jų sau nestatė klausimo: kodėl mano tautai neturėtų pavykti, kas pavyko paprastiems kalniečiams? Jų siekiuose Šveicarija užėmė lemiamą vietą, suteikdama galimybę, išlaisvinimo planams sudužus, rasti joje prieglobstį.

    Pažymėtina, kad laisvės kovotojų fantazija itin susižavėdavo Vilium Telliu. Jo vardas daug kam pavergtuose kraštuose buvo žinomas, dar prieš pasirodant Schillerio dramai, o, tam kūriniui pasirodžius, Tellis beveik visuotinai tapo tuo pavyzdžiu, kurio pėdomis visi veržėsi pirmyn. Dėl to ši vokiečio, ne šveicaro, parašyta drama bematant buvo išversta į daugybę kalbų ir engiamų tautų vaidinta. Antai, Kudirka dar pirmoje savo jaunystėje išvertė tą veikalą į lietuvių kalbą, tuo pašaukdamas tą šveicarų herojų į kovą ir su carų galybe. O estai, rusams dar tebevaldant kraštą, savo tautinį teatrą Taline atidarė "Tellio" pastatymu.

    Koks didelis būdavo paskui nusivylimas sužinojus, kad Vilius Tellis nėra istorinė asmenybė, o tik padavimas, kilęs Skandinavijoje ir iš ten pasiekęs šveicarus valstiečius, kurie jį tik po pustrečio šimtmečio sujungė su savo prabočių sukilimu, neturėjusiu žymesnio vado. Tuo dar kartą pasitvirtino, kad, nors dabartis verčiasi realybėmis, pats gyvenimas pirmyn stumiamas pagaunančiomis iliuzijomis.

    Vadindami Šveicariją tikru bėglių prieglobsčiu, mes nuopelnus skiriame visumai, nors iš tikrųjų tepasižymėjo beveik vien jos dalys. Juk turime įsidėmėti, kad ne krašto federalinė valdžia, o atskiri kantonai priglausdavo tremtinius. Taigi, minėdami šiame sąryšyje Šveicariją, mes minime "totum pro parte".

    Kadangi tų atskirų kantonų buvo daug — šiandien jų yra 22 — ir kadangi jie tarp savęs gerokai skyrėsi savo tautybe, kalba, religija, politine santvarka, socialine struktūra, tai kone kiekvienas bėglys sau rado nors daugiakalbėje, bet laisvę vienodai mylinčioje Šveicarijoje atitinkamą vietelę. Tokiu būdu joje galėjai vienu laiku užtikti priešingiausių krypčių emigrantų; žinoma, ne tame pačiame kantone.

    Tų bėglių tarpe nuo pat Atgimimo laikų pabaltiečiai užėmė svarbią rolę.

    Lietuviai - katalikai daugiausia susispietė Friburge, kurio universitetas pasidarė tikra jų aukštoji mokykla užsieniuose. Ją išėjo žymi dalis mūsų katalikų šviesuomenės: Matulevičius, Būčys, Šalkauskis, Pakštas, Maironis, Putinas, Pečkauskaitė. Labiau humanistinės krypties atstovai studijavo kitur: Jurgis Šaulys — Berne, Čepinskis — Zueriche.

    Norėdamas išvengti sauso sąrašo, atskirai teminėsiu dar prieš pirmą pasaulinį karą atbėgusį Gabrielių Narutavičių. Jis buvo kilęs iš Telšių apskrityje gyvenusios aplenkėjusios šeimos ir dėl to save vadina, kaip dar daugelis prieš jį gyvenusių, "gente lithuanus, natione polonus". Zueriche išėjęs techniškus mokslus, jis ten tapo žymiu specialistu ir politechnikumo profesorium. Karui pasibaigus, tiek lenkai, tiek lietuviai kvietė jį į savo atkurtas valstybes. Jis pasirinko Lenkiją, kur, Paderevskiui atsistatydinus, buvo išrinktas valstybės prezidentu. Bet pareigas ėjo tik kelias dienas, nes buvo šovinisto lenko nušautas. Prie šitos tragedijos prieita šitaip. Narutavičius, kaip daugelis kiek ilgiau Šveicarijoje gyvenusių emigrantų, tiek sušveicarėjo, kad norėjo ir kitur nešti savo antros tėvynės laisvės dvasią bei politinę santvarką. Eidamas tuo keliu, jis laikė visas Lenkijoje gyvenančias tautas lygiateisėmis. Tai idėjai pasipriešino lenkai, laikydami tik save pačius valstybę kuriančia bei ugdančia tauta, o lietuvius, baltgudžius, vokiečius bei žydus tik mažumomis, kurių teisės buvo susiaurintos. Narutavičius betgi, žemaitiškai užsispirdamas, neatsisakė nuo savo demokratiškų principų, su kuriais Šveicarijoje buvo sutapęs, ir dėl to paaukojo savo gyvybę.

    Reikšminga Šveicarija buvo ir estams, kurių vėlyvesnis prezidentas Karolis Paets po 1905 m. sukilimo ten pasislėpė nuo rusų teismo, jį pasmerkusio mirti.

    Reikšminga ji buvo ir latviams, kurių žymiausi poetai Rainis su Aspasija ten praleido kūribingiausius savo metus. Ir Rainį, veikusį tais pačiais 1905 m. Rygoje prieš rusus, buvo pasmerkę mirti ir kažin kas būtų jam atsitikę, jei nebūtų atsidaręs kelias į Alpių šalį. Joje jis su savo žmona apsigyveno Castagnoloje prie pat Lugano ir rojiškoje Tessino gamtoje gyveno 15 su viršum metų. Ten abu rašė ir žavingiausius savo veikalus, kuriais jie tapo tikrais savo tautos klasikais. Svetur, ne tėvynėje.

    Šis pažymėtinas faktas mus paskatina dar pasvarstyti nors trumpai klausimą: Ar tremtis tikrai yra tokia nekūrybiška, kaip kad daugelis mano?

AR TREMTIS NEKŪRYBIŠKA?

    Kadangi tremtis paprastai laikoma nelaime, tai natūraliai iš jos seka nuliūdimas, neviltis, net desperacija. Dėl to daugelis tremtinių praranda norą gyventi, kiti net nusižudo: Tucholskis Švedijoje, Stefan Zweig Brazilijoje. Vėl kiti nusižudo dvasiniai — tampa neveikliais, nekūrybiškais. Gyvendami vien biologinėj plotmėj — tik kaip instinktų judinami gyvūnai, kurie, iškritę iš senos tvarkos, nesugebėjo kurti naujos, jie tesudaro masę be moralinio, socialinio bei politinio nugarkaulio. Joseph de Maistre, Londone pastebėjęs tokį prancūzų aristokratų iškrikimą, ištarė skaudų žodį: "Emigracija yra ir bevertė, ir bejėgė". Nėra abejonės, kad daugelis tuščiavidurių bėglių užsitarnavo tokį pasmerkimą, bet toli gražu ne visi. Antai Chateaubriand kaip tik tuo laiku tame pačiame Londone rašė savo garsųjį veikalą "Le genie du christianisme".

Dideli gali, maži turi būti kūrybingi, o išeiviai yra tiesiog pasmerkti kurti.

Prof. Juozas Eretas

     Faktas, kad tremtis daugelį nubloškia į nevaisingumą. Bet taip atsitinka beveik vien su negabiaisiais, kurie tik tirštos tautinės atmosferos dėka šiaip taip galėjo išsivystyti. Jei tokie, patekę svetur, ten nutyla, tai niekam iš to nuostolių nėra. Tikras kūrėjas savo jėgų svorį jaučia savyje ir dėl to kūrybiškas yra net toli nuo savųjų. Jam sakytume, Lietuva yra ten, kur jis pats yra. Net pastebima, kad stiprūs savo dvasia kūrėjai — bet kokios srities — tremtyje dar sustiprina savo veiklą. Svetima aplinka jų neapglušina, o paskatina, kuo jie patvirtina šįkart teisingąjį Nietzsches pasisakymą: "Kas manęs neužmuša, tas mane sustiprina". Klaidinga tad manyti, jog tremtis yra tik nekūrybiško nusiminėlio sinonimas. Tremtis nėra kastracija.

     Daugybė garsių pavyzdžių rodo, kad emigrantai tikrai gali nuveikti didelius darbus, atlikti epochinius žygius, sukurti net 78 pasaulinės reikšmės veikalus. Antai Septuaginta nebuvo, kaip galima būtų manyti, išversta iš hebrajų kalbos į graikų kalbą žydų žemėje, bet svetur, Egipte. Koranas ne Mahometo tėvynėje buvo surašytas, o Medinoje, tremtyje. O Dantė savo "Dieviškąją Komediją" sukūrė ne gimtinėje, Florencijoje, o besibastydamas po svetimus kraštus. Komenijus garsius savo pedagogikos veikalus — arti 150! — parašė ne kokiame saugiame savo krašto kampely, o Trisdešimties Metų karo varinėjamas po visą Europą. Ponia de Stael savo priešo Napoleono tris kartus buvo tremiama, ir kiekvieną kartą ji jam atsakė naujais veikalais. Ir vargu ar Byronas būtų pasiryžęs graikams padėti, jei jis nebūtų buvęs priverstas palikti savo šalį. Ką sugeba viena vienintelė gabi emigranto plunksna, paliudija Herceno žurnalas "Kolokol", kuris, nors eidamas Londone, sėkmingai veikė Aleksandro II-jo žemės bei kitokias reformas.

     Ir mūsiškiai išimties nedaro. Kažin, ar Mickevičius būtų mus apdovanojęs savo nemirtinguoju "Ponu Tadu", jei jis kur nors tarp Gardino ir Vilniaus nerūpestingai būtų leidęs savo dienas? Reikėjo jam nekenčiamo Paryžiaus, kad galėtų išlieti tuos jausmus, kurie dar šiandien jaudina mūsų širdį. Dienai rašyti užtenka rašalo, šimtmečiams rašyti reikia ašarų. Ir ar Matulaitis - Matulevičius marijonų vienuolijos neatnaujino išeivijoj, Šveicarijoj? Iš viso yra idėjų, kurios užgimsta tik svetur, priverstinėje ar pasirinktoje išeivijoje. Juk ar Šalkauskis ne toje pačioje Šveicarijoje suvokė Lietuvos vadimenį "sur les confins de deux mondes" — ant dviejų pasaulių slenksčio? Ir ar Pakštas ne Amerikoje suprato, kad mūsų laikrodį reikia sukti šimtu metų pirmyn?

     Galima būtų dar daugybe pavyzdžių įrodyti, kad yra darbų ir veikalų, kuriuos — Dantės žodžiais — tegali brandinti kieta svetimųjų duona ir begalinis savųjų pasiilgimas. Patys tremtiniai, žinoma, brangiai užmoka už savo laimėjimus. Tačiau yra ašarų, kurios palaimingesnės už šypseną.

     Tekrinta tad ir mūsų ašaros ant darbų, kuriais ateityje gali didžiuotis visa tauta.