Spausdinti

Po ilgesnės pertraukos vėl tęsiame tėv. B. Krištanavičiaus, S. J., atsiminimus apie jo darbus Vatikano šalpos komisijoje po antrojo pasaulinio karo Italijoje.

BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

     Perimti šelpimo darbą Frosinonės provincijoje tuo tarpu reiškė tris dalykus: pirma, įsteigti apie 30 naujų virtuvių penkiolikai tūkstančių žmonių; antra, pertvarkyti kai kurias tėv. Pranciškaus įsteigtas virtuves; trečia, padaryti keletą nemalonių operacijų. Tėv. Pranciškus, būdamas geros širdies žmogus, bet, matyt, neturėdamas pilno provincijos vaizdo, kai kuriuos miestus taip dosniai sušelpė, kad kitiems nebeliko nieko. Tuos nelygumus teko išlyginti ir užsitraukti kai kurių klebonų nemalonę.

NEMALONIOS OPERACIJOS

     Visų pirma uždariau San Donato Valcomino virtuvę. Tas nemažas miestas Abrucų kalnų papėdėje buvo toli nuo fronto linijos ir beveik nei kiek nenukentėjo nuo karo veiksmų. San Donato ūkininkai turėjo didelius alyvos medžių sodus ir, pasinaudodami pokarine padėtimi, varė labai gerą biznį. Jei Cassino apylinkėse paklausdavau žmonių, kur jie perka alyvos, visi atsakydavo, jog iš San Donato ūkininkų. Ir tam pasiturinčiam miestui šelpti tėv. Pranciškus buvo paskyręs nemažai maisto produktų. Kai po trijų dienų kelionės sugrįžau į Romą, radau San Donato klebono laišką, prašantį padidinti šelpiamųjų skaičių. To man buvo per daug ir paprašiau sekretoriaus parašyti klebonui, kad jis daugiau nematys Vatikano sunkvežimių.

     Gavęs mano laišką, klebonas atsiskubino į Romą ir pradėjo dėstyti savo reikalą. Jam trumpai, drūtai atsakiau, kad būtų didelis neteisingumas vežti maisto produktus, ypač alyvą, tiems, kurie savuosius produktus parduoda Cassino miesto rinkoje. Iš tokio šelpimo žmonės gali ne tik juoktis, bet ir pasipiktinti. Jei San Donato ūkininkai turi šiek tiek artimo meilės, tegul jie patys šelpia neturtinguosius miesto gyventojus. Juk tie neturtingi žmonės yra jų giminės, kaimynai ar darbininkai. Šelpti spekuliantus ir juodos rinkos atstovus aš neturiu jokio įgaliojimo.

     — Klebone, — tariau baigdamas kunigui, — važiuok namo, kitą sekmadienį pasakyk gerą pamokslą apie artimo meilę, paprašyk spekuliantų aukų neturtingųjų virtuvei, tuokart gal ir aš šį tą pridėsiu. Kol jūs ir jūsų parapiečiai neatliks savo pareigos, tol iš popiežiaus komisijos nieko negausite.

     Klebonas paklausė mano žodžių; grįžęs namo, pasakė gerą pamokslą, padedamas katalikų akcijos narių, parinko maisto produktų, įsteigė virtuvę ir mane paprašė, kad ir aš šį tą pridėčiau. Kai nuvežiau popiežiaus komisijos dalį ir aplankiau neturtingųjų virtuvę, pamačiau, kad ji buvo pati geriausioji visoje Frosinonės provincijoje. Vėliau klebonas gavo aukų iš San  Donato žmonių, emigravusių į Ameriką. Jo šelpimo darbas buvo pavyzdingas.

     Antrą nemalonią operaciją turėjau padaryti Ceprano mieste. Tenai tėv. Pranciškus buvo įsteigęs virtuvę ne neturtingiausiems miesto gyventojams, bet lentpiūvės ar popieriaus fabriko darbininkams. Darbininkai gavo algas, srėbė veltui popiežiaus sriubą ir džiaugėsi riebiomis dienomis. Įmonės savininkui tėv. Pranciškus atlygindavo už malkas, kuriomis buvo užverstas visas fabriko kiemas. Be to, mano pirmatakas netoli įmonės buvo įrengęs maisto produktams sandėlį ir nusamdęs sandėlio sargą. Kai aplankiau Ceprano miestą, tos riebios dienos pasibaigė ir darbininkams, ir įmonės savininkui, ir sandėlio sargui. Ceprano virtuvę perkėliau pas seseles, gyvenančias miesto centre. Jos turėjo puikų sandėlį ir patarnaudavo veltui. Klebonas prižadėjo parūpinti malkų, tuo sutaupydamas bereikalingas išlaidas.

     Jei vyskupai ar klebonai prašydavo padidinti šelpiamųjų skaičių, parodydavau jiems Frosinonės šelpimo planą ir paklausdavau, kuriuose valsčiuose, jų nuomone, galėčiau sumažinti šelpiamųjų skaičių jųjų naudai. Jei jie nurodydavo kokį miestą ar miestelį, tuokart jiems patardavau parašytį vietos klebonui ir susitarti betarpiškai. Juk man yra vistiek, kur vešiu maisto produktus ir kaip juos padalinsiu. Jei mano sudarytas planas yra neteisingas, tuokart jie gali tą klaidą savo tarpe atitaisyti. Deja, neatsirado nei vieno vyskupo ar klebono, kuris būtų prašęs savo kolegos perleisti jam maisto produktų dalį.

     Pasidarbavęs maždaug tris savaites, įsteigiau 30 naujų virtuvių ir išlyginau visus nesklandumus. Kai kuriems virtuvių vedėjams turėjau parašyti nemalonių laiškų, nes mačiau, kad dalis maisto produktų dingdavo ir nepasiekdavo katilo. 1945 metų gegužės mėnesio pabaigoje Littorijos ir Frosinonės provincijose turėjau apie 100 virtuvių, kuriose kasdien buvo maitinama 50,000 žmonių.

IŠVENGTOS NELAIMĖS

     Steigdamas naujas virtuves, turėjau važinėti man nepažįstamais keliais ir pergyventi keletą šiurpių bei nemalonių nuotykių. Kai pirmą kartą atvažiavau į S. Apollinare miestą, nepažindamas vietos sąlygų, užvažiavau ant sugriauto amunicijos sandėlio ir, tik klebono įspėtas, išvengiau nelaimės. Mano laimei sunkvežimis buvo apytuštis, o sandėlio lubos gan tvirtos. Išlipęs iš sunkvežimio, šoferiui liepiau važiuoti lėtai, o pats stebėjau, ar nepasiduoda sandėlio lubos. Lubos sunkvežimio svorį išlaikė. Nusišluostęs šaltą prakaitą, galėjau laimingai važiuoti toliau.

     Važiuodamas į Vallemaio miestą, pakeliui — S. Giorgio miestelyje — susipažinau su vienu simpatišku kalviu, kuris pasisiūlė mane toliau palydėti. Jis sakėsi gerai pažįstąs kelią, nes, prašomas sąjungininkų, sudeginęs visus pakeliui nukautus vokiečių kareivius. Jis žinąs, kur gyvena klebonas ir kur bus galima iškrauti maisto produktus.

     Kai buvau keletą varsnų nuo Vallemaio miestelio, kalvis pasibeldė į sunkvežimio kabiną ir prašė sustoti. Toliau važiuoti buvo pavojinga, nes už keliolikos žingsnių esąs apgriautas tiltas, ir kažin, ar mes galėsime juo pasinaudoti. Palikęs sunkvežimį vietoje, mudu su kalviu nutarėm apžiūrėti tiltą.

     Kelias buvo nenaudojamas jau keletą mėnesių ir gerokai apaugęs žole. Kalvis paprašė mane eiti paskui jį, nes ant kelio pasitaiko dar visokių bombų. Iš tiesų, paėję nuo sunkvežimio keletą žingsnių, pamatėme pirmąsias nesprogusias bombas. Jų buvo visokių. Mano palydovas jas gerai pažino ir mane pamokė, kaip jas paimti ir mesti į griovį.

     Kai paėmiau pirmą bombą į rankas, pajutau, kad širdis pradėjo plakti greičiau, o ant kaktos pasipylė prakaitas. Bet kalvis mane padrąsino ir užtikrino, kad ji nepavojinga. Vis dėlto, numetęs pirmą bombą, išsitiesiau ant kelio ir laukiau, kada ji sprogs. Bet ji nesprogo. Nesprogo nei antra, nei trečia, nei ketvirta. Per kokias 10 minučių, mėtydami bombas į griovį, pasiekėme tiltą ir pamatėme, kad juo galima važiuoti. Jis buvo, tiesa, siaurokas, bet vidinės sunkvežimio padangos galėjo juo atsiremti. Daug nesprogusių bombų radome ir už tilto.

     Važiuodamas į Cerasuolo bažnytkaimį, S. Biagio Saraci-nesco miestelyje pasiteiravau, ar geras kelias, ir sužinojau, kad nevienas automobilis tuo keliu jau buvo važiavęs. Tačiau, kai pavažiavau porą kilometrų, pastebėjau, kad vienoje vietoje kelio dalis lietaus buvo nunešta ir kad mūsų sunkvežimis jokiu būdu negalės toliau važiuoti. Kelias buvo siauras ir apsisukti buvo neįmanoma. Važiuoti atbulu sunkvežimiu porą kilometrų buvo taip pat neįmanoma, todėl nusprendėm sutaisyti kelią ir važiuoti pirmyn.

     Sutaisyti kelią reiškė privilkti didelių akmenų, juos gražiai sudėti, kad nenuslinktų, plyšius prikamšyti mažesniais akmenimis ir, atsistojus dviese ar tryse, išbandyti, ar jie neslenka žemyn. Akmenų, tiesa, buvo daug, bet juos užristi į kalną buvo nelengva. Tačiau po poros valandų sunkaus darbo kelias buvo platus ir tvirtas. Tuo keliu naudojaus gal kokius metus. Paskui paprašiau S. Biagio burmistro, kad jį geriau sutaisytų. Burmistrui, žinoma, turėjau padovanoti naują kostiumą. Užsivilkęs Vatikano padovanotus drabužius, jis tikrai buvo panašus į miesto galvą. Anksčiau jis atrodė kaip ir kiti karo pabėgėliai.

     Už Cassino miesto yra mažas miestelis, vardu Cairo. Kai jame iškroviau maisto produktus, išgirdau bombos ar minos sprogimą ir nuskubėjau į nelaimės vietą. Tenai radau gulintį, kraujuose paplūdusį vyrą. Žaibo greitumu sužeistąjį paguldėme ant paklodės, įkėlėme į sunkvežimį ir, laikydami keturiese už paklodės kampų, vežėme į Cassino ambulatoriją. Gydytojas, apžiūrėjęs sužeistąjį, prisipažino negalįs jam padėti ir liepė vežti į Pontecorvo ligoninę. Atvežtas į ligoninę, jis mirė gal po kokių 5 minučių. Tokių nelaimių Frosinonės ir

     Littorijos provincijose pasitaikydavo kasdien maždaug po 20.

     Įsteigęs visas virtuves Frosinonės provincijoje, nuvažiavau į Formiją pasižiūrėti, kas dedasi Littorijos provincijoje. Į sunkvežimį įsikroviau ir kardinolo Spellmano padovanotą dviratį, kuriuo norėjau aplankyti Formijos apylinkes. Kitą dieną tuo dviračiu leidaus į Maranolą, Trivio ir Castellonorato.

     Maranolos virtuvė buvo pavyzdinga, nes ją tvarkė sumanus kunigas ir darbščios seselės. Trivio senelį kleboną radau sergantį. Viena gailestinga moteris nunešdavo kasdien klebonui dvigubą sriubos davinį ir tuo palaikė jo gyvybę. Klebonas sirgo, rodos, drugio liga ir kartais nežinodavo, ką jis kalba. Paguodęs jį, kuo galėdamas, važiavau į Castellonorato, kur dar nebuvo jokio klebono. Pakeliui mane užpuolė toks piktas šuo, kad vos galėjau nuo jo atsiginti. Kai jis griebė mane už kojos, nuslydau nuo kelio ir kritau į griovį, taip stipriai trenkdamas krūtinę į akmenį, kad gal kokią minutę ar dvi negalėjau atgauti žado. Paskui, atsipeikėjęs ir pasėdėjęs kelias minutes griovyje, nusprendžiau keliauti toliau.

     Castellonorato miestelyje radau keletą šeimų. Viena moteris turėjo bažnyčios raktus ir aš apžiūrėjau, kaip atrodo Dievo namai be klebono. Paskui apžiūrėjau virtuvę. Kai toji moteris man pasiūlė konjako stikliuką, pasijutau atgavęs jėgas ir leidaus į Formiją. Dabar kelias vedė žemyn ir aš, pristabdydamas dviratį, galėjau pasilsėti. Formijoj, ties žuvų rinka, kelias vedė vėl į kalną, bet aš miniau, kiek pajėgdamas. Tačiau po kelių ar keliolikos metrų pajutau tokį nuovargį ir tokį keistą jausmą, kad šokau nuo dviračio.

     Tuo pačiu momentu dešinėje kelio pusėje sprogo bomba ar mina ir viena šukė prašvilpė taip arti pro mano skrybėlę, kad pajutau jos sukeltą oro srovę. Jei būčiau sėdėjęs ant dviračio porą sekundžių ilgiau, būčiau gavęs minos šukę tiesiai i smilkinį.

     Formijoj buvau apsistojęs pas sekretorės motiną. Kai ji mane pamatė, neiškentė nepaklaususi, kas man yra. Žvilgterėjęs į veidrodį, ir aš pastebėjau, kad mano veido bruožai buvo neįprasti. Neįprastai atrodė ir mano krūtinės spalvos: juoda, raudona, melsva ir violetinė.

DRABUŽIAI, DRUGYS IR SILKĖS

     Pabaigęs virtuvių steigimą, pradėjau dalinti drabužius pirmosios Komunijos vaikams. Seselė Pascalina buvo prižadėjusi parūpinti 2,000 drabužių Littorijos provincijos ir 2,000 Frosinonės provincijos vaikams. Dabar tie drabužiai pateko į mano rankas ir visus juos išdalinau Littorijos provincijos valsčiuose. Tėv. Pranciškus, vesdamas misijas, matyt, pirmos Komunijos reikalą buvo visiškai užmiršęs, nes nei vienas tos provincijos kunigas man jo nepriminė. Neminėjau ir aš, nes tų 4,000 drabužių vos užteko Littorijos provincijoje.

     Važinėdamas Littorijos ir Frosinonės provincijose, pastebėjau, kad daug žmonių serga drugio liga. Ta liga susirgo ir vienas mano bendradarbis, pernakvojęs Cassino mieste. Apie drugio ligą pranešiau tuojau komisijos pirmininkui ir paprašiau, kad parūpintų kiek galima daugiau vaistų. Kartą, netyčiomis užklydęs į Littorijos provincijos administracijos centrą ir susipažinęs su sanitarijos viršininku, gavau iš jo gana tikslią sergančiųjų statistiką. Pagal tas sąjungininkų žinias, kiekviename Littorijos provincijos valsčiuje sirgo nuo 15 iki 85% žmonių. Panaši padėtis buvo ir žemutinėje Frosinonės provincijos dalyje. Mano laimei, komisijos pirmininkui pasisekė gauti tiek daug kinino ir atebrino tablečių, kad jų užteko abiejom provincijom. Trys klebonai nuo drugio ligos buvo laikinai pamišę, vienas beveik visiškai apkurtęs. Negaliu pasakyti, kiek žmonių nuo drugio ligos numirė ir kiek pasisekė išgelbėti. 1945 metais išdalinau apie porą centnerių kinino ir atebrino.

     Tų pačių metų vasarą kažkoks geradaris padovanojo Vatikanui keletą tūkstančių statinių silkių. Statinės, sukrautos Vatikano geležinkelio stotyje, leido nemalonų kvapą ir nevienas Vatikano pareigūnas norėjo jomis kuo greičiausiai nusikratyti. Man, turėjusiam geras transporto priemones, buvo pasiūlyta tas statines kuo greičiau išgabenti. Tuo pasiūlymu mielai pasinaudojau, nes daugelis karo pabėgėlių kaip tik tomis dienomis grįžo iš Šiaurės Italijos ir neturėjo ko valgyti. Popiežiaus virtuvėse jie gaudavo sriubos ir silkių. Kai kurie karo pabėgėliai tų silkių atsivalgė visam gyvenimui. Iš tiesų, jos buvo neblogos ir aš pats mielai jas valgydavau.

     Vėlyvą 1945 m. rudenį pasisekė įsikurti Cassino mieste. Mat, pietinėje to miesto dalyje stovėjo gerokai apgriautas našlaitynas, kurį miesto galva be savininkų žinios nutarė atremontuoti valsčiaus tikslams. Kai remonto darbai buvo beveik baigti, Don Francesco Falconio, pritariant Montecassino abatui, nusisamdę sunkvežimį, atgabeno į tą namą keletą seselių ir našlaičių ir miesto galvą pastatė prieš įvykusį faktą. Burmistras, nedrįsdamas liesti seselių ir našlaičių, paprašė abato, kad jis tą namą ištuštintų. Tuo laiku atsitiktinai pasimaišiau Cassino mieste ir, vietoj ištuštinęs namą, pats užėmiau 3 kambarius. Dviejuose kambariuose įrengiau sandėlį, o trečiame įsteigiau savo raštinę. Kiekvieną šeštadienį Cassino mieste vyko nemažas turgus ir visi apylinkės kunigai atvykdavo pas mane arba pas abatą. Jei atsirasdavo daugiau reikalų, Cassino mieste praleisdavau porą dienų.

     Kitą raštinę įsteigiau pačiame Frosinonės mieste. Tenai gyveno jaunas ir energingas kunigas, vardu Don Cleto Roma, kurį vyskupas paskyrė komisijos pirmininku. Kiekvieną ketvirtadienį sustodavau pas jį aptarti šelpimo reikalų ir išklausyti kunigų pageidavimų. Vėliau tam sumaniam kunigui suteikiau provincijos delegato vardą. Visgi daugelis kunigų kreipdavosi ne į jį, bet tiesiog į mane. Tačiau mes visi labai gražiai sutardavome.

PENKIOS PROVINCIJOS

     Pabaigęs vykdyti visą numatytą šelpimo programą Littorijos ir Frosinonės provincijose, norėjau šiek tiek atsikvėpti, bet komisijos pirmininkas metų pabaigoje priskyrė man ir Romos provinciją. Todėl be jokių atostogų ir be poilsio kibau i naują darbą ir tol važinėjau po Romos provinciją, kol visą šelpimo darbą aptvarkiau pagal savo skonį. Romos provincija buvo pati didžiausioji. Ji buvo padalinta į 8 vyskupijas. Šeši tų vyskupijų valdytojai buvo kardinolai. Bet aš daugiausia reikalų turėjau su jų pagelbininkais. Tik kardinolas Klemensas Micara norėjo palaikyti tiesioginius ryšius ir pageidavo, kad nuolatos jį informuočiau apie visą šelpimo darbą. Su juo dažnai išvažiuodavau į jo vyskupiją šventinti naujų vaikų darželių, našlaitynų, katalikų darbininku centrų, mokyklų ir kt.

     Baigdamas 1945 metus, buvau gerokai pavargęs, bet kartu turėjau ir kuo pasidžiaugti. Tiesa, per tuos metus nepasakiau nei vieno pamokslo, bet trijose provincijose buvo maitinama apie 80,000 žmonių. Daug kunigų ir seselių komisijos pagalba grįžo i senas darbo vietas ir pradėjo įprastą apaštalavimo darbą. 4,000 vaikų priėjo pirmos Komunijos ir nevienoje parapijoje vėl atgijo religinis gyvenimas.

     Tarp Kalėdų ir Naujų Metų atlikau metines rekolekcijas ir turėjau progos pergalvoti visą šelpimo darbą.

     Kitų metų pradžioje man buvo priskirtos dar dvi provincijos: Viterbo ir Rieti. Dabar mano darbo sritis apėmė maždaug tokį žemės plotą, kaip visa Lietuva. Mano laimei, tos dvi naujos provincijos buvo mažai nukentėjusios nuo karo veiksmų, todėl jas retai ir telankydavau. Be to, Rieti ir Viterbo vyskupijų pirmininkai buvo šaunūs kunigai, su kuriais susitikdavau bent kartą į mėnesį. Daugiausia laiko praleisdavau “Gustavo linijoje”, kur palengva senuose griuvėsiuose kūrėsi naujas gyvenimas.

Sekančiame numeryje:

"BADO ŠMĖKLA"