Spausdinti

GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

 II. Vaikui reikia religijos, kuri padės jam vystytis

     3-4 metų vaikas labai iškelia prieš save suaugusius. Jis gėrisi už save didesniais, nori pakilti iki jų. Jis nori augti. Iš religinio taško jam reikia pasakyti, kad Dievas yra didis ir nori, kad vaikas augtų ir vystytųsi visais būdais.

Jis nori augti

     Vaikas elgiasi, tarsi jis būtų visatos centras. Atpažįsta savąjį “aš”. Jaučia tam tikrą puikybę. Sutapatina save su “vyrais”, bendrauja su tėvu, mergaitė su motina. Jam reikia padėti užaugti. Rimtai žiūrėti į šį mažąjį žmogų. Leisti “vienam” veikti. Supažindinti su skirtingos lyties vaikais.

     Dievo didingumas ir Jo noras pamatyti vaiką augant: Apreikšti vaikui didingą Dievą, nuostabų, tobulą visagalį: Biblijos Dievą, Sutvėrėją, Viešpatį Jėzų, ne vien tik “Kūdikėlį Jėzų”. Tik didingumo ir jėgos Dievas pilnai atitinka augančio vaiko aspiracijoms.

     Visa, kas surišta su religija, turėtų turėti didingumo dvasią. Nenusileisti iki vaikiško lygio. Tai trukdo vaiko augimui. Vaikui priminti, kad Dievas nori, jog jis augtų. Dievo vardas jam turi priminti visa tai, kas gražu, didinga. Dievą prisiminkime, kai geras darbas atliekamas, kai atrandame ką nors gražaus, kai vaikas patyrimą su džiaugsmu pergyvena. Niekuomet, kai laikas vaiką pabarti. Vietoj sakius “Dievas mato visus blogus tavo darbus”, sakykime “Dievas mato visus tavo gerus darbus”, “Dievas myli tai ar tai”.

Jis seka suaugusius

     Tėvai, jo akimis, viską gali jam padaryti. Jis seka jų susivaldymą, ramumą, autoritetą. Jo amžiaus draugas jam irgi svarbus. Tarp suaugusiųjų jis pavargsta. Vaikui reikia pavyzdžio, kuris padeda jam augti.

     Gyvas pavyzdys jo religiniam gyvenimui.Šiuo laiku vaiko religinis gyvenimas yra aplinkos atspindys. Šiame amžiuje religinis auklėjimas ypač susideda iš liudijimo ir gyvo pavyzdžio. Mūsų malda, laikysena, artimo meilės veiksmai sekami vaikų. Kartais sunku išreikšti tikėjimą viešai. Turime gyvų pavyzdžių Biblijoje, šventųjų gyvenimuose, liturgijoje. Biblinių asmenų paprastumas, spontaniškumas religijoje, jų rytietiškas įprotis reikšti religiją gestais ypatingai tinka vaikams: Mozės pagarbos gestas prieš Dievą, jo išskėstų rankų į dangų malda kaip prašymo ženklas, jo palapinės pastatymas, kad ten galėtų tyloje su Dievu kalbėti. Abraomo paklusnumas, jo noras statyti altorius Dievui, jo žvaigždžių kontemplacija naktį, jo nuoširdumas brolio vaikui Lotui gali būti suprantami ir vaikų. Samuelio tyla ir jo pagarbi laikysena prieš Viešpatį: “Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso”. Karaliaus Dovydo gražios maldos, jo giedojimo būdas ir šokis prieš Dievą, noras paaukoti Dievui gražų namą. Mergelės Marijos malda Nazareto name: “Štai, tavo tarnaitė, Viešpatie”. Džiaugsminga piemenų procesija link prakartės, Trijų Karalių nusilenkimas prieš Vaikelį Jėzų, Zakajaus skuba lipti iš medžio priimti Jėzų į savo namus. Visi puikūs pavyzdžiai vaikui. Dievo ir Kristaus veiksmus pristatyti ne kaip imituoti, o daugiau stebėtis ir kontempluoti (kitaip suvesime Dievo veiksmą į žmogišką). Aišku, neturėtume suvesti vaiko religiją į modelių sekimą.

Jis laukia vyresniųjų patvirtinimo

     Vaikas nori jaustis didelis. Tam jis pasirodo, paraduoja. Nori būti įvertintas. Jo didžiausias džiaugsmas, kai suaugusieji ką nors daro kartu su juo. Skatinti vaiką, ne remiantis baudimo baime ar atlyginimo viltimi, o vaiko noru būti gerbiamam ir pasitenkinimo pajautimu dėl gerai atliktų veiksmų.

     Vaikas turėtų žinoti, jog Dievas domisi jo gyvenimu. Pirmiausiai vaikas kreipiasi į savo tėvus ir mokytojus ir laukia patvirtinimo iš jų. Tėvai pamažu turi mokyti jį žiūrėti už jų ir kreiptis į Dievą. Jis turi žinoti, kad Dievas stebi jo darbus, juo domisi. Tai daryti diskretiškai, žiūrint kiekvieno vaiko charakterio, pvz., vaikui, atlikusiam gerą veiksmą, sakyti: “Dievas tave mato ir yra patenkintas”. Taip vaikas susidraugauja su Dievu ir Jėzumi. Jo gyvenimas būna persunktas meile ir religine pagarba, pagal Šv. Rašto pavyzdžius, kada žmonės “vaikščiojo su Dievu”.

Jis priims taisykles

     Jisnori elgtis, kaip suaugęs. Jis priims suvaržymus. Tik “maži” vaikai elgiasi, kaip nori. Dideli žmonės žino kaip priimti suvaržymus. Tokiu būdu vaikas pradeda priimti tvirką ir pareigas. Jis pradeda suprasti frazes kaip “mes turime”, “laikas”. Jis mėgsta tam tikrą disciplinos dozę, randa pasitenkinimo, užsilaikydamas tam tikruose rėmuose. Jis gerbia įpročius. Mėgsta kartoti veiksmus, žodžius, apeigas, jį traukia reguliarus ritmas (visa tai dėl saugumo). Per pagarbą taisyklėms ir papročiams jis išmoksta valdyti savo elgesį ir save.

     Mokyti vaiką padaryti savo gyvenimą priimtinesnį Dievui tam tikrų reikalavimų užsidėjimu. Jis žino, kad jo veiksmai turi būti pažymėti ypatingu kilnumu ir pagarba. Dabar išmokti tinkamai laikytis prieš Dievą maldoje: kaip stovėti tiesiai, nejudant, sujungtomis rankutėmis, valandėlę tyliai laikytis prieš savo Viešpatį, gestus daryti pamažu ir pamaldžiai. Garbinimą išreiškia dideliu sveikinimo gestu, nusistebėjimą rankų ištiesimu, meilę rankų sudėjimu ant krūtinės, pasiaukojimą rankų pakėlimu, džiaugsmą rankų išmetimu į viršų. Pastovumas ryto ir vakaro maldoms, susikaupimas prieš ir po valgio, tam tikras ritualas maldoje ir religiniuose pasikalbėjimuose. Vaikui patinka pastovus ritmas maldoje. Pakartotas pasakojimas lieka jam brangus.

III. Vaikui reikia religijos, kuri ugdo meilę

     Vaikui neužtenka noro tyrinėti ir augti, kad jis artimai susirištu su aplinka ir pritaptų socialiniam gyvenimui. Tik pajautimas tiems, kurie jį supa, jų meilė jam sukurs šį gyvą ryšį, be kurio vaikas bus asocialus, tarsi be šaknų visą gyvenimą. Tėvų ir mokytojų pareiga prižiūrėti, kad visuomet jis būtų traktuojamas su tinkama meile. Religiniame gyvenime turėtume stengtis užmegzti asmeninius ryšius tarp jo ir Dievo, atskleisti jam asmenišką Dievo meilę. Didžiausia vaiko baimė yra tai, kad jis gali būti nemylimas. Vengti to, kas keltų abejonių apie mūsų meilę jam. Dievas jokiu būdu neturi būti pristatomas iš kokio nors gąsdinančio taško. Vaikas visuomet turi jausti, kad Dievas jį myli. Pamažu kreipti jo religiją į veiklią Dievo ir kitų meilę.

Jam reikia meilės

     Meilė vaikui reikalinga kaip oras ir laisvė, kaip žodžiai ir paveikslai. Motinos meilė nėra vienintelis vidinio pasitenkinimo šaltinis. Viduje jis jaučia asmeniškesnės ir pilnesnės meilės reikalą. Atsiranda nauja meilė: vietoj man patinka, “aš myliu”. Kai kurie vaikai nori “ženytis” vieną iš tėvų. Neužtenkama arba perdėta meilė šiuo metu pasilieka visą gyvenimą.

     Apsupti vaiką meile, asmenišku draugiškumu. Tėvai, mokytojai, broliai ir seserys. Tokioje atmosferoje jis gali žydėti, atsiskleisti. Motina gali patikėti mažas paslaptis savo vaikui, puikus metodas parodyti, kad ji ypatingai jį myli. Tėvai jam visuomet turi būti ypatingi draugai, kurie myli, kurie jį supranta, mielai jo klausosi. Jis turi jausti, kad tarp tėvų yra darni harmonija. Jų emociniai nesutarimai veikia ir vaiką. Tada netikrumas apima ir ji.

     Apreikšti vaikui Dievo meilę. Kada to nepadarome, tada rimtai vaiką klaidiname. Mūsų žodžiai jam bus tušti, be širdies. Kai girdi Dievo vardą, vaikas turėtų jausti meilę. Iš tiesų, nebus suformuotas gyvas ryšys tarp vaiko ir Dievo, jei vaikas nejaus esąs asmeniškai Dievo mylimas. Ypatingą Dievo meilę vaikui galime parodyti per įvykius, kurie atsitinka, per džiaugsmus namuose ir mokykloje, o labiausiai patys apsupdami jį tikra meile, kaip ženklu Dievo meilės jam. Taip vaiko pagarba Dievui bus persunkta tam tikru pajautimu, meile.

     Didingumas ir meilė — ne priešingumai, tik sutvirtina vienas kitą vaiko mintyse. Jei vaikas supranta Dievo didybę, jis dar labiau links prie šio Viešpaties, žinodamas jo gerumą, jo draugystę, susidomėjimą jo veiksmais. Šią meilę galime parodyti kartu su didingumu mylinčioj globoj, kurią Dievos parodo Senojo Testamento žmonėms, sukūrimo didingame spektaklyje, Kristaus gyvenimo scenose, motiniškame Marijos pavyzdy, angelų artume ir kai kuriuose šventųjų gyvenimų epizoduose.

     Pasakojimuose šalia Dievo didingumo pabrėžkime ir jo meilę, pvz. apie degantį krūmą, sukūrimą. Dievui vaikas dėkingas už kūną. Dievo meilė gali būti parodyta per Jėzaus asmenį, tokį didingą ir gerą, o taip pat per jo žodžius.

     Šiuo laiku vaikui sunku dalintis meile su kitais. Nevartoti frazių, kurios neigia meilę, naudoti tik objektyvias pastabas.

     Vaikas turėtų jausti, kad jis yra visuomet Dievo mylimas. Vengti, kas tai pakeistų. Nekalbėti apie “nuodėmę, pragarą”. Mūsų kalbėjimo būdas apie Dievą turėtų teikti vaikui gilią, nesuardomą ramybę, kurios jam reikia.

     Religinis vaiko gyvenimas šiuo metu didele dalimi yra atspindys to religinio gyvenimo, kuris jį supa. Tėvų ir mokytojų atsakomybė dvasiniam vaiko formavime yra milžiniška. Pirmutinė priežastis vaikui augti nebus nei tėvai, nei mokytojai, nei aplinka, o Dievas. Žmogiškosios aplinkos įtaka reikalinga, bet tai tik sąlyga. Neužtenka, kad prisitaikytume vaiko psichologijai ar net duotume jam pavyzdį, taip pat reikia melstis, daug melstis už jį. Čia prasideda ir baigiasi krikščionio auklėtojo pareiga: melsti Dievą, kad jis apšviestų ir paliestų vaiko širdį, Šv. Dvasią melsti, kad jis vykintų dievišką darbą vaiko sieloje, nežiūrint mūsų trūkumų ir netobulumų. Taip turėtume pradėti ir baigti savo dieną. Gera žinoti, kad tai kiekvienas iš mūsų pajėgia.

 

BIBLIOGRAFIJA

Kun. dr. J. Gutauskas, “Vaiko Dievas ir religija”, 1953. Taip pat žr. jo straipsnių serija “Vaikas ir religija” (“Laiškai Lietuviams”, 1952-1953). Lefebvre, S. J., ir L. Perin, S. J., “Bringing Your Child to God”, 1963, 178 psl. S. Cavalletti ir G. Gobbi, “Teaching Doctrine and Liturgy”— Montessori metodais, 1964, 132 psl. E. Lewis, Children and Their Religion”. M. Montessori, “The Mass Explained to Children”, 1933. M. R. Newland, “We and Our Children, “The Year and Our Children”, “The Saints and Our Children”. R. Odenwald, M. D., “How God Made You”, 6-8 m. vaikams.