PETRAS PAKALNIS

     “Nors aš esu marksistas, bet niekuomet nepritariau proletariato diktatūros idėjai, nes toji diktatūra vestų prie intelektualinės ir kultūrinės vergijos. Be to, nors Allende ir Frei programos yra panašios, Allende yra miglotas, prižada viską visiems, o Frei yra aiškus ir žino, ko nori. Jo revoliucija bus spontaniška, nekruvina ir sėkmingesnė už Kubos,” taip pranašavo vienas profesorius prieš Čilės prezidento rinkimus 1964 m.

     “Mano socialinė sąžinė verčia mane balsuoti už Allende. Jei jūs išvažiuojate už sostinės, jūs matote tūkstančius “campesinos” (smulkūs ūkininkai), kuriems revoliucija yra vienintelė viltis. Aš jaučiuos kalta, kai matau tuos išbadėjusius žmones, pragyvenančius už kelis centus į dieną. Tik Allende nori jiems padėti ir niekas kitas,” taip kalbėjo viena pasiturinti Santiago moteris prieš tuos pačius rinkimus.

     Kas yra Allende ir Frei ir kokios jų idėjos?

     Allende yra pasiturįs gydytojas, ateistas, masonas, socialistas, demagogas ir didelis Castro gerbėjas. Kad jis būtų “skanus” ir katalikams, prieš 1964 m. rinkimus jo partijos draugai išleido socialinio turinio brošiūrą, pilną Šv. Rašto citatų, panašią į popiežių enciklikas. Bet kokios iš tiesų to keisto žmogaus idėjos, gal tik jis vienas težino.

     Eduardo Frei yra šveicaro imigranto sūnus, juristas, krikščionių demokratų partijos steigėjas. Jo idėjos yra paimtos iš socialinio Bažnyčios mokslo ir pritaikytos Čilės sąlygoms. Frei siekia šių tikslų: 1. Jis nori įsteigti valstybės banką, teikiantį smulkiems ūkininkams ir pramonininkams paskolas žemais procentais, kad privačių bankų lupikavimas nenugramzdintų smulkių ūkininkų ir amatininkų į dar didesnį skurdą. Savo laiku masonai ir liberalai atėmė visas Bažnyčios žemes, o dabar jų palikuonys per bankus ir aukštus procentus baigia praryti smulkių ūkininkų sklypelius. Mūsų laikais 77% visos dirbamos žemės jau atsidūrė dvarponių rankose, kurie sudaro tik 4% visų Čilės gyventojų. Eduardo Frei nori pravesti plačią žemės reformą ir suteikti žemės 100,000 bežemių ir mažažemių. 2. Frei nori pakelti mokesčius dvarponiams, stambiems pramonininkams ir vidurio klasės gyventojams. Tuo būdu jis siekia išlyginti didelį socialinį nelygumą ir sutelkti lėšų būsimoms reformoms. 3. Jis nori pataisyti konstituciją, kad visi Čilės darbininkai galėtų laisvai jungtis į unijas ir kad tokiu būdu jie galėtų atsverti esamą kapitalistų persvarą. 4. Frei nori nupirkti nuo 25% iki 51% vario kasyklų akcijų, kurių dauguma yra JAV piliečių rankose. Čilės ir užsienio kapitalo pagalba jis nori padvigubinti kasyklų produkciją, įsteigti naujų fabrikų ir naujų pramonės šakų, kad Čilė būtų mažiau priklausoma nuo užsienio produktų. 5. Frei nori pastatyti kasmet 60,000 naujų namų, įvairių amatu mokyklų ir pradžios mokyklų 200,000 vaikų. Tuo būdu atsivers daugeliui durys į civilizaciją.

     Su šia programa Frei laimėjo prezidento rinkimus 1964 m. rudenį, bet, turėdamas parlamente 23 savo partijos atstovus ir tik 9 senatorius, negalėjo pravesti jokios reformos.

     Jam priešinosi ir kapitalistai, ir socialistai. Tiesa, tokia keista kapitalistų ir kairiųjų bičiulystė pasitaikė ir kitur, pvz. Italijoje, bet gal niekur kitur ji taip nepakenkė kapitalistams ir socialistams, kaip Čilėje. Turėdamas aiškią ir teisingą programą, Eduardo Frei apeliavo į plačias liaudies minias, parodė, kas yra jų draugas ir kas priešas, ir ruošėsi šių metų kovo 7 dienos rinkimams.

     Ir šių, kaip ir 1964 m., rinkimų rezultatai yra istoriniai. Iš 153 vietų parlamente krikščionys demokratai laimėjo 82, gaudami absoliučią daugumą. Senate iš 45 vietų jie turi 14. Dabar niekas nebegalės sutrukdyti tos nekruvinos, būtinos ir teisingos revoliucijos, kuriai pritarė Čilės tauta.

     Sužinojęs rinkimų rezultatus, Eduardo Frei palygino juos su žemės drebėjimu. Tikrai, Čilės gyventojai, patyrę ant savo kailio kapitalistų gobšumą ir pamatę, kas dedasi Kuboje, parodė pilną pasitikėjimą tam žmogui ir tai programai, kuri skelbia ne klasių kovą, bet nuoširdų ir teisingą darbdavių ir darbininkų bendradarbiavimą. Kaip darbdaviai yra reikalingi darbininkų, taip darbininkai kapitalo. Tačiau ir vieni, ir kiti gali taikiai bendradarbiauti tik tada, kada vieni ir kiti gerbia įgimtas žmogaus teises. Bendro darbo vaisiais reikia pasidalinti taip, kad darbininkai galėtų pasidžiaugti ne Kolumbo laikų, bet mūsų dienų civilizacijos vaisiais, o darbdaviai galėtų atsispirti prieš kitų įmonių konkurenciją.

     Tas politinis, socialinis ir ekonominis žemės drebėjimas iš tiesų prasidėjo Čilėje jau 1962 m. rudenį, kada 23 Čilės vyskupai parašė socialinio turinio laišką, išdėstė darbininkams ir smulkiems ūkininkams daromas skriaudas, atmetė kapitalizmą ir marksizmą ir ragino visus geros valios žmones kurti naują, teisingesnę socialinę santvarką. “Visos Pietų Amerikos valstybės,” taip rašė vyskupai, “yra prislėgtos ekonominių, politinių ir socialinių sunkenybių. Tos sunkenybės rodo laiko įtampą ir nusako mūsų socialinę santvarką nesant pagal Dievo nustatytą tvarką. Mes negalime tikėtis, kad žmonės, kuriems mes neduodame pragyvenimo šaltinio, gintų tą socialinę santvarką, kuri juos užmiršo. Kaip dažnai darbininkų vadai matė savo ilgametes, kantrias ir herojiškas pastangas paverstas niekais privačiame ir viešame gyvenime tų katalikų, kurių darbai yra aiškiai ir šlykščiai priešingi socialiniam Bažnyčios mokslui. Priešingi ekonominiai interesai ne visuomet atsižvelgia į kitų teisę, ir dažnai silpnesnis tampa auka nepakenčiamo neteisingumo. Todėl valdžia turi įsikišti ir bešališkai įgyvendinti teisingumą taip, kad beturčiai nekentėtų”.

     Deja, Eduardo Frei, perimdamas prezidento pareigas, paveldėjo beveik 2 bilijonus dolerių skolos, įprastas priemiesčių lūšnas ir bedarbius, retą susisiekimo ir dar retesni švietimo tinklą. Nuo 1951 m. iki 1960 m. JAV piliečių bendrovės uždirbo Čilėje 554 milijonus dolerių, iš kurių 212 milijonų investavo Čilėje, o 342 milijonus perkėlė į JAV. Tas kapitalo išvežimas didina bedarbių skaičių ir trukdo Čilės pramonės išsivystymą. Be to, Čilė turi kasmet importuoti maisto produktų už 100,000,000 dol., nes Čilės gyventojų skaičius nuolatos auga, o žemės ūkis stovi beveik vietoje. Nenuostabu, kad neturtingieji Čilės gyventojai mūsų laikais valgo beveik 50% mažiau ir prasčiau, negu prieš 20 metų. Vienas iš trijų Čilės vaikų apleidžia pradžios mokyklą po pirmų mokslo metų ir tik 1/3 Čilės vaikų baigia pradžios mokyklą.

     Dešimtadalis gyventojų gauna 50% visu Čilės pajamų, o devynios dešimtosios turi pasitenkinti kita puse. Ta socialinį nelygumą reikės išlyginti ir seniems Čilės kapitalistams teks atsižadėti senų privilegijų. Bet Eduardo Frei turi parlamente stipru užnugarį ir nemažai simpatijų Čilėje ir užsienyje. JAV remiama Sąjunga Pažangai jam mielai padės, nes jis yra garbingas ir teisingas žmogus. Palengva jis įgys ir kapitalistu pasitikėjimą, o tūkstančiai Čilės studentų jam jau aukoja laisvą atostogų laiką, pradėdami vykdyti jo statybos programą. Pilną socialinę programą jis galės vykdyti tik po gegužės 21 d., kada susirinks naujas Čilės parlamentas ir senatas. Tame parlamente dvelks ne marksistinė klasių kovos ir ne kapitalistinė egoizmo, bet socialinio teisingumo ir krikščioniško solidarumo dvasia. Po paskutinių rinkimų Eduardo Frei taip išsireiškė: “Mes priimame tautos mandatą kaip didelį kvietimą atsakomybei. Partija, kuri dabar laimėjo, yra didelė, bet turime atsiminti, kad dar didesnė yra Čilė ir kad valdžia, politinės partijos ir žmonės neegzistuoja tam, kad tarnautu vienai vyriausybei ar vienam žmogui, bet visam kraštui ir visiems Čilės gyventojams”.