Spausdinti

     Iš Argentinos atsiųstame pasisakyme išeivijos spaudos reikalais iškeliamas naujas klausimo aspektas.

     Per eilę metų sekant tiek mūsų, tiek svetimšalių spaudą, jauti, kad ta spauda žmogaus nepatenkina, neinformuoja jo — neorientuoja. Visą laiką jauti, kad spaudai ko tai trūksta, kad kas tai lyg tyčiom nutylima, vengiama minėti.

     Kaip pavyzdį konkrečiai imu komunizmo problemą: kiek tikslios ir dažnos yra informacijos apie komunistų žiaurumus, bažnyčių uždarymus, tautų pavergimą, vergų darbą ir t. t. Ir visgi visos tos informacijos skamba kažkaip tuščiai, patys iškelti faktai lieka nesuprantami ir skaitytojui įspūdžio — dažniausiai — nedaro. Daug rašoma prieš komunizmą, o jis vistiek plečiasi tiek teritorijos atžvilgiu, tiek masėse, tiek paskirame žmoguje. Ar negausėja išsireiškimų: neverta priešintis — vistiek komunizmas užlies pasaulį; kodėl dėti aukų, jei komunizmas evoliucijos keliu pasikeis; ir komunistiniame režime žmonės gyvena!

* * *

     Spauda savo paskirties neatlieka. Nepadeda suvokti, kur tiesa, kur klaida; nepažadina žmonėse noro  t i k r a i   g y v e n t i ,  o ne gyventi — būti nešamiems užkulisinių jėgų kreipiamų srovių. Ko spaudai trūksta? Kas nutylima?

     Jei  a t v i r o m   a k i m   perskaitysim eilę laikraščių ir žurnalų, pajusim, kad veik visos žinios ir straipsniai parašyti pagal vieną kurpalį: viskas pasauly vyksta kažkokioms akloms jėgoms stumiant ar visai atsitiktinai: nežinia, iš kur ir kodėl atsiradę ir kažkur einą. Gyvenimo įvykiai vaizduojami, lyg pasaulis neturėtų Šeimininko, lyg Tvirta Ranka nebūtų nubrėžusi gyvenimui kelio.

     Toliau analizuodami įsitikinsim, kad pasaulį nuo jo Šeimininko divorsavusi spauda nebepateikia tikslaus pasaulio vaizdo, žmones panardina migloj, disorientuoja, daro abejingais, neatspariais. Ar tik ne čia glūdi ir mūsų nesėkmių svarbiausia priežastis?

     Ko tad pageidautumėm iš mūsų spaudos?

     Informacijoms reiktų ieškoti naujos pateikimo formos, atsikratyti besąlyginio tarnavimo be-Dievo objektyvumo dievaičiui, grąžinti pasaulio įvykiams dvasią, gyvybę. Reikia iš spaudos išrauti aklų jėgų siautimo įspūdį ir grąžinti Dievo Apvaizdos pajautimą.

     Informuojant apie gyvenimą tėvynėj patariama atsargiai rašyti apie teigiamus reiškinius, vengiant pasitarnauti okupantui; tačiau nemažiau svarbu vengti klaikių beviltiškų žinių, kurios skaitytoją gramzdina skaudžion desperacijon, galinčion paralyžuoti bet kokį veikimą — pasipriešinimą.

     Žiniose iš tėvynės svarbiausią vietą užima komunizmas, komunistai, jų darbai. Tos rūšies žinios nedavė lauktų rezultatų: vietoj aktyvios bendros kovos prieš komunizmą kiekviename žingsny pastebim žmogaus individualiame pasauly rezistencijos prieš komunizmą mažėjimą. Įsivyrauja trejopos nuotaikos: nesipriešinti; ieškoti sugyvenimo ar pakęsti naujo režimo atneštus “nepatogumus”, kol jie savaime apsišlifuos. Komunizmas teesanti nauja politinė-ekonominė doktrina, kuri drastiškomis priemonėmis stengiasi įgyvendinti radikalias reformas. Reformos reikalingos, tad — kęskim, kol gyvenimas savaime išsibalansuos.

     Kovai prieš šitas nuotaikas spauda naudoja tokias pat informacijas, kokios kaip tik padėjo toms nuotaikoms susiformuoti. Tai ar dar yra kokia prasmė tęsti šitokią “kovą”? Jei panaudoti ginklai pasirodė neefektingi ir net atvirkščiai efektingi, tad būtinai reikia ieškoti, kur padaryta klaida ginklus pasirenkant ir keisti juos kitais.

     Žiniose iš tėvynės ypatingai pasireiškia “dangaus ir žemės Sutvėrėjo” išskyrimas iš gyvenimo raidos (pataikavimas raudoniesiems). Stipriai pabrėžiamos ekonominės ir politinės komunistinio režimo neigiamybės. Apie ateistinę propagandą, kovą prieš religiją informuojama tik šalia to, kaip priedas. Daug kas šita informacija nelabai tetiki, daug kas pasižiūri abejingai. Netrūksta ir tokių, kurie tas žinias pasitinka su ironiška ir net pasitenkinimo šypsena. Bet sunkiai tegali paveikti ir įtikinti skaitytoją sausa apibendrinta žinia, kad uždaryta tiek ir tiek bažnyčių, išleista tiek ir tiek ateistinių knygų ir pan. Greičiau jos veikla raminančiai: reiškia, religija tebėra gyva, dar yra atdarų bažnyčių.

     O tuo tarpu daug kas patyrė ir dar daugiau kas nujaučia tai, kad komunizmas yra kas tai baisaus, šiurpaus, ne vien “bažnyčių uždarinėjimas ar ūkių kolektyvizacija”. Ne, anot Maceinos, tai yra Kaino dvasios grįžimas. Kaino — ne “savo brolio sargo”, bet savo brolio žudiko. Ir spauda šito tikrojo komunizmo veido neparodo.

     Ar nepakeistų viso reikalo tarp apibendrintų informacijų įterpimai detalių aprašymų apie bažnyčios uždarymo eigą ir jos “pritaikymą” kitiems tikslams; ar komunizmo nedemaskuotų atpasakojimai, kaip per apklausinėjimus ir anketas kamantinėjami gyventojai dėl savo santykių su religija, klasta ir grasinimais verčiant juos  i š s i g i n t i   Dievo ir net pašiepti religiją?

     Jei skaitysim apie Marijos pasirodymą Fatimoj, sužinosim, kad Dievas leido komunizmui įsigalėti, bausdamas žmoniją už nuodėmes. Jei žmonija nesitaisys, komunizmas užlies pasaulį. Nurodytos ir priemonės kaip komunizmą nugalėti: kiekvienas žmogus turi grįžti prie Dievo — daryti atgailą ir melstis už Rusijos atsivertimą. Iš to plaukia logiška išvada, kad ir dėl mūsų tėvynės nelaimės kalti ne tik Hitleris su Stalinu, bet ir mes patys, nes nė vienas nesam be nuodėmės.

     Antra vertus, mūsų spauda tvirtina, kad komunizmas tėra žiauriom priemonėm įgyvendinama nauja ekonominė bei politinė sistema; kad plėšrus rusas užpuolė mūsų taikią, gerą, nekaltą tautą, ją apiplėšia, žmones išveža vergų darbams; kad komunizmas bus sunaikintas ar priverstas keistis ir trauktis Vakarų jėga ar spaudimu.

Kuri pusė meluoja?

     Manau, kad jei spauda informacijomis ir straipsniais sugebėtų duoti tikrąjį komunizmo vaizdą — grįžusio Kaino, kurio pagrindinis tikslas kiekviename žmoguje išniekinti ir sunaikinti Dievo kūrinį — Abelį ir kuris nekeis nei vienos nors ir savo valstybei žalingos ekonominės ar politinės priemonės, kol ji tarnaus anam sadistiniam naikinimui; jei įstengtų skaitytojuose pažadinti Fatimos dvasią, spauda su kaupu atliktų savo užduotį.

     Informacijos iš išeivijos ir diskusijos. Reiktų kuo gausiau į tuos skyrius įtraukti jaunimą. Jų entuziazmas kils, jei matys spausdinamus savo pasisakymus.

     Krypties davimas — vienuolynų leidžiama spauda turėtų vengti tokių kategoriškų pasisakymų, kaip 1964 m. Nr. 9 — 292 p. už T. de Chardin. Yra daug pasisakymų už jo teigimus, bet taip pat yra svarių balsų prieš. Venkime naujų Galilėjadų. (Redakcijos pastaba: Aname trumpame komentare mes nepastebime jokio kategoriško tvirtinimo; ten informuojame skaitytojus apie domėjimąsi tuo mokslininku ir 3-4 sakiniais apibūdiname jo pasaulėžvalgą. Šių laikų krikščionims jis nurodo viltį Kristuje ir užsidegimą veikti pasauliui pagerinti, t. y. tą dvasią, kuri yra labiausiai jiems reikalinga. Tad apie Teilhard de Chardin užsiminėme, turėdami tikslą — Jūsų žodžiais — pažadinti “žmonėse norą   t i k r a i   g y v e n t  i ”, ko Jūs Iš spaudos kaip tik pageidaujate).

Povilas Mačernis 207