PETRAS PAKALNIS

     Kol negrai buvo pagoniai, tol beveik niekas nejautė sąžinės priekaišto laikyti juos vergais. Bet kai negrai tapo krikščionys, tada ne vienas save klausė, ar yra dora, kad vieni krikščionys laiko vergais kitus krikščionis, tarsi jie nebūtų sutverti to paties Dievo ir atpirkti to paties Išganytojo. Bet anglų valdžia, nenorėdama prarasti pelningos prekybos, to klausimo nesprendė ir nesiėmė jokios iniciatyvos panaikinti vergiją. Jai rūpėjo pinigas, ne sąžinės balsas. Tačiau kai kurios religinės grupės, ypač kvakeriai, vergijos instituciją nuolatos smerkė ir jau 1775 m. Šiaurinėje Amerikoje buvo įsteigta vergijos panaikinimo draugija.

     1776 m. Š. Amerika tapo nepriklausoma ir į nepriklausomybės deklaraciją buvo įrašyta, kad “visi žmonės yra sutverti lygūs”. Tai buvo pirmas žingsnis vergijos panaikinimui. Antrą žingsnį padarė Vermonto valstybė, duodama laisvę vergams 1777 m. Jos pavyzdį pasekė kitos šiaurės valstybės ir jau 1860 m. iš 16 JAV sudarančių valstybių vergiją buvo panaikinusios 8 valstybės. Pietinėje JAV dalyje, kur augo medvilnė, ryžiai ir cukrinės nendrės, negrai pasiliko vergais tol, kol prezidentas Lincolnas pilietinio karo pradžioje nepaskelbė vergijos panaikinimo proklamacijos. Tai įvyko 1876 m.

     Prie vergijos panaikinimo prisidėjo ir stiprus negrų spaudimas. Pramokę anglų kalbos ir tapę krikščionimis, negrai pradėjo aptarti savo reikalus bažnyčiose ir slaptai organizuotis. Šv. Rašto pasakojimus apie Mozės kovą prieš faraoną jie taikė sau ir pradėjo siekti laisvės. Jau 1720 m. buvo suorganizuotas pirmas vietinis negrų vergų sukilimas prieš baltuosius. Nors jis buvo lengvai numalšintas, bet jo idėja prigijo ir kitur ir per sekančius 100 metų Š. Amerikoje priskaitoma apie 200 panašių negrų sukilimų. Žymiausias ir reikšmingiausias sukilimas buvo suorganizuotas gabaus negro Nat Turner, kuris 1831 m. buvo sutelkęs nemažą negrų būrį. Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek negrų žuvo per tą sukilimą, bet negrų skerdynės nepalaužė jų dvasios, o didvyriška Nat Turner laikysena mirties valandą įžiebė daugelio negrų širdyse dar didesnį laisvės troškimą. Tam sukilimui būdingas ir religinis antspalvis. Nat Turner jautėsi esąs Dievo pašauktas šventam karui už tautiečių laisvę. Nenuostabu, kad vienas anų laikų amerikietis taip apie negrų sukilimus rašė: “Religija tapo jų sąjungininkė. Negrų vadai, būdami kartu ir jų pamokslininkai (kunigai), daugelį įtikino mirti už laisvės idėją, nes toji mirtis yra pasas į dangų. Taip jie kalbėjo mirties valandą”.

MES SKUNDŽIAMĖS dėl paskirų negrų nusikaltimų. Bet kaip dažnai prisimename ir prašome Dievo atleidimo už mūsų didįjį nusikaltimą prieš visą negrų rasę? Juk baltieji nusidėjo prieš juoduosius, sukurdami prieš juos ištisą socialinę santvarką.

C. J. McNapsy, S. J.

RASĖS KLAUSIMO ŠIRDISmoralinė ir religinė, nes šis klausimas liečia žmogaus teises ir mūsų laikyseną artimo atžvilgiu. Jei mūsų laikysena bus pagrįsta didžiuoju krikščioniškosios artimo meilės įstatymu bei pagarba jo teisėms, tai mes galėsime surasti būdus darniai sugyventi teisės, auklėjimo, ekonomijos bei sociologijos srityse.

Amerikos vyskupai, 1963

     Kokia nepaprastai didelė įtampa anais laikais buvo tarp negrų ir baltųjų, rodo tie faktai, kad civilinio karo metu net moterys buvo apsiginklavusios ir nuolatos drebėjo prieš negrų sukilimus. Vyrai, išimti iš karo prievolės dėl amžiaus ar dėl sveikatos, taip pat nesijausdavo saugūs ir sekmadienį su ginklais rankose eidavo net į bažnyčią.

     Toji įtampa tarp negrų ir baltųjų šiek tiek atsileido 1896 m., kai vyriausias JAV tribunolas nutarė, kad negrai turi “lygias, bet nuo baltųjų atskirtas galimybes”. Tas sprendimas buvo kompromisas. Jis pateisino negrų segregaciją mokyklose, bažnyčiose, ligoninėse, traukiniuose ir kitur, bet kartu padėjo užgydyti civilinio karo žaizdas. Nors tas sprendimas neatitinka doros reikalavimų, bet šiek tiek išlygino didelį kontrastą tarp Šiaurės ir Pietų, kur, nepaisant senų ir naujų žmogaus teisių deklaracijų, negrai buvo laikomi antros rūšies piliečiais. 1954 m. vyriausias JAV trubunolas tą sprendimą panaikino ir be jokių rezervų pripažino lygias teises visiems.

     Deja, tik ant popieriaus. Pietuose segregacija pasiliko tokia, kokia buvo prieš 100 metų. Tačiau garsusis negrų žygis į Washingtoną paruošė kelią 1964 m. Civilinių Teisių Aktui, kuris panaikino segregaciją visuose visuomenei skirtuose pastatuose: mokyklose, ligoninėse, viešbučiuose, restoranuose ir kt. Tas įstatymas sėkmingai vykdomas.

     Šįmet JAV negrai, vadovaujami dr. Martin Luther King, negro dvasiškio ir Nobelio taikos premijos laureato, demonstracijomis, spauda ir viešąja opinija kovoja už negrų balsavimo teisę. Teorijoje tos teisės jau seniai pripažintos, bet kasdieniam gyvenime įvairiais suktais ir nedorais būdais paneigiamos. Taip, pavyzdžiui, Selmos mieste, Alabamos valstybėje, gyvena maždaug 15,000 baltųjų ir tiek pat negrų, bet tik 325 negrai galėjo iki šiol įsiregistruoti balsavimų registruose ir balsuoti. Panašiai paneigiamos negrų balsavimo teisės ir kituose miestuose. Šiomis dienomis ruošiamas radikalus įstatymas, kuriuo sėkmingai bus pravesta negrų registracija ir sustabdytas baltųjų rasistų įžūlumas. Balsuodami už savo kandidatus, JAV negrai galės aktyviai įsijungti į politinį Amerikos gyvenimą ir tarti savo. žodį politiniais, ekonominiais ir socialiniais klausimais.

     Dar vienos kovos laukas laukia naujų žmonių ir naujų energijų. Tas kovos laukas apims darbininkų unijas, kurios beveik išimtinai yra baltųjų rankose ir nenori įsileisti negrų. Todėl dar ir dabar Amerikos negras yra pasmerktas žemiausiems ir nepelningiauslems darbams arba nedarbui. Nuostabus dalykas, kad JAV darbininkai, kurie taip sunkiai išsikovojo teisingesnį atlyginimą ir geresnes darbo sąlygas, dabar yra nejautrūs negrų skurdui ir nenori jiems pripažinti lygių darbo teisių. Tačiau JAV vyriausybė, jautri dorovės reikalavimams, padės negrams kitokiais būdais. Taip vadinama “kova prieš neturtą”, neseniai pradėta prezidento Johnson, ir stambi pagalba mokykloms ir neturtingų šeimų vaikams pagerins negrų ekonominę padėtį ir padės jiems pasiekti didesnį civilizacijos ir kultūros laipsnį. JAV negrų vadai žino, ko nori, ir siekia savo tikslo taikiomis priemonėmis, panašiai, kaip savo laiku Mahatma Ghandi. JAV prestižas užsienyje ir krikščionių sąžinė palengvins jiems kovą už tas įgimtas žmogaus teises, kurios jiems per 350 m. buvo paneigtos.