Spausdinti

 (Iš Dantės “Vita Nuova”)    Vertė A. TYRUOLIS

1
Kai meiliai sveikina kitus, žavioji 
    Mano ponia kilnumo tiek parodo.
    Jog nei, nustebę, atsaką beduoda.
    Nei pakelia akis jie, prieš ją stoję.
 
Nepaiso ji, ar garbę kas jai kloja,
    Nes kuklumu ji visad vainikuota, 
    Atkilus žemėn iš dangaus atrodo.
    Ir lyg nežemiška — stebuklingoji.
 
Nėra to, kursai ja atsižiūrėtų,
    Bet ji žvilgsniu maloniai guodžia širdį. 
    Jei kas to vertas ir užsitarnavo.
 
Ir rodos, lyg iš veido jai spindėtų 
    Tiek Meilės dvasios, jog kas tai patirti 
    Galėjo, sielai "dūsauk" tarti gavo.
 
2
Tas tikrą laimę gali pamatyti.
    Kas mano ponią tarp kitų išvysta;
    Ir kas draugystę gali palaikyti 
    Su ja, Aukščiausiam ačiū išpažįsta.
 
Ir kur jos grožis ir dorybė žydi, 
    Pavydas kilti kitose nedrįsta.
    Ir kas su ja tik eina, ją palydi. 
    Tvirtybė, meilė, grožis tam pražysta.
 
Jos žvilgsnis visa pildo nuolankumo, 
    Nevien tiktai ją garbėje atspindi,
    O ne, per ją garbės ir kitos laimi.
 
Ir tiek visoj jos elgsenoj kilnumo.
    Jog, kas jos grožį gali atsiminti.
    Tas atsidusti turi meilės laimėj.