VISAS kultūringasis pasaulis šiemet mini didžiojo visų amžių poeto Dantės Alighieri 700 metų gimimo sukakti (1265-1321). Pats poetas savo “Dieviškojoj Komedijoj” sako, kad gimęs Dvynių ženkle, t. y. tarp gegužės ir birželio pabaigos. Beatričę (liet. Laiminančiąja.) Dantė pažinęs nuo 9 savo amžiaus metų ir ji jam padariusi tokį įspūdį, jog po ankstyvos jos mirties jis pasiryžo sukurti apie ją tai, ko niekas dar nebuvo sukūręs apie žemiškąją moterį. Jau Dantės ankstyvam kūriny “Vita Nuova” (Naujasis Gyvenimas) žemiškoji meilė Beatričei virsta dangiškąja, plačiau išryškinta “Dieviškojoj Komedijoj” (1307-21). Beatričė nėra kokia šventoji, nors kaip ją poetas begarbsto, ji eina tik šventumo simboliu, “Dieviškojoj Komedijoj” ji yra teologijos alegorija. Kaip Dantę per Pragarą, Skaistyklą palydi romėnų poetas Virgilijus, taip per Dangų (Rojų) — Beatričė, o šv. Bernardui vadovaujant jis gali išvysti ir pačią Trejybę. Be didžios poetinės vertės “Dieviškoji Komedija” turi neįkainojamos dorinančios ir auklėjančios reikšmės: žmonijai rodo kelią nuo nuodėmės į palaimą. Dantė atbaigė dar anksčiau italų literatūroj įsigalėjusį “dolce stil nuovo” —- švelniosios, kilniosios meilės stilių. Šios ištraukos iš “Vita Nuova” yra to stiliaus pavyzdys.
A. T.