Spausdinti

ALFONSAS G RAUSLY S

Ketvirtasis gailestingumo darbas kūnui

    Ketvirtasis gailestingumo darbas kūnui — tai pakeleivį į namus priimti. Atrodo, kad jau pats katekizminis to darbo nusakymas, bent šiame krašte, suskamba nemaloniai, nes kiekvienas tuojau pagalvoja, kad “pakeleivis” — tai tas pat kaip “nepažįstamas”. O jei jau nepažįstamas, priimtas pavežti automobiliu, čia kartais apiplėšia ar nužudo labdaringą vairuotoją, tai tuo labiau pavojinga įsileisti nepažįstamą žmogų ilgesniam laikui į savo namus.

KAS YRA “PAKELEIVIS”?

    Besiaiškinant šio žodžio prasmę ir belyginant įvairių kalbų vertimuose Šv. Rašto posakius, kuriais to labdarybės darbo reikalaujama, prieiname išvadą, kad čia turima galvoje tremtinius ar benamius, kurie yra nustoję savo tėvynės ilgam laikui, ar tokius, kurie tik trumpam laikui yra iš savo namų iškeliavę ir toje kelionėje dėl savo neturtingumo reikalingi pagalbos. Į tokio pakeleivio sąvoką čia įeina ir tie, kurie, neturėdami nieko artimo, būdami vieniši, kartkartėmis skaudžiai pasiilgsta tikra prasme namų jaukumo, to, kas vadinama šeimos židiniu, nes šiaip tik namų pastate, kaip sakoma, vegetuojama, o normaliam šeimyniškos atmosferos name gyvenama. Vokiečiai, tų dviejų namų sąvokas skirdami, pirmuosius vadina “Haus”, o antruosius “Heim”. Šioji praplėsta pakeleivio sąvoka pateisinama ir Šv. Raštu, kai šv. Povilas sako, kad visi esame “keleiviai ir svečiai žemėje” (Žyd. 11, 13). Kitaip sakant, visi ilgiau ar trumpiau išgyvename benamiškumo jausmą ir todėl visi, jei ne šiandien, tai rytoj galime pasidaryti reikalingi artimo širdies.

     Tokia prasme pakeleivių mes sutinkame ar galime sutikti savo ar mūsų artimųjų žinomoje aplinkoje ir todėl pakeleivis nebūtinai turi reikšti “nežinomą ar nepažįstamą”.

     Ką toliau reiškia reikalavimas tokį pakeleivį “į namus priimti”? Tai reiškia kurį laiką leisti jam pas save pagyventi ir jį išlakyti arba pasirūpinti, kad tokį išlaikymą jis gautų ten, kur ir mums ir jam būtų patogiau ir reikėtų mažiau abiem pusėm varžytis. Tai reiškia taip pat pasistengti jį perstatyti valstybės ar privatinės organizacijos labdarai, kad jo padėtis nusistovėtų ir jis gautų bent kokį medžiaginio gyvenimo užtikrinimą. Taip reikėtų daryti tada, kai “pakeleivis” yra neturtingas, ligonis ir negali pats savęs išlaikyti.

     Plačia tad prasme šis gailestingumo darbas reiškia ilgesnį ar trumpesnį, ar net tik retkarčiais rodomą vaišingumą tiems, kurie to medžiagine ar dvasine prasme reikalingi. Tad šį labdarybės darbą būtų galima įvardinti ir apaštalo žodžiais: “Būkite vieni kitiems svetingi” (1 Petr. 4, 9).

BENAMIO JAUSMAI

     Apie tremtį, benamiškumą ir gyvenimo daugiau ar mažiau iš kitų malonės kartumą yra nemažai rašiusi latvių rašytoja Z. Maurina, pati tai įspūdingai išgyvenusi. Anot jos, tremtis yra blogesnė kaip piniginės ar kelionės lagamino tuštuma, nes tai išdegusios širdies tuštuma. Svetimas žmogus — tai žvakė, kurios liepsna slopinama ar net visai užgesinama. Yra tokios vienatvės laipsnių, kai duona akmenim, o vanduo kartumu virsta. Žmogus prikalamas prie vienatvės kryžiaus, nes, anot jos pavartoto latvių rašytojo Rainio posakio, “ištrėmimas yra pusiau mirimas”. Nenuostabu tad, kad ši rašytoja išgyveno tremtį kaip nepagydomą žaizdą ir visos pastangos atgaivinti tai, kas prarasta, kas praėjo, lieka be vilties. Aplinkui sutinkamas šaltas mandagumas sprogdina ir stipriausią dvasią, ateities nežinia pakerta ir geriausias jėgas, nes... gyventi nėra valgyti, gerti ir miegoti, bet mylėti, veikti ir įtaką daryti, o kaip visiems žinoma, atsidūrus papročiais, nuotaikomis ir kalba svetimoje aplinkoje, tie dalykai neįmanomi.

     Tie jausmai gali būti kad ir silpnesniam laipsnyje pajusti ir šiaip iškeliavus i pasaulį ar didelėje valstybėje darbo ieškant ar kitam reikalui spaudžiant, persikėlus kad ir toje pačioje valstybėje iš vienos dalies į kitą. Tuos visus jausmus apibendrinant galima pasakyti, kad tai svetimumas ir vienišumas, kuris naujose aplinkybėse ypač pradeda slėgti neturtingą, bet jautrų žmogų. Todėl taip dramatiškai ir tragiškai suskamba minėtos rašytojos pasisakymas: “Kad gyvenčiau, aš turiu matyti gyvojo žmogaus veidą”. Tai reiškia, tokio žmogaus, kuris mano akivaizdoje savo jausmus pareiškia ir kuriam aš galiu pasisakyti, ką jaučiu, ir būti jo suprasta. Svetimoje gi aplinkoje sutinkami žmonės, kad ir turi žmonių išvaizdą, bet dažniausiai juose žmogaus nepajunti. Todėl žmogaus siela svetimoje aplinkoje dėl nuoširdaus bendravimo stokos dvasiniai šąla, išsigimsta, jo asmenybė nuskursta.

     Kai prisimeni milijonus Indijos žmonių, nakvojančių gatvėse, visai neturinčių namų, kai prisimeni milijonus įvairių kraštų politinių tremtinių ar pabėgėlių, kad ir dabartiniame Pietų Vietname, o ir šiaip pasaulyje dėl įvairių priežasčių pradedančius naujai gyventi ir vargingai besikuriančius, negali neprisiminti ir to, kuris apie save prieš devyniolika šimtų metų sakė: “Lapės turi urvų ir dangaus paukščiai lizdu, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”?!

ŠIO LABDARYBĖS DARBO REIKIA

     Šio darbo reikalauja Kristus, nes jo pasakojime apie Paskutinį Teismą gerieji bus atlyginti amžina laime dėl to, kad “buvau svečias ir jūs mane priėmėte” (Mat. 25, 35). Šio priėmimo jis ir kitais atvejais reikalavo, nebūtinai tą priėmimą rišdamas su tiesioginės prasmės svetingumu. Tik prisiminkime, kai jis, vaikų apsuptas ir jiems savo švelnią meile rodydamas, sakė: “Kas tik priima vieną tokį vaiką mano vardu, tas mane priima” (Mork. 9, 36); arba kai apaštalams tarė: “Kas jus priima, mane priima ir, kas mane priima, priima tą, kurs yra mane siuntęs” (Mt. 10, 40). Tad Kristus, sutapatinęs save su svečiu, su vaiku ar jo mokslo skleidėju, tą labdarybės darbą pašventino.

     Biblijoje skelbiami atsilyginimo už tą labdarą pavyzdžiai rodo, kad Dievo Apvaizda šio darbo iš mūsų nori. Atsiminkime Abraomo padarytą trims atvykusiems vyrams svetingumą arba Loto svetingumą dviem keleiviams. Genezės 18 ir 19 skyriai nurodo, kad Abraomo svetingumas buvo atlygintas pažadu, jog jo vyresnio amžiaus žmonai Sarai gims sūnus, o Lotas už savo svetingumą su visa savo šeima Dievo Apvaizdos buvo išvestas iš nuodėmingo ir žuvimui pasmerkto lodomos miesto. Ir Naujame Testamente vaizduojama, kaip du Jėzui artimi vyrai keliavę į Emauso miestelį prašė neatpažinto Jėzaus drauge su jais užeigoje pernakvoti ir kaip Jėzus jų svetingumą atlygino, leisdamas jį pažinti ir tuo būdu sustiprindamas jų tikėjimą.

     Nenuostabu, kad pirmosios krikščionybės didžios vienuolijos į savo regulas buvo įrašiusios svetingumo būtinumą. Tik prisiminkime šv. Benedikto regulą, kur sako: “Visi atvykstantieji svečiai turi būti priimami tartum Kristus, nes jis pats pasakys: “Buvau svečias ir mane priėmėte”. Tik reikia čia pastebėti, kad pas šv. Benediktą buvo kita negu dabar svečio sąvoka: dabar svečias yra tas, kurį mes pakviečiame, o tada kiekvienas atvykęs nekviestas pakeleivis buvo laikomas svečiu. Tuo būdu anais ankstyvais viduramžiais benediktinų vienuolynai buvo pakeleivių nemokami viešbučiai. To svetingumo daugiau ar mažiau ir dabar laikosi ypač šv. Benedikto regulos vienuolijos. Ir Lietuvoje į mažus miestelius atvykusiems nepažįstamiems klebonijos ar špitolės dažnai virsdavo nakvynės namais.

KĄ MES GALIME IR TURIME DARYTI?

     Šiuo atžvilgiu sugestijų yra mums davęs patsai Išganytojas, kurs moko, kad tas, kuris jo vardu priima vaiką, jį patį priima, ir kad vaiko našlaičio, taigi silpniausio benamio, įsūnijimas yra vienas iš stambiųjų šio labdarybės darbo pasireiškimų. Panašiai ir jo kiti žodžiai, kad tie, kurie jo mokinius priima, jį patį priima, pagrįstai kelia mintį, kad visų tų, kurie amžių bėgyje Kristaus mokslą ir viešpatavimą skleis, priėmimas priklauso taip pat prie šio labdarybės darbo. Tai minčiai patvirtinti susekame Naujojo Testamento raštuose, kad, kaip Kristus su apaštalais, taip ir vėliau apaštalai savo kelionėse turėjo tokių šeimų ar pavienių asmenų, kur jie buvo kviečiami, laukiami ir kur galėjo apsistoti.

     Mūsų šiandieninėse sąlygose yra visokių būdų ir priemonių, kaip žmonėms, pasimetusiems gyvenimo kelyje ir tam tikra prasme benamiams dėl savo vienišumo, galėtume padėti ir priimti, jei ne į savo namus, tai bent į savo širdį susirūpinimu dėl jų likimo. Savo klajonėse po pasaulį šį priėmimą išgyvenusi tremtinė Z. Maurina šitaip jį vertina: “Esu gavusi nesuskaitomų dovanų iš tu, su kuriais savo ilgoje kelionėje susitikau. Tokių apčiuopiamų dovanų tarpe buvo prakilnios gėlės, bet gražiausios gėlės nuvysta. Ilgiau šviečia laiškas, žydi eilėraštis, bet nevystančios, neišdildomos yra ašaros, kurias kas nors su tavim ar dėl tavęs yra verkes. O tačiau aukščiausia, ką žmogus gali, — tai dalyvauti kito likime, draug su juo kenčiant, draug su juo išgyvenant”. Tad pakeleivį į namus priimti — tai dažnai tas pats kaip jam širdį parodyti, ji išklausyti, suprasti ir užjausti, nes širdžiai atsivėrus surandama būdų kaip ir apčiuopiamiau padėti.

     Lietuvių vaišingumas, kuris yra ne kas kitas, kaip širdies atsivėrimas, gali patarnauti ir čia svarstomam labdarybės darbui, nes jis yra to vaišingumo praplėtimas ir jo vaisius. Tik reikėtų tą mūsų vaišingumą labiau sukrikščioninti, persunkti jį artimo meilės ir labdarybės dvasia. Mes paprastai kviečiame į svečius tuos, pas kuriuos patys būname ir tuo būdu jiems atsilyginame. Tą svetingumą krikščioninant ir kilninant reikėtų kviesti ir tokius, kurie mums negali tuo pačiu atsilyginti, kuriems tas pakvietimas labiau reikalingas ar dėl to, kad jie vienišesni, nesveiki, seni, dėl įvykusios neseniai artimo žmogaus mirties labai nuliūdę ir t. t.

     Šiaip ar taip, bet susirūpinti čia svarstomu labdarybės darbu reikia, nes, anot reikšmingo V. Hugo posakio, “tikėti pastogės suradimą — tai tikėti Dievą”. Kitaip sakant, geras darbas Dievą liudija ir to darbo patyręs žmogus lengviau ir stipriau įsitikina Dievo buvimu už tą, kurs tokio įsitikinimo ieško vien knygose.