Spausdinti

PREL. VYTAUTAS BALČIŪNAS

     “Kunigui duota galia didesnė net už Marijos. Marija vieną kartą savo galingu “fiat” pašaukė žemėn iš dangaus Dievo Sūnų, o kunigas šimtus ir tūkstančius kartų, visados, kai tik ištaria konsekracijos žodžius,” — šaukia, norėdamas išgarbinti nepaprastą kunigo didybę, giliau nepagalvojęs pamokslininkas ar rašomos pigaus pamaldumo dvasinės knygelės autorius.

     “Ir kiekvienas tikintysis yra kunigas. Juk šv. Petras rašė visiems tikintiesiems: “Jūs esat išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė!” Tad niekuo ypatingu nesiskiria kunigas nuo paprasto tikinčiojo,” — metasi į antrą kraštutinumą kitas, norįs iškelti kiekvieno krikščionio didybę.

     Labai žalingas savo pasekmėmis yra kunigystės tiek per didelis, tiek per menkas vertinimas. Nejučiomis juo atsiremia ir iš jo išplaukia visai klaidinga pasauliečio tikinčiojo pažiūra į savąjį pašaukimą bei paskirtį. Ji visai nebeatitinka Dievo minties.

PREL. VYT. BALČIŪNAS iš Romos lankosi JAV, veda misijas bei rekolekcijas ir ieško pašaukimų į kunigus.

     Suprasti, kas yra kunigas, tegalima tik pirma gerai supratus, kas yra krikščionis. Suprasti, kokia yra kunigo paskirtis, padeda aiškus eilinio tikinčiojo paskirties supratimas. Žinoti, koks savo žmogiškąja prigimtimi yra kunigas, įgalina žinojimas, koks yra kiekvienas tikintysis. Labai trumpai tat prisiminkim, kas yra krikščionis, kokia yra jo paskirtis ir koks yra krikščionis, o po to atsakykim sau į klausimą, kas yra kunigas, kokia yra jo paskirtis ir koks yra kunigas.

I. KRIKŠČIONIS

1. Kas yra krikščionis?

     Tai Mistinio Kristaus Kūno narys, Šv. Dvasios bažnyčia, Švenčiausios Trejybės, gyvojo Dievo, būstinė. Tai sudievintas žmogus, suprantant šį posakį tikrąja žodžio “sudievintas” prasme. Tai žmogus, po natūralaus gimimo iš motinos grynai žmogiškam gyvenimui, gimęs ne mažiau tikrai antrą kartą iš Šventosios Dvasios nepalyginamai aukštesniam, dieviškajam gyvenimui. Kaip vynmedžio šakelė, pagal paties Kristaus duotą prilyginimą — siurbia vynmedžio syvus ir gyvena jo gyvenimu, taip per krikštą įsijungęs į Kristų tikintysis gyvena Jo gyvenimu. Per Kristų jame yra, gyvena ir veikia visa Švenčiausioji Trejybė. Krikščionis — tai “antrasis Kristus”, kaip mėgo jį vadinti pirmaisiais šimtmečiais Bažnyčios Tėvai.

     Štai kas giliausia savo esme yra kiekvienas krikštytasis. Jis visa savo būtimi, savo būties gelmėse gyvena paties Dievo gyvenimu, kurį sutelkė jam krikšto malonė. Ir šitai yra nenusakomos jo didybės pagrindas. Nėra ir negali būti kitos už ją didesnės. Šalia krikšto malonės nieko negalima gauti, kas nors iš tolo galėtų su ja lygintis. Visos kitos antgamtinės dovanos yra už ją mažesnės.

2. Kokia yra kiekvieno pakrikštytojo paskirtis?

     Toji paskirtis yra dar šioj žemėj pasiekti galimai didesnės per krikštą gautos dieviškojo gyvenimo pilnybės, kad po mirties, nukritus tikėjimo uždangai, praregėtų tą Dievą, kurį jis turėjo ir kuriuo gyveno ir paskęstų nenusakomame Švenčiausios Trejybės gyvenimo žavesy. Kitokį galvojimą, būtent, kad ne visiems yra skirta žemėje pasiekti tobulumą, šv. Pranciškus Salezietis pavadino herezija. Kitoks galvojimas priešingas sveikam protui ir aiškiam Evangelijos mokymui.

     Kiekviena gyva būtybė jau pačia savo prigimtimi siekia vis tobulesnio atsiskleidimo. Argi tat sudievintas žmogus turėtų ir galėtų būti išimtis? Argi ne visiems Kristus pasakė savo Kalno pamoksle, kalbėdamas minioms: “Būkite tat tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas tobulas” (Mat 5, 48). Argi ne visiems buvo įsakyta dar Sename Įstatyme ir pakartota Kristaus mylėti Dievą labiau už viską — visa širdimi, visa siela, visu protu, visa mintimi, o savo artimą, kaip patį save? Argi galima protingai manyti, kad, kam nors gyvenant tarp vargstančių, stokojančių, kenkiančių, skurstančių kūnu ir dvasia, nebūtų pareigos kaip gali ir kuo gali stengtis jiems padėti, pagal išgales parūpinti jiems kūno ir dvasios maisto, sielotis ne tik jų kūno, bet ir dvasios gerove, ne tik žemišku, bet ir amžinu jų likimu. Argi galima prileisti, kad, kam nors būnant tėvu ar motina, nebūtų pareigos būti gerais tėvais; būnant sūnumi ar dukterimi, nebūtų pareigos būti gerais vaikais; būnant mokytoju, gydytoju, ministeriu, valdininku, tarnaite, advokatu, siuvėju ar kurpium, nebūtų pareigos būti sąžiningu ir geru savo specialybės darbininku? O visa šitai juk ir yra ne kas kita, kaip tik tas pats, tik vis kitaip kiekviename pašaukime bei profesijoje pasireiškiąs krikščioniškasis tobulumas — tiksliau sakant, žmogiškoji krikščioniškojo tobulumo pusė. Taigi kiekvieno krikščionio, kad ir paties mažiausio žmonių tarpe, paskirtis — pasiekti kiek galint didesnę dieviškojo gyvenimo pilnybę dar žemėje ir žavėjimąsi Dievu, Juo ir Jame gyvenant, amžinybėje.

     Šiandien Bažnyčia stovi akivaizdoje didžiulio uždaviniomoderniajai kultūrai suteikti žmogiškąjį ir krikščioniškąjį toną. Tai yra darbas, kurio iš Bažnyčios primygtinai saukiasi ir, tikrai sakant, beveik melste meldžia pats mūsų amžius savo tolimesniam vystymuisi ir pastoviam bei saugiam buvimui... šios misijos vykdymui Bažnyčia pagalbos prašo ypač iš savo sūnų pasauliečių.    Jonas XXIII

3. Koks yra krikščionis?

Tai netekusių rojaus, praradusių Dievo malonę sau ir savo palikuoniams tėvų vaikas, atgavęs tąją malonę per Kristų, bet be prigimties darnos; sukrėstas iki pačių savo būtybės gelmių, paliktas su savo maištaujančiomis žmogiškomis aistromis ir įgeidžiais. Tolimesnį malonės augimą reikia išsikovoti, šaukiantis i pagalbą Dievą ir leidžiant jam savyje veikti. Tenka ne kartą pralaimėti, suklupti, keltis, vėl eiti ir vėl suklupti, bet pergalė gerai kovojančiam užtikrinta. “Pasitikėkite, aš nugalėjau pasaulį,” (Jo. 16, 33) girdisi nuolatinis padrąsinimas to, kurs, atėjęs, davė pavyzdį ir pažadėjo pagalbą. Ir taip, nors silpnas, aistringas ir nepajėgus, pakrikštytasis Dievo malone ir savo pastangomis gali išlikti dieviškoj savo didybėj ir pamažu pasiekti jo žmogiškas jėgas viršijančią nežemišką savo paskirtį — krikščionišką tobulumą.

II    KUNIGAS

Dabar paklauskime, kas yra kunigas, ką jis turi daugiau, negu eilinis tikintysis, kokia jo ypatinga paskirtis ir koks jis yra kaip žmogus.

Trumpai į tuos klausimus atsako šv. Povilas laiške žydams, aiškindamas, kas yra vyriausias kunigas. Tai žmogus, “paimtas iš žmonių, įstatomas žmonėms tuose dalykuose, kurie liečia Dievą, kad aukotų dovanas ir aukas už nuodėmes, kaip tas, kurs gali pasigailėti nežinančiųjų ir klystančiųjų, nes ir jis pats yra apsiaustas silpnybėmis ir todėl jis turi kaip už žmones, taip ir pats už save aukas aukoti” (Žyd. 5, 1-3).

I.    Kas yra kunigas?

Tai žmogus, “paimtas iš žmonių ir įstatomas žmonėms tuose dalykuose, kurie liečia Dievą”. Tai ne eilinis, o ypatingas Mistinio Kristaus Kūno narys. Tai antrasis Kristus pilnesne to žodžio prasme. Jis pilniau dalyvauja Kristaus, kaip Vyriausiojo Kunigo misijos vykdyme. Kristus dalinasi su juo savo, kaip žmonijos Sujungėjo su Dievu, galiomis ir padaro jį savo ypatingu įrankiu žmones vesti į Dievą. Per jį Kristus lyg pratęsia savo, kaip amžinojo Kunigo, kaip žmonių išgelbėtojo, buvimą žemėje. Jam suteikta dieviška paties Kristaus galia teikti kitiems žmonėms sakramentus, ypač atnaujinti Kristaus kryžiaus auką ir atleisti nuodėmes.

Ta galia yra nuostabi. Eiliniai Mistinio Kristaus Kūno nariai jos neturi. Kartą ją gavus, niekas negali jos atimti, nebent tik susiaurinti teisę naudotis ja. Ir nebeinąs pareigų, nukunigėjęs kunigas mirštančiam gali atleisti nuodėmes, gali konsekruoti Ostiją ir Vyną. Nors tai yra kai kas labai didžio, bet pašvenčiamoji malonė, įsijungimas į Kristų, dieviškasis gyvenimas, kurį kunigas turi bendrai su eiliniais tikinčiaisiais, yra kas tai dar daug didesnio. Taigi tai, ką kunigas kaip eilinis tikintysis turi antgamtinio, žymiai prašoka tas dovanas, kurias jis gauna iš Dievo kaip kunigas.

2. Kokia yra kunigo paskirtis?

Kunigo paskirtis yra būti tarpininku tarp Dievo ir žmonių. Tam jis “paimtas iš žmonių” ir “įstatomas žmonėms”. Įstatomas, kad eitų ir mokytų visas tautas, kad “aukotų dovanas ir aukas už nuodėmes”, kad duotų tikintiesiems dieviškąjį gyvenimą palaikantį ir ugdantį maistą, dalintų Duoną, kuri apsaugo nuo amžinosios mirties. Kunigo paskirtis

— mokyti žmones, ko mokė Kristus; teikti jiems sakramentus, kuriais Dievas duoda savo malonę, dieviškąjį gyvenimą. Tai aukščiausia tarnyba artimui, kokia tik gali būti, įpareigojanti visiškam pasiaukojimui. “Kaip žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir atiduoti savo gyvybės daugeliui atvaduoti” (Mt. 20, 28), taip ir kunigas privalo būti visų tarnas, būti auka už kitus. Žodžiu, darbais ir pavyzdžiu jis turi būti kelrodžiu bei vadu kitiems į Dievą. Ir šitai pareikalauja iš jo ypatingo tobulumo, didesnio negu iš eilinių tikinčiųjų. Be šio tobulumo kunigas gali sukompromituoti savo ne tik kaip kunigo, bet ir kaip krikščionio paskirtį, gali pats prarasti dieviškąjį gyvenimą, o su juo ir Dievą ir savo amžinąją laimę ir kitus pastūmėti į amžinąją pražūtį.

Ryšys tarp Bažnyčios ir pasaulio reikalauja, kad pasauliečiai apaštalai įsijungtų į darbą. Pasaulio pašventinimas yra pasauliečiu darbas; žmonių, kurie artimai susirišę su ekonominiu ir socialiniu gyvenimu ir kurie dalyvauja įstatymų leidime.   Pijus XII

Pilnas Evangelijos skelbėjas nėra nei vien pakrikštytas krikščionis, nei vien kunigas, o krikščioniška bendruomenė. Pagrindinė celė apaštalavime yra savos rūšies organiškas junginys, neišskiriama porakunigas ir pasaulietis.    Kardinolas Emmanuel Suhard

3. Koks yra kunigas?

     Nežiūrint šios ne eilinės paskirties, kunigas yra toks pat silpnas žmogus, kaip ir visi kiti. “Jis turi kaip už žmones, taip ir pats už save aukas aukoti..., nes ir jis pats yra apsiaustas silpnybės”. Šituo jis yra visų brolis. Gimtosios nuodėmės pasėkos jame pasilieka, kaip ir kituose. Tik viena Marija buvo nuo jų laisva. Net toks dvasios milžinas šv. Povilas, kuriam pats Kristus, lyg Šv. Dvasios ugnimi, įbrėžė apaštalo pašaukimą ir kurs degė troškimu visą pasaulį lai-mėti Kristui, skundėsi: “Aš, tiesa, gėriuosi Dievo įstatymu, žiūrint vidujinio žmogaus, bet matau savo sąnariuose kitą įstatymą, pasipriešinantį mano proto įstatymui ir darantį mane belaisvį nuodėmės įstatymo, kurs yra mano sąnariuose” (Rom. 7, 22-23). Ir giliausiame prislėgime jis sušunka: “Nelaimingas aš žmogus! Kas mane išvaduos nuo to maraus kūno!”

     Kaip puikiai suprantamas šis nusiskundimas kiekvienam kunigui ir kaip daug atlaidumo, supratimo bei atjautimo — vietoj taip dažnos aštrios ir negailestingos kritikos — jie turėtų įkvėpti eiliniams tikintiesiems.

     Tas pats šv. Povilas vienu atžvilgiu žmogišką kunigo silpnumą vertina teigiamai. Kunigo silpnumas padeda geriau suprasti kitus ir labiau jiems padėti. Kaip tik dėl to, kad “jis pats yra apsiaustas silpnybės..., jis gali pasigailėti nežinančių ir klystančių”.

     Nusiskundęs taip tragiškai pajustu savo silpnumu, anas didysis apaštalas čia pat visiems visų laikų savo broliams kunigams, o kartu ir kiekvienam krikščioniui, nurodo, kas gali padėti iškilti virš ano silpnumo ir likti nugalėtoju: “Dievo malonė per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų” (Rom. 7, 25); ypač pašaukimo malonė.

Redakcijos pastabos Trumpai buvo pažvelgta, kas yra pasaulietis, kas kunigas ir kokie yra jų uždaviniai. Tiek kunigas, tiek pasaulietis turi ir žmogiškųjų ir antgamtinių savybių. Žmogiškąja prigimtimi ir dievišku pašaukimu per krikštą —- lygūs: silpni, bet ir didingi, nes Dievo malone tapę įsūnytais Dievo vaikais. Kunigas, šalia to, yra gavęs galią atnašauti Mišių auką ir teikti kai kuriuos kitus sakramentus. Visgi Mišių aukoje ne tik kunigas, bet ir pasaulietis — visa krikščioniškoji bendruomenė — aukoja Kristų ir save Tėvui. Dėl to teisėtai kalbama ir apie pasauliečių kunigystę. Tačiau konsekravimo galią turi tik kunigas, kuri jam duota ne tiek jo asmeniniam, kiek krikščioniškosios bendruomenės labui. Pagaliau ir pasauliečiui ir kunigui pridera savo visu gyvenimu išpažinti ir liudyti Kristų.

     Visi tie pasauliečių ir kunigų besimezgantys uždaviniai rodo ne tik reikalą nei nepervertinti, nei nenuvertinti vienos ar kitos pusės, bet taip pat būtinumą tarpusavės pagarbos, didesnio sugyvenimo bei tampresnio bendradarbiavimo, nes, tik vieni nuo kitų priklausydami, jie tegali savo uždavinius sėkmingai atlikti. Atsinaujinančios Bažnyčios dvasioje tą faktą mes vis labiau atpažįstame.