Ateizmui skleisti reikia propagandistų. Okupuotoje Lietuvoje jų nėra daug. Neatsiranda jų daug nei tarp aukštuosius mokslus baigusiųjų, kurie perėjo per visą ateistinio švietimo sistemą. Žemiau talpiname atpasakojimą, įtaigojantį, jog tikintis, geras, sąžiningas inteligentas, bet ne propagandistas, yra tik pusė žmogaus. Charakteringa, kad rašinys tilpo jaunimui skirtame laikraštyje.
Jonas Einoris atvažiavo i Kavarską tiesiai iš Kauno Medicinos instituto ir iš karto užsirekomendavo kaip kruopštus, tylus, sąžiningas ir stropus darbuotojas. Per eilę metų niekas neprisiminė, kad Einoris kada nors būtų atsisakęs priimti ligonį, pasibaigus darbo valandoms, arba nenorėjęs vykti kur į kaimą dėl pūgos, lietaus arba šalčio.
Kavarskiečiai už tai jį vertina, o moterėlės, susirgusios nebenori eiti pas jokį kitą gydytoją:
— Norime pas tą jaunąjį!
Ir kavarskiečiai, pasitikėdami juo, išrinko miesto tarybos deputatu.
Svarstant įvairius klausimus, neliečiančius sveikatos reikalų, Einoris sėdėdavo kamputyje tylus, nežymus ir į kalbas nesikišdavo. Užtat, kai būdavo paliečiami medicininės srities klausimai, jis suaktyvėdavo. Ir vėl — užtekdavo kalbai pakrypti į švietimo klausimus, į darbą jaunimo tarpe, ir Einoris iš karto nutildavo.
— O gal paimtum, gydytojau, a? — klausdavo jį kiti tarybos deputatai. — Tamsta žmogus inteligentas, apsiskaitęs, galėtum ne vieną klaidžiojantį, užguitą prietarų, pakelti, pažadinti...
—- Oi, ką jūs! — rausdavo jis. — Nesuprantu aš šito darbo. Nesugebėsiu... Jūs man geriau kokią paskaitą sanhigienos klausimais...
Taryba taip ir darė — teskaito paskaitas medicinos klausimais, jos irgi reikalingos.
Ir gyveno, dirbo Einoris atsiribojęs nuo jaunimo, nuo žmonių, susitikdamas su jais tik gydytojo kabinete. Ir jokia dėmelė netemdė jo gero vardo.
Prisiminiau aš šitą istoriją Kavarsko bažnyčioje, užėjęs jos pasižiūrėti. Viduje buvo prieblanda, bažnyčia tuščia, tik viename kampe meldėsi kažkoks vyriškis. Įsižiūrėjau. Palinkusi galva. Palinkusi nugara. Nužemintai, vergiškai suklupusios kojos. Kumštis muša į krūtinę — mano kaltybė, mano kaltybė...
“Kokia kalčių našta paklupdė čia šitą jauną, stiprų žmogų? — pagalvojau tada. — Kodėl ieškoti paguodos jis nuėjo ne pas žmones, o čia bažnyčion?”
— Tai ir buvo jis, mūsų daktarėlis! — pasakė man miesto vykdomojo komiteto pirmininkė Veronika Stančikienė, kai papasakojau jai, ką mačiau bažnyčioje. — Turi jis šitą silpnybę, visi apie tai žinome. Bet šiaip tai jis geras gydytojas ir neblogas tarybinis darbuotojas!
Pirmininkės žodžiuose kažkas suskamba rezonansu. Kažkas juose nesiderina. Religingas tarybinis darbuotojas? Argi yra, argi gali būti tokia žmonių kategorija — religingi tarybiniai darbuotojai?
— Tada aš netikiu! — pasakiau stačiai, kai mudu su gydytoju Einorium likome vieni jo kabinete. — Tiesiog netikiu, kad jūs religingas!
— Kodėl gi? — labai nuoširdžiai nusišypsojo jis. — Aš to visiškai neslepiu — religingas.
— Bet juk tai negalimas daiktas! — sušukau. — Jūs tikite dievu?
— Tikiu.
— Ir visais kitais tikėjimo teiginiais — šventųjų užtarimu, stebuklais?
— Tikiu.
— Bet juk jūs studijavote dialektinį materializmą?
— Studijavau.
— Ir Darviną taip pat?
— Ir Darviną taip pat.
— Ir tikite Pavlovo teiginiais?
— Ir Pavlovo teiginiais tikiu.
Mano veidas, tikriausiai, atrodė gana kvailai, nes gydytojas atidarė gražų portsigarą ir pasiūlė man užsirūkyti. Aš atsisakiau. Kurį laiką mudu žiūrėjome vienas į kitą ir šypsojomės. Tačiau man anaiptol nebuvo linksma. Galvoje šmėkčiojo tik viena tiesa: juk negalima suderinti dvi tokias nesuderinamas sąvokas — religiją ir mokslą! Tai kas jis per žmogus?!
— Nesupraskit manęs blogai, — paprašiau. — Aš neturiu teisės kištis į jūsų asmeniškus įsitikinimus, man tik įdomu kaip žurnalistui... Juk ligonius jūs gydote vaistais? Ar liepiate jiems kalbėti poterius?
Jis linksmai nusijuokė.
— Na, šiuo klausimu aš nesutaikomas. Kur medicina — ten ne vieta poteriams! O būti religingam — joks nusikaltimas. Tatai ir Konstitucija leidžia. Žinoma, kitas reikalas, jeigu aš būčiau mokytojas ar kitoks jaunimo auklėtojas, o dabar?... Žmonių gydymas ir religija vienas kitam netrukdo... Savo darbą aš atlieku gerai, galite klausti, ko tik norite...
Jis nutilo, nes į kabinetą įbėgo susirūpinusi medicinos sesuo.
— Daktare, atvežė moterį! Sunkus atvejis — apsinuodijimas namine! Daktaras Valatka kažkur išėjo, o aš...
— Atleiskite! — Einoris pašoko iš užstalės.
Komunistų mėgiama propagandinė tema—religijos maišymas su politika: Vakarų Europos vadai, de Gaulis ir Adenaueris Kryžiaus šešėlyje priešai karinę raketą.
‘'Šluota.”, 1963, 15 nr.
Išėjau.
Ilgai stovėjau prie vėsiųjų Kavarsko šaltinių ir žiūrėjau, kaip mažais kriokleliais į skersinį lataką čiurlena vanduo — amžinai gyvas, amžinai skaidrus, neišsenkantis. Stovėjau, ir nėjo man iš galvos gydytojas Einoris. Įsivaizdavau jį palinkusį prie ligonės. Jos veidas išblyškęs, akys plačiai pravertos, nieko nematančios, iš burnos dvokia namine... Ir šiame vaizde buvo kažkas negero, nedoro, fariziejiško. Taip ir norėjosi pasakyti:
— Meluoji, brolau! Neįsižeisk, bet meluoji. Ir pats sau, ir kitiems! Šita, apsinuodijusi moterėlė — tai tavo atsiribojimo nuo žmonių, tavo laikymosi nuošalyje auka. Tu išgydysi jos kūną. O ką duosi sielai? Jeigu nekovojama su tamsa — jai padedama. Pasveikusi moterėlė grįš namo, į savo užkampio vienodybę, ir vėl ieškos melagingo išsiblaškymo naminėje, vėl klūpos prieš kryžių. Paskui tu vėl ją gydysi, vėl klijuosi nuopelnus prie savo “gero gydytojo” vardo? Juk tai fariziejiškumas, brolau! Gal būt, pats apie tai nepagalvojai, bet visur tu nenuoširdus, ne tik čia... Tu nuodiji žmones tamsos opiumu. Tavo draugai perskaitė šimtus paskaitų apie religinių prietarų žalą, o jaunimas pamatė tave suklupusį po kryžium ir vėl suabejojo — o gal vis tik yra dievas, jeigu mūsų daktarėlis, toks mokytas žmogus, jam meldžiasi? Ir draugų įdėtas triūsas pavirsta niekais... Tu žlugdai žmogaus iniciatyvą, atimi iš jo šviesaus rytojaus perspektyvą, vietoje kilniausių žmogaus moralės principų, ikūnytų Komunizmo statytojo kodekse, jam perši juodus biblijos priesakus. Vietoj šviesos tu žmogui neši tamsą... Tavo vieta tarp žmonių, priešakyje žmonių...
Štai kuria prasme tu neatlieki tarybinio inteligento pareigos, jo pareigos tarnauti liaudžiai, atiduoti jai viską, o ne pusę savęs: gydyti ne tik fizines traumas, bet ir moralines. O tai gali padaryti tik tas, kuris tarnauja ne prietarams, o mokslui, kuris visur už šviesą, o ne už tamsą. Pusės žmogaus žmonėm neužtenka. (L. Juozėnas, “Pusė”, “Jaunimo gretos, 1962 m. gruodis).
Rašinio tezė— kad daktaras, nevaręs ateistinės propagandos, būk tai, yra kaltas dėl moters apsinuodijimo namine, taip ir nepagrindžiamas. Nerandamas sąryšis nei tarp alkoholizmo ir religijos, nei tarp ateizmo ir blaivybės — ne tik šiame rašinyje, bet nei gyvenime.