Spausdinti

ALFAS VALATKAITIS

     Pasiskaičius čia pat spausdinamą Pr. Pauliukonio straipsnį ryšium su mano straipsniu “Antanas Smetona laiko perspektyvoje”, man prisiminė aprašytas Šventajame Rašte įvykis su vienu vynuogyno savininku, kuris, išgėręs vyno, karštoje saulėkaitoje neišlaikęs nuovargio ir pargriuvęs nuogas, užmigo prie tako. Vienas jo sūnus praeinantiems vynuogyno darbininkams rodė savo gulintį tėvą ir tyčiojosi iš jo. Kitas, nusiėmęs nuo savo pečių apsiaustą, pridengė savo tėvo kūną ir sudraudė savo brolį, kad šitaip nedarytų. Kuriam tų dviejų brolių turėtumėm pritarti? Kuris jų buvo teisus, kieno tiesa?

     Pagal Pr. Pauliukonio straipsnį, jei visur kur tik rašoma apie prezidentą A. Smetoną, jis turėtų būti tiktai smerkiamas už “jo” klaidas, nesvarbu, ar tikrai jis dėl tų klaidų ir negerovių asmeniškai buvo kaltas, ar čia būta ir tuometinių aplinkybių, jį supančių asmenų ir artimesnių bei tolimesnių įvykių, kuriems veikiant nemaža tų klaidų buvo padaryta. Buvusių klaidų savo straipsnyje juk ir nepaneigiau. Ir ne apie A. Merkelį, su kurio daugeliu nuomonių negalėčiau sutikti, rašiau, bet apie velionį A. Smetoną. Vadinasi, jei savo straipsnyje būčiau rašęs vien tik apie A. Merkelio ir A. Smetonos klaidas, būčiau pasitarnavęs tiesai. Jei trumpai paminėjęs, kad klaidų buvo, rašiau ir tai, ką apie A. Smetoną galima pasakyti gero, anot Pr. Pauliukonio, toksai straipsnis nepasitarnauja tiesai, Valatkaitis remiasi naiviais įrodymais, straipsnis vienašališkas ir tokiam straipsniui buvo ne vieta pasirodyti rimtame žurnale, kaip “Laiškai Lietuviams”...

     Kai kam nors nepatinka, kas tilpo spaudoje, tai kartais mažiau, o kartais ir daugiau “kimbama į skiauterę” nepatinkamo straipsnio autoriui. Tuo pačiu atsilyginti čia nesistengsiu. Teisybės vardan reikia tačiau pažymėti, kad greta Pr. Pauliukonio paminėtų teisingų istorinių faktų, yra ir kai kurių apsilenkimų su tiesa ir net prieštaravimų pačiam sau. Ir tokių p. Pauliukonio teigimų išvadoje, berods, reikėtų apibūdinti prezidentą A. Smetoną kaip baisų diktatorių, kunigų ėdiką ir religijos persekiotoją. Konsekventiškai turėtumėm ir visus tuos, kurie akmenimis nemėto į A. Smetoną ir dar randa kokį geresnį žodį apie jį pasakyti, laikyti tolygiais.

     Pr. Pauliukonis teigia, kad A. Smetona norėjo suvienyti visus “tautininkų sąjungoje”. Ar tikrai taip? Ne visai! Tai buvo tautininkų vadovybės noras. Lygiai kaip ir kitų partijų vadovybės iš priaugančio jaunimo stengėsi sudaryti sau tinkamą prieauglį, kitaip tariant — visus “suvienyti". Visos partijos šioje srityje buvo vienodos. Seimų priešrinkiminės agitacijos metu viena partija plačiai naudojo “savo” jaunimo paslaugas, kitos partijos vėl kito, aišku, “savo” jaunimo ar ir ne jaunimo paslaugas. Tikrumoje gi jaunimas buvo visos Lietuvos.

     Mes, šauliai, kai ką taip pat prisimename. Pvz., nuo valdančiosios partijos kai kurių vadų noro nuginkluoti šaulių sąjungą ir apginkluoti jaunalietuvių sąjungą, tik per plauką apgynė mus, šaulius, ne kas kitas, kaip tik tasai “nevidonas” gen. Raštikis. O kai vėl kažkam atėjo mintis Lietuvos Šaulių Sąjungą, atseit, kaip “tautinę organizaciją” (gal greičiau pilietiniai karinę organizaciją), įjungti į Tautininkų Sąjungą, būrių, kuopų ir rinktiniu vadovybėje kilo tokia stipri opozicija, kad ir aršiausieji to sumanymo iniciatoriai nedrįso mus daugiau judinti. Bet nei tada, nei dabar dėl šių įvykių nekaltinome ir nekaltinsime a. a. prezidento A. Smetonos. Mes žinome, kas dėl to buvo kaltas. Skautai buvo suvalstybinti, o šauliai sukarinti. Ar jie iš to ką išlošė, ar pralošė, ne šiame straipsnyje vieta apie tai kalbėti. Tiek skautija, tiek šauliai tačiau ir anais laikais ir dabar turi savo eilėse kunigų, kurių veikla vieni ir kiti didžiuojasi. Bet yra istorinis faktas, kad kai kuriose vietose kunigai tiek nemėgo skautų ir šaulių, kad net nenorėjo matyti juos uniformuotus organizuotai dalyvaujant bažnyčioje pamaldose. Bet dėl to nei skautų, nei šaulių vadai niekados nekaltino Lietuvos Arkivyskupo - Metropolito.

     Idealios tvarkos niekados niekur nebuvo ir nebus, išskyrus danguje. Eilę dalykų Pr. Pauliukonis teisingai nusako. Bet reikėtų paminėti, kad prieš rinkimus į seimą tekdavo ne vieną pamokslą išklausyti, kur toli gražu ne Dievo žodis buvo skelbiamas, bet iš sakyklos kartais ir labai smarkiai paagituojama tiktai vienintelės partijos naudai. Ir ne už Dievo žodžio skelbimą mūsų kunigai turėdavo kartais kokių nemalonumų. Absoliuti mūsų kunigų dauguma dėl jų tikrai nuoširdaus pasiaukojimo pastoracijos darbui buvo tiek tikinčiųjų, tiek kartais ir nuklydėlių gerbiami. O vienam kitam per jautriai dirbančiam tiktai vienai partijai net ten, kur tatai nederėjo daryti, nepritarė net ir tie kunigai, kurie nepriklausė tautininkų sąjungai. Daug ką mūsų perdaug skaitlingų partijų vadai Lietuvoje darė blogai ir blogam naudojosi savo turima įtaka ar tai į kunigus, ar į pasauliečius veikėjus. Bet dėl to niekas smarkiai neplakė nei žodžiu nei raštu Lietuvos dvasinės hierarchijos nei mūsų trijų prezidentų, Stulginskio, Griniaus ar Smetonos. Būta pavienių išsišokimų, kurie tačiau tautoje nerado platesnio atgarsio, išskyrus kai kuriuose partiniuose fanatikuose.

     Kalbant apie kunigus, priklausiusius tautininkų sąjungai, tik pati sąjunga galėtų pasakyti, kiek jų ten buvo. Aš pats tautininkų sąjungai nepriklausiau, todėl nežinau. Tačiau galiu patvirtinti, kad ne dėl kai kurių vyskupų nenoro aštrinti su vyriausybe santykius ir ne per nesusipratimą keletas jų ėjo su tautininkais ar net dalyvavo jų sąjungoje. Jų buvo daugiau, negu Pr. Pauliukonis galvoja. Taip pat ne tokia skaitlinga “armija” kunigų buvo tautininkams opozicinėje partijoje. Mūsų kunigai buvo tinkamoje aukštumoje ir turi labai didelių nuopelnų tautai. Tad jų dalies peikimą, kad jie dalyvavo toje partijoje, kuri p. Pauliukoniui nepatinka, netenka laikyti pagristu. Juk ir kunigas yra savo valstybės pilietis ir turi teisės ne tik turėti savo nuomonę, bet ir ją reikšti, būdamas vienos ar kitos partijos narys, ar ir jokiai partijai nepriklausydamas.

     Savo straipsnyje p. Pauliukonis, nerasdamas nei vieno gero žodžio a. a. A. Smetonai, sako, kad reikia skirti pagarbą valstybės galvai nuo meilės jam. Čia pat jis teisingai teigia, kad mūsų tauta džiaugėsi savo prezidentais ir viešai reiškė jiems pagarbą. Jei tačiau nebūtų buvus jokios meilės, tai nebūtų nei džiaugsmo, nei pagarbos.

     O jei jau peikti vien tik A. Smetoną, tai negi p. Pauliukonis vien tik girti tegalėtų p. Stulginskį ir Grinių? Kaip gi tat atsitiko, kad ne tautininkų partijai valdant kraštą, bet p. Stulginskiui, tauta ėmė ir nebebalsavo už jį ir jo partiją? Ar čia nebuvo savotiškas tautos “plebiscitas”, kai buvo išrinktas Grinius ir jo partija į valdžią? O kai “tikroji demokratija” vos tik trumpai pavaldė mūsų valstybę, dėl kokių priežasčių kariuomenei teko gruodžio 17 d. tą “tikrąją demokratiją” nuversti? Juk visi gerai prisimename, kad perversmui įvykus visa tauta, išskyrus tik komunistus ir kai kuriuos kairuosius partinius užkietėjėlius, džiaugėsi įvykusia permaina.

     Apie A. Merkelio išleistą knygą daug kas rašė, dabar rašo ir dar rašys. Rašys ir apie a. a. Smetoną. Ir nevisi rašys vien tik priekaištus. Gal rašys “objektyviau”, negu mudu su p. Pauliukoniu. Kitaip tariant, dar kartą išnagrinės netik Smetonos, bet ir Stulginskio bei Griniaus valdymo laikus. Parašys ir teigiamų ir neigiamų dalykų, kurie vieniems patiks, kitiems ne. Gal įstengs teisingai parašyti ir apie klaidas ir apie naudingus jų visų darbus. Pageidautina tiktai, kad autoriai nemaišytų su rašalu tulžies ir asmeninės ar partinės neapykantos.

     Labai atsargiai p. Pauliukonis formulavo savo mintį apie Neroną, Atilą “et tutti quan-ti”. Sakė nesugretinąs A. Smetonos su anais asmenimis. Jis tiktai norėjęs parodyti mano peršamos minties klaidingumą. Klaidingumą tos minties, kurios aš visai neturėjau! Gal geriau palaukti, kas bus parašyta apie Justą Paleckį, kai ateis tam laikas. Rašiau apie a. a. A. Smetoną nevien teigiamai, kaip tatai tvirtina p. Pauliukonis. Bet ir aršiausieji A. Smetonos priešai nepaneigs, kad jis gana daug gero padarė savo tautai ir buvo didelis žmogus bei Lietuvos patriotas. Juk jau ne vienas apie A. Smetoną parašė daug ką neigiamo. Rašys ir dar. Tai ar aš turiu tą patį kartoti? Gal kiti rašys ką neigiamo ir neabejotinai turės pagrindo parašyti ir apie Stuginskį, ir apie Grinių, o taip pat ir apie kitus. Jei teks man apie šiuos pastaruosius rašyti, pasistengsiu parašyti ir apie juos bei jų darbus, neneigdamas jų klaidų, bet iškeldamas tai, ką jie gero savo tautai padarė. Ir jie tikrai verti bus kokio gero žodžio, kaip ir A. Smetona.

     Baigdamas noriu paminėti vieną tiesą, būtent, kad negalima piktinti vaikų. Tą ir Išganytojas draudžia, griežtą bausmę dėl to numatydamas. Mūsų vaikai, mūsų jaunimas, kurio išsilaikymu lietuvybės rėmuose taip dažnai sielojamės, skaito ir skaitys, kas rašoma apie mūsų tautos ir valstybės gyvenimą tokioje netolimoje praeityje. Ar nepakraipys jie galvą vien tik apie mūsų valstybės vyrų “nedorybes” skaitydami? Ar nepasakys: “štai, seniai ir vėl pešasi”? Ar tuo būdu “užgrūdinsime” juos pasiryžimui likti lietuviais? Juk taip dažnai “apie senių peštynes” girdime iš jaunimo lūpų. Tad ar negeriau, nepaneigiant buvusių neigiamybių, bet besaikiai jų ir nepabrėžiant, nusiimti nuo savo nugaros apsiaustą ir pridengti mūsų tautos buvusias žaizdas, kad jomis nepapiktintume priaugančios kartos bei nerodytume savo nepažabojamos neapykantos tiems, kurie mums nepatinka? Jokių Džingischanų ir Co. čia minėti mums visai nederėtų. Kaupkime jėgas ne kovai tarpusavy, bet kovai su raudonuoju Hanibalu, kuris jau ne “ante por-tam”, bet jo agentų yra jau ir mūsų tarpe.

     Be to, man atrodo, kad straipsnio naivumą ar tinkamumą pasirodyti rimtame žurnale reikėtų palikti spręsti žurnalo redaktoriui. Geriau pasekime tą žurnalą leidžiančių žmonių pavyzdžiu: glauskime ir mylėkime visus, kokių pažiūrų jie bebūtų, kad tik būtų dori lietuviai. Neteiskime bent savųjų brolių, nes juk būsime kada nors visi teisiami. Savo polemikoje nesinaudokime proga įžnybti vienas kitam. Neatrodo, kad tai tiktų daryti tada, kai minime 25 metų mūsų tautos pavergimo sukaktuves. Būkime geriau broliai Kristuje ir vienas kitą mylį Lietuvos sūnūs bei dukros, atleisdami buvusias negeroves, paminėdami kas buvo gero ir likusį savo gyvenimo laiką pašvęskime mūsų jaunimui ir kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės. Dėl tų pačių priežasčių turėtumėm baigti perdaug jau įkyrėjusias visuomenei polemikas spaudoje.