Spausdinti

BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

KARALIAUS BARAKAI

     Važinėdamas Via Appia keliu, Cisternos ir Formijos miestuose matydavau du žaliu baraku, kuriuose buvo įsikūrusios tų miestų savivaldybės. Kai išgirdau, kad tuos barakus padovanojo karalius, paprašiau tėvo Del Giudice, S. J., artimo karaliaus draugo, pasiteirauti, ar karalius negalėtų padovanoti keletą panašių barakų tiems miestams, kur bažnyčios buvo sugriautos. Po keleto dienų gavau atsakymą, kad karalius daugiau barakų neturįs ir negalįs man padėti. Tačiau tie barakai kažkaip man neišėjo iš galvos ir aš vis mesdavau vieną akį, žiūrėdamas, kas juose dedasi.

     Pradžioje, iš tiesų, barakuose buvo valsčių raštinės. Paskui Formijos barakas buvo paverstas rūbų sandėliu. Gavęs burmistro pritarimą, nekartą tame barake aš palikdavau maisto produktus, skirtus Spigno Saturnia ir Castelforte virtuvėms. 1945 m. vasarą tas barakas ištuštėjo. Dabar buvo gera proga paprašyti burmistrą, kad baraką perleistų kokiam nors miesteliui, kuriame nebuvo jokios sveikos bažnyčios.

     Nepaisant didelio palankumo, burmistras barako perleisti nenorėjo, bijodamas žmonių kritikos. Jei barakas pasiliktų Formijoje ir man būtų tik laikinai perleistas, tuokart jis savo žingsni galėtų šiaip taip pateisinti. Bet jis negalįs man jo visiškai atiduoti ar leisti, kad barakas būtų išvežtas iš Formijos.

     — Gerai, — tariau burmistrui, — paskolinkite baraką laikinai šv. Jono parapijai. Juk pats matote, kad kunigas laiko Mišias sugriautoje bažnyčioje, įrengęs šiokį tokį altorių dviejų sienų kampe. Bėgdamas nuo lietaus, nesenai aš pats buvau toje bažnyčioje ir mačiau, kad gabalėlis lubų, kabąs virš altoriaus, kiekvieną dieną gali nukristi.

     Burmistras paprašė laiko pagalvoti. Iš jo kalbos tono supratau, kad jis pats labai norėtų man padėti, bet taip pat kad jis kažko bijo. Kai po kelių dienų jį vėl sutikau, jis sutiko perleisti baraką. Jei žmonės pradės jį kritikuoti, jis stengsis juos nuraminti, bet negalės garantuoti, kad barakas galės ilgai pasilikti mano rankose.

     Galės ar negalės, sutikau su burmistro sąlygomis. Kas kitas, jei ne komunistai, užsimanys protestuoti, kad barakas perleidžiamas parapijai. Bet nemaža komunistų dalis valgo popiežiaus sriubą ir gal jaus šiokį tokį dėkingumo jausmą.

     Barakas stovėjo apie pusę kilometro nuo sugriuvusios šv. Jono bažnyčios ir reikėjo jį ten nugabenti. Bet kas galėtų nebrangiai jį ten perkelti?

KOMUNISTAS STATO KOPLYČIĄ

     Buvusios sekretorės motina man patarė kreiptis į vieną komunistą, besiverčiantį visokiais darbais. Jis, tiesa, esąs gerokai raudonas, bet, paminėjus jos vardą, gal sutiks man padėti.

     — Aha, — šovė man mintis į galvą, — jei komunistas perkels baraką, tuokart jo draugai nedrįs protestuoti. Vienu šūviu nušausiu du zuikiu!

     Kai pasisveikinau su tuo komunistu ir sumečiau keletą žodžių, man atrodė, lyg būčiau kur nors jį anksčiau sutikęs. Veido bruožų, tiesa, negalėjau atpažinti, bet jo balsas man buvo kažkur girdėtas. Todėl, žiūrėdamas jam į akis, paklausiau, kur mes esame susitikę.

     — Padre, — tarė komunistas, — jūs mane pavežėte iš Terracinos į Formiją aną tamsią naktį, kai mano sunkveži-mėlis buvo sugedęs.

     Taip, dabar viską atsiminiau. Ištiesęs dar kartą jam ranką, pradėjau derybas: tiek ir tiek pinigais, tiek ir tiek drabužiais ir antklodėmis, tiek ir tiek maisto produktais. Derybos vyko sklandžiai, o po dviejų ar trijų savaičių barakas stovėjo prie klebonijos.

     Nežinau, ar komunisto draugai buvo taip pat raudoni kaip jis, bet, šventinant koplyčią, visus juos pakviečiau į pamaldas ir paprašiau klebono, kad visiems negailėtų pagyrimo. Ir visi atėjo. Po poros metų tas pats ekskomunistas mane pakvietė į bažnyčią dalyvauti sūnaus vestuvėse.

SMARKESNIS KOMUNISTAS

     Tais pačiais metais, kai perkėliau koplyčią Formijoje, iškaulijau baraką ir Cisternoje. Po metų ar kitų Cisternoje įrengiau našlaityną senuose kunigaikščio Caetani rūmuose, kuriuos atremontavo Vatikanas. Našlaičių turėjau, rodos, tik 36, nes daugiau nebuvo vietos.

     Kartą atėjo pas mane vienas jaunas kunigas ir primygtinai pradėjo prašyti, kad priimčiau į našlaityną dvi komunisto dukteris. Jos nesančios našlaitės, nes turinčios ir tėvą ir motiną, bet jų tėvas sėdįs kalėjime. Jis buvęs komunistų vadas jo parapijoje, išeikvojęs valsčiaus pinigus ir dabar atsidūręs kalėjime. Motina negalinti išmaitinti 6 vaikų ir prašanti, kad klebonas parūpintų joms vietą kokiame nors našlaityne.

     Apie tą komunistą buvau skaitęs laikraščiuose. Tad paklausiau klebono, ar anas komunistas pritaręs motinos planui. Juk mergaitės bus auklėjamos vienuolių.

     —    O čia ir yra didžiausia motinos tragedija, — tarė man klebonas. — Motina kalbėjo tuo reikalu su vyru, bet šis taip buvo įsiutęs, jog žadėjo ją užmušti. Užmušti gal ir neužmuš, bet tas komunistas yra toks fanatikas, kad ir motina nežino ką daryti.

     —    Gerai, — tariau klebonui, — tuo tarpu nuvešk motinai maisto produktų ir pasakyk jai, kad Cisternos našlaityne bus laisvos 2 vietos. Ji pažįsta savo vyrą ir tegul pati apsisprendžia, ką nori daryti.

     Motina, matyt, ilgai galvojo ir tarėsi, bet galų gale atsiuntė vieną dukterį. Mergaitė buvo gal kokių 7 ar 8 metų ir labai lipšni italiukė. Mudu taip greitai susidraugavom, kad ji nuo pirmos dienos nebepasiilgo namų.

     Praėjus kelioms savaitėms, tas pats klebonas man pranešė, kad komunistas paleistas iš kalėjimo. Komunistų partija uždėjusi už jį nemažą užstatą. Ir jis esąs laisvas iki teismo. Žmonos jis neužmušė, bet dukterį žadėjo atsiimti. Tuo tarpu jis platinąs komunistų spaudą ir norįs užsidirbti pinigų kelionei.

     Gavęs tą žinią, painformavau seseles ir paprašiau jų, kad, grįžtant mergaitei namo, duotų jai visus rūbus: ne tik tuos, kuriuos atsivežė, bet ir tuos, kuriuos gavo našlaityne. Paprašiau taip pat, kad duotų tiek maisto produktų, kiek komunistas norės pasiimti.

     Bet komunistas nesirodė ir nesirodė.

     Kartą, nuvežęs Cisternos našlaitynui maisto produktų, išgirdau iš durininkės, kad komunistas ką tik atėjęs į našlaityną ir paprašęs parodyti jam savo dukterį. Iš tiesų, kai aš pats įėjau į kiemą, pamačiau kampe stovintį vyrą, apsirengusį gana skurdžiais drabužiais. Jau rengiausi ji pasveikinti, bet tuo tarpu išgirdau vienos mergaitės žingsnius ir pasukau galvą į laiptų pusę. Laiptais bėgo komunisto duktė.

     Pamačiusi mane kieme, mergaitė šūktelėjo įprastą “O, Padre” ir apsikabino mano kojas. Taip ji darydavo kiekvieną kartą, taip darė ir dabar. Ir aš, laikydamasis savo seno papročio, pradėjau ją klausinėti, pindamas juokingus ir rimtus klausimus. Mergaitė buvo labai gerame ūpe ir man atsakinėjo, prunkšdama juokais arba giliai susimąsčiusi. Baigdamas trumpą pokalbį, pamojau galva i kampo pusę ir paprašiau jos pasveikinti savo tėvą. Tėvas atkeliavęs iš toli ir mes negalime gaišinti jo laiko.

     Atsisukęs komunisto pusėn, pamačiau, kad jis verkia. Nosinės jis, matyt, neturėjo, nes ašaras šluostė rankom... Mergaitė pasiliko našlaityne, bet komunisto daugiau nebesutikau.

KRUVINOS RIAUŠĖS

     Keliolika kilometrų į pietus nuo to komunisto tėviškės yra nedidelis pramonės centras, vardu Civita Castellana. Kol jis buvo mano darbo ribose, tol tenai laikiau bedarbiams virtuvę. Kai tą miestą priskyrė mano kolegai, nustojau domėtis, kaip ten vyksta šelpimo darbas.

     Kartą, vartydamas laikraščius, radau žinią, kad Civita Castellana komunistai suruošė kokias tai demonstracijas ar streiką, susidūrė su policija ir riaušių metu užmušė vieną policininką. Policininkai suėmė apie 150 komunistų ir pasodino juos j kalėjimą.

     Praėjus keliom dienom po to nelaimingo įvykio, pas mane atėjo pažįstamas kunigas, buvęs mano bendradarbis, ir paprašė pagalbos suimtų komunistų šeimom. Jis nesikreipęs į savo tiesioginį vyresnįjį, mano kolegą, nes žinąs, kad jis nieko neturįs. Pas mūsų komisijos vicepirmininką ir sekretorių negavęs jokios pagalbos, nes jie neturį jurisdikcijos, o komisijos pirmininkas kažkur išvažiavęs. Aš, kaip senas draugas ir bičiulis, turįs jam skubiai padėti, nes komunistų žmonos ir vaikai neturi nei pinigų, nei maisto atsargų. Kol policininkai visus apklausinės ir atskirs kaltus nuo nekaltų, suimtųjų žmonos ir vaikai turės kentėti badą.

     Senąjį bendradarbį pažinau gerai ir mačiau, kad sako tiesą. Neabejojau taip pat, kad komunistai žūt būt norėjo išprovokuoti policiją ir pasižiūrėti, kiek jie patys yra stiprūs. Kruvinų streikų Italijoje buvo daug ir visur buvo vartojamas tas pats metodas.

     Buvo jau vėlokas laikas ir maisto produktus prižadėjau atvežti kitą dieną. Tuo tarpu kunigas turėjo paruošti šelptinų žmonių sąrašus ir įrengti dvi virtuves 500 žmonių.

     Kitą dieną nuvažiavau į Civita Castellana ir viską radau paruošta. Gandas, kad komunistų šeimoms popiežius atsiųs maisto produktų, matyt, jau buvo gerokai pasklidęs, nes miesto aikštėje, kur manęs laukė kunigas, buvo susirinkusi nemaža minia žmonių.

     Kunigas, pamatęs Vatikano sunkvežimi, išėjo manęs pasitikti, mosuodamas plačiai rankomis ir kartodamas žodį “vergogna”. “Vergogna” reiškia gėdą ir aš nežinau, kiek komunistai jos turėjo, bet jų žmonos ir vaikai, jau seniau pasigardžiuodami srėbę popiežiaus sriubą, ir dabar jos laukė.

     Kad seselėms būtų mažiau darbo, kunigas pasiūlė išdalinti maisto produktus nevirtus, bet aš tam pasipriešinau sakydamas, kad komunistai paneigs popiežiaus pagalbą arba tvirtins, kad mažai jos gavo. Jei komunistų žmonos kasdien atsiims sriubą iš virtuvės, niekas negalės popiežiaus pagalbos paneigti ir visi matys aiškiai, kas yra tikras darbininkų draugas.

     Grįžus Romon, už poros dienų pas mane atėjo mano kolega iš Viterbo ir iškalbingais žodžiais prašė, kad padėčiau komunistų šeimoms Civita Castellana mieste. Jis man smulkiai nupasakojo riaušių eigą, nugirstą, matyt, pas apskrities viršininką, ir pridėjo, kad apskrities viršininkas rytoj norįs sušaukti kelių žmonių pasitarimą, kuo būtų galima padėti komunistų žmonoms ir vaikams. Jis negalįs pasirodyti tuščiomis rankomis prieš apskrities viršininką.

     Išklausęs ilgos ir graudingos kalbos, pagyriau apskrities viršininko uolumą ir paprašiau kolegos perduoti jam labų dienų. Gal jam bus idomu žinoti, kad suimtųjų komunistų žmonos ir vaikai jau kelintą dieną srebia popiežiaus sriubą. Būtų gera, kad apskrities viršininkas prie tos sriubos ką nors pridėtų.

KOMUNISTAI PAS POPIEŽIŲ

     Visiškai į priešingą pusę nuo Civita Castellana miesto buvo kitas komunistų lizdas, susuktas Roccagorga miestelyje. Tenai nebuvo jokios pramonės ir į komunistų partiją rašėsi ūkio darbininkai. Padėdamas steigti Katalikų Darbininkų Sąjungos skyrius Littorijos provincijoje, kartu su provincijos pirmininku aplankiau tą skurdų miestelį ir pasidžiaugiau pirmininko atsiektais rezultatais. Katalikų darbininkų pirmininkas, vardu Antonelli, buvo jaunas ir energingas žmogus, sugebąs susikalbėti su darbininkais ir bedarbiais. Tad nei kiek nesistebėjau, kad jam sekėsi ir Roccagorga miestelyje. Nepaisant klebono pasyvumo ir apsileidimo, Antonelli buvo sutraukęs nemažą darbininkų būrį, įsteigęs skyriaus raštinę ir pradėjęs savo darbą. Tam sumaniam vyrui negailėjau savo pagalbos. Bent du kartu į mėnesį mudu susitikdavome Romoje arba Littorijoje ir aptardavome visus sąjungos reikalus.

     Vieną dieną Antonelli atvyko pas mane į Romą ir, spindėdamas džiaugsmu, man pranešė, kad visi Roccagorga komunistai nori įsirašyti į katalikų darbininkų sąjungą ir viešai sudraskyti komunistų partijos korteles. Jis jiems pataręs kortelių nedraskyti, bet įteikti jas popiežiui. Ar aš negalėčiau parūpinti tiems ekskomunistams popiežiaus audiencijos?

     — Antonelli, — tariau apstulbęs darbininkų pirmininkui, — toji audiencija bus tikra bomba komunistų partijai. Palauk, aš sugrįšiu už valandos.

     Gauti popiežiaus audienciją nesudarė jokios sunkenybės, bet buvo rimta problema apsaugoti ekskomunistus nuo partijos keršto. Visų pirma man buvo aišku, kad pas popiežių reikia važiuoti tučtuojau ir laikyti viską paslaptyje. Jei pasklis gandai, tuokart jų saugumo niekas negalės garantuoti. Antra, reikia važiuoti aplinkiniais keliais. Nors tokia kelionė kaštuos daugiau, bet ji bus saugesnė.

     Padedamas seselės Pascali-nos, gavau popiežiaus audienciją sekmadienio rytą, rodos, 11 valandą. Sugrįžęs į raštinę, aptariau smulkią kelionės programą ir prižadėjau apmokėti kelionę.

     Nebeatsimenu nei dienos nei metų, bet aną sekmadienio rytą Antonelli sušaukė darbininkų susirinkimą, susodino juos į autobusą ir Via Casilina keliu atvežė juos į Romą. Savo laiku Pijus XII ir Antonelli tėvas lankė tą pačią mokyklą ir buvo gerokai susidraugavę. Dabar toji popiežiaus draugystė atiteko sūnui, kuris, pristatydamas popiežiui ekskomunistus, jautėsi kaip danguje.

     Nebuvau tos audiencijos liudininkų, nes laukiau grįžtančių ekskomunistų Cisternos našlaityne. Pagal kelionės programą Antonelli turėjo juos pavaišinti Romoje kava, o aš paruošiau jiems pietus pas seseles. Deja, sutartu laiku autobusas neatvyko ir mano nervai, galvojant apie keršto galimybę, įsitempė kaip stygos. Virš valandos pavėlavę, pagaliau jie atvyko, ir mano nervai atsileido.

     Ekskomunistai buvo gerai nusiteikę ir pasakojo savo įspūdžius žodžiais ir gestais. Susodinęs už ilgų stalu, aš vaišinau juos “pasta asciuta” (makaronais), mėsa, bulvėmis ir daržovėmis. Kai išgėrė po vyno stiklą, jie pradėjo dainuoti. Paviešėję apie dvi valandas, išvažiavo namo. Tik dabar pasakiau seselėms, kas buvo tie svečiai ir iš kur jie atvažiavo.

     Vakare, kai ruošiausi grįžti į Romą, pas mane atėjo Cisternos nuovados viršininkas ir paklausė, ar aš nesu girdėjęs gandų, kad pro Cisterną turi pravažiuoti kokie tai ekskomunistai. Jis susirūpinęs jų saugumu ir bijąs, kad vietos komunistai nepastotų jiems kelio. Aš jį nuraminau sakydamas, kad tie ekskomunistai jau bus grįžę į Roccagorga miestelį. Jų saugumu dabar rūpinasi vietos policija.

     Kai sugrįžau į Romą, tėv. Leiber man pasakė, kad popiežius pageidauja, jog apie tą audienciją niekur nebūtų rašoma laikraščiuose. Tą popiežiaus pageidavimą tuojau perdaviau Antonelliųi. Mudu, žinoma, tylėjome kaip žemė, bet juo labiau mes spaudėme lūpas, tuo plačiau sklido įvairūs gandai apie komunistų atsivertimą. Galų gale, norėdamas išsklaidyti tuos gandus, pats komunistų laikraštis (L’Unita) įdėjo mažą žinutę, lyg toji popiežiaus audiencija būtų buvusi visiškai nereikšmingas įvykis. Nežinau, ar kita panaši komunistų grupė buvo nuvykusi kada nors pas popiežių, bet esu skaitęs nekartą, kad Pietų Italijoje ne vienas komunistų būrelis sudraskė partijos korteles arba įteikė jas krikščionių demokratų partijos sekretoriui. Roccagorga komunistų pavyzdys nuskambėjo per visą Italiją, o katalikų darbininkų skaičius vien tik Littorijos provincijoje pakilo tais metais iki 4.000.

     Kartą, sugrįžęs iš Roccagorga miestelio, prie Gesù bažnyčios durų sutikau kardinolą Traglia, kilusį iš Roccagorga, ir papasakojau jam, kas dedasi jo gimtinėje. Jis savo gimtinėje jau nebuvo buvęs keliolika metų ir domėjosi mano pasakojimu, ypač apie kleboną. Klebonas valdė dideles žemes, atsisakė pašventinti katalikų darbininkų skyriaus raštinę ir išvadino katalikus darbininkus komunistais. Katalikai darbininkai tuo nesipiktino, bet iš savo pusės žadėjo prašyti vyriausybės, kad, vykdant žemės reformą, ją pradėtų nuo klebono žemių. Širdies gilumoje aš jiems visiškai pritariau, nes man atrodė, kad juo mažiau klebonas turės žemės, tuo daugiau tikinčiųjų jis matys savo bažnyčioje.