Spausdinti

     Būdami išeivijoje mes visi pastatom sau klausimą: kas aš esu ir kokia paskirtis mane įpareigoja dirbti vieną darbą, o ne kitą. Kodėl pavyzdžiui iš manęs reikalaujama pagalba kokiam nors tautiniam reikalui tvirtinant, kad mano pareiga yra prie to prisidėti? Čia iškyla abejonė, ar aš tikrai turiu dirbti ir ar man reikalinga būti tokiam pareigingam.

     Gal būtų naudinga pažiūrėti į šį reikalą iš dabartinės padėties taško. Pirma, reikia suprasti, kad esame pabėgėliai, gyveną toli nuo tėvynės, dar visiškai neasimiliųoti kito krašto kultūroje. Antra, reikia taip pat pripažinti, kad asimiliavimas vyksta ir vyks, nes gyvename krašte, kuriame esame nepaprastai maža etninė grupė. Trečia, mūsų tėvynė yra pavergta ir dabar niekas jos laisvinimu nepasirūpins, išskyrus pačius lietuvius — ten ir čia gyvenančius. Turėdami šiuos tris faktus prieš akis, paklauskime savęs, ar mes norime, kad mūsų tautinė ir kultūrinė dvasia išliktų ateities kartose, ar norime, kad Lietuva būtų išlaisvinta. Jei taip, tai pareigingumo problema išsisprendžia. Mums belieka dirbti, nes be darbo nebus pasiektas užsibrėžtas tikslas. Būtina išlaikyti savyje ir kituose tautinės bei kultūrinės dvasios liepsną, nes kitaip mūsų eilės išsisklaidys kitataučių tarpe. Matydami dabartinę Lietuvos padėtį, mes tegalim apsispręsti prisidėti ir dirbti tėvynės labui su didžiausiu uolumu ir užsiangažavimu.

     Būdų ir priemonių tautiniam išlaikymui yra daug: turime knygas, žurnalus, laikraščius, radijo programas. Savo pavyzdžiu galime įtikinti ir raginti kitus išlaikyti lietuvišką dvasią. Tiesioginių kelių Lietuvą tuoj pat išlaisvinti nėra: tiek daug priklauso nuo bendros politinės padėties. Tačiau yra priemonių pasauliui priminti Lietuvos pavergimą ir reikalą jai laisvę grąžinti: viena iš jų yra viešos demonstracijos.

     Tautinė demonstracija atlieka kelis būtinus uždavinius. Ji kitų tautų visuomenėms parodo mūsų reikalavimus. Ji sukelia susidomėjimą kitataučiuose ir verčia juos bent kiek sužinoti apie Lietuvą ir lietuvius. Ji leidžia aktyviai pasireikšti visiems politiniams vienetams, visoms organizacijoms, net ir tiems, kurie nepriklauso jokiai grupei. Ji suburia visus — nežiūrint amžiaus, religijos ar įsitikinimų — į bendrą Lietuvos laisvinimo frontą.

     Reikia pripažinti, kad tarp išeivijos lietuvių yra daug nesutarimų bei nesusipratimų, net dėl demonstracijų, kad ir dėl sekančio žygio į Jungtines Tautas Niujorke. Šitas skaidymasis kenkia lietuvių tautinei-kultūrinei dvasiai ir Lietuvos laisvinimo pastangoms. Tuo tarpu demonstracijos skatina jungtis visus susipratusius lietuvius į vieną būrį ir kartu kovoti mūsų tikslams atsiekti.

     Ne visada tuoj pat tikslas atsiekiamas. Negalime nei iš sekančio žygio tikėtis, kad Lietuva tuoj bus išlaisvinta. Tačiau negalime sėdėti sudėję rankas. Reikia dėti pastangas. Viena iš tokių pastangų— žygis į Jungtines Tautas — tuoj pat laukia mūsų visų, jaunesniųjų ir vyresniųjų, paramos ir prisidėjimo.

Romas Sakadolskis