Nuoširdžiai dėkoju poniai Liudai Germanienei už dėmesį, mano rašinio mintims. Nesistebiu, kad ji su kai kuriais mano teigimais nenori sutikti. Kas vienam atrodo juoda, kitam kartais atrodo balta, ir atvirkščiai. Jei nebūtų nuomonių įvairumo, negalėtumėm išsiaiškinti daug svarbių dalykų.
Keistokai ponia L. G. supranta realumo ir nerealumo sąvokas: “Realiu skaitau tai, kas buvo asmeniškai pergyventa, nerealiu — tai, kas buvo tame lietuviškumo bliūde duota pergyventi”. Ji gana slidžiai šias sąvokas aiškina. Kai ją mokytojas įžeidė, neteisingai pastabą į pažymių knygelę įrašydamas, tai realu, o kai ji pati matė kitus kenčiant ar žinojo kovojant už laisvę ir mirštant “tame lietuviškumo bliūde”, tai ji “realaus sentimento” neturi ir net savo vaiku juo nesirengia “maitinti”. Gal būt, dėl to jai nerealūs ir mano teigimai apie jaunimą.
Ten, kur aš kėliau kaip abejotinos vertės dalykus, neteigiau juos iš esmės blogus esant, tik jie neapdairų jaunuolį gali nustumti į tikras blogybes. Ne moralė turi remtis į tradicijas, bet tradicijos turi paisyti moralės. Nėra šalies be tradicijų, negali būti ir patrauklaus jaunimo be sveikų tradicijų. Atsipalaiduojant nuo lietuviškumo “sentimento”, kyla pavojus atsipalaiduoti ir nuo žmoniškumo. O kai bandoma nebūti tuo, kuo esama, žalojama savo prigimtis.
Savo straipsnyje neglosčiau nei jaunimo, nei tėvų, tik piešiau vaizdą tokį, koks jis yra, kokį mes matome kasdieniniame gyvenime. L. G. to vaizdo nepaneigė. Be to, autorė įveda naujas sąvokas, prikišda-ma kažkam apie lipdomo lietuviškojo auklėjimo standarto ieškojimą. Jeigu jau p. L. G., kuri save priskiria prie “senstančių”, spėjo “prisirišti” prie šio krašto ir neturi realaus sentimento savo gimtajai žemei, tai tuo labiau turėjau aš pagrindo nuogąstauti lietuvišku jaunimu.
Niekur nesu teigęs, kad visas lietuviškas jaunimas eina vėjais, tačiau gaila kiekvieno lietuvio, nes mūsų tiek maža. Airis gali pasakoti savo vaikui apie gražiąją Airiją ir po dviejų šimtų metų, o žydas ir po tūkstančių metų, o mes, tėvų žemėje net gimę ir augę, neturime jokio sentimento. Gaila, kad p. L. G. jaunų dienų patirtimi negaliu pasinaudoti, nes nežinau, kas glūdėjo už tų nekaltų klausimų fizikos pamokose. Savo ilgametėje mokyklos praktikoje, kad ir pats būdamas gana netobulas, esu patyręs tų negerovių ir pačiuose mokiniuose. O pats mokiniu būdamas, esu net labiau nukentėjęs, negu tik pastabos įrašymu į pažymių knygelę. Tačiau pagarbiai prisimenu tuos savo “skriaudėjus”.
Neišsilenkdamas iš temos ribų, rašiau tik apie 13-19 metų jaunimą. O šis amžius visiems kelia rūpesčio. Amžius, apie kurį sukasi visas pasaulis. Šiuose metuose tradicijos ir sentimentai neranda pritarimo. Kad truputį negerai su šio krašto jaunimu, parodo palinkimas mokyklų vadovybių į “reformas”, kurios leis panaudoti ir fizines bausmes. Nuo to neišsisuks ir lietuviukai. Tad tuo tarpu ir nežinia, kuo pasibaigs amerikiečio mokytojo ir mokinio “draugiškesnis ir prieinamesnis” ryšys, negu lietuvio mokytojo, kuriam tebuvo leidžiama tik pastaba į dienyną ar į pažymių knygelę įrašyti. Ką pasakytų garbingasis Dewey, jei jam būtų leista apie tai sužinoti? Kokiu sentimentu p. L. G. paminėtumėte mokytoją, kuris paliestų savo sunkiai prilaikoma ranka jūsų mylimiausiuosius, kurių negalite “pamaitinti” geru sentimentu apie savo ir savo tėvų gimtąją žemę? Argi verta problemas sukinėti pusračiais? Geriau padėti jaunimui, kad nenusigręžtų nuo savo tautos vargų. Tačiau aukščiau visokių sentimentų pirmoje vietoje stovi pareigos. O tarp tų pareigų viena iš didžiausių yra pareiga savo tautai.
Pranas Razminas