Spausdinti

1965 m. lapkričio 28 d. okupuotoje Lietuvoje leidžiamame laikraštyje "Komjaunimo Tiesoje" "Vaizdelių iš natūros" skyriuje buvo atpasakoti du atsitikimai "Kodėl Onutė jaudinosi?" ir "Pas mus drausmė geležinė". Žemiau perspausdiname tuos aprašymus, truputį sutrumpindami ir pakeisdami jų pavadinimus.

Tai kad... aš... ne... Ir visi pakėlė rankas.

     Onutė nuvažiavo į Kaušpė-džių tarybini ūkį ir nelinksmas dūmas dūmojo. Kišenėje — zootechniko diplomas. Bet kas iš to diplomo, jei jis nepadėjo Onutei likti mieste. Ir reikėjo gi taip atsitikti! Jau ir vieta buvo surasta parduotuvėje, kai staiga užgriuvo revizoriai iš Vilniaus. Ir viskas, kaip į vandenį. “Važiuok, Onute, į fermą — bekonų auginti”.

     Ir Onutė važiuoja. Niurna, bet važiuoja. Nevažiuosi — dar, ko gero, diplomą atims.

     Atvažiavo Onutė į tarybinį ūki. Apsidairė. Akutes pavartė. O Kaušpėdžių tarybiniame ūkyje jos jau laukia nesulaukia; juk reikia gi tradiciją palaikyti. O tradicija ši — ypatinga. Tuo labiau — madinga. Daugelyje vietų elgiamasi taip: vos tik į ūkį atvažiuoja jaunas specialistas, ir sekančią dieną jau išrenka vadovauti komjaunimo organizacijai. Girdi, nauja šluota visada geriau šluoja...

     Ir štai Onutę pakvietė į ūkio klubą, kur jau buvo susirinkę komjaunuoliai. Onutė, išgirdusi apie komjaunimo susirinkimą, bandė kažką aiškinti. Bet nedavę jai net prasižioti...

     —    Draugai, pasitarusi su ūkio vadovais, priėjau išvados, kad aš apleidau darbą, — pradėjo Dubleraitė (pirminės komjaunimo organizacijos sekretorė). — Bet kaip tik šiuo sunkiu metu į mūsų eiles įsijungė zootechnikė Onutė, kuriai aš siūlau patikėti garbingas jaunimo vadovo pareigas...

     Nuteškeno plojimai. Ir tuoj po to Onutė buvo išrinkta Kaušpėdžių tarybinio ūkio pirminės komjaunimo organizacijos sekretore. Po to jai suteikė žodį. Tribūnoje Onutė labai jaudinosi, nespėdama nusivalyti prakaituojančios kaktos. Pagaliau, susirinkimo dalyviams primygtinai reikalaujant, šiaip taip pralemeno:

     —    Tai, kad... aš... ne... komjaunuolė!

     Susirinkimas minutėlei sutriko. Bet tik minutėlei. Vėl visi pakėlė rankas. Dabar jau už tai, kad Onutė užpildytų anketą ir būtų priimta į VLKJS (komjaunimo) eiles...

Vakare dalyvavo VISI komjaunuoliai.

     Jūs tikriausiai girdėjote apie komjaunimo organizacijas, kuriose niekas nieko neklauso? Komjaunuoliai jose nenori mokėti nario mokesčio, eiti į susirinkimus, žodžiu, jokios drausmės.

     Laimei, pas mus kitokia tvarka ir paminėjau blogas organizacijas tik dėl to, kad galėčiau dar aiškiau pabrėžti nuopelnus savo mokyklos komjaunimo organizacijos, kuri sugebėjo įvesti geležinę drausmę. Taip, būtent geležinę!

     Beveik kiekvieną šeštadienį mūsų mokykloj ruošiami poilsio vakarai. Skelbimai jau iš anksto skelbiami. Kiekviename iš jų — trumpas perspėjimas: “Komjaunuolių dalyvavimas būtinas”. Žodžiu, nori nenori, gali negali, bet jei tu komjaunuolis, truks plyš, bet vakare privalai dalyvauti. Net jeigu, sakysim, namiškiai gyveną keliasdešimt kilometrų, sunkiai sirgtų, ar tėveliams tavo pagalbos reikėtų, privalai dalyvauti. Toks jau čia įstatymas.

     Žinoma, buvo tokių, kurie, įvairių aplinkybių verčiami, negalėjo atvykti į komjaunimo komiteto organizuojamus vakarus. Taip, buvo... Bet kas iš to išėjo? Ant neklaužadų galvų vienas po kito pasipylė griežti papeikimai su įrašymais ir be įrašymų, įspėjimai ir kitos ne mažiau solidžios komjaunuoliškos bausmės.

     O kodėl jie iš anksto nepranešė komitetui, kad vakare negalės dalyvauti? — tikriausiai paklausite jūs. Tas ir yra, kad šie komjaunuoliai ir pranešė, ir leidimo išleisti į namus prašė... Tokiais atvejais jie (komjaunimo komiteto sekretorė ir jos pavaduotojas) atkerta trumpai drūtai: “Neleisiu!”

     Ir neleidžia. Užtat ataskaitose komitetas su pasididžiavimu gali įrašyti: “Vakare dalyvavo VISI komjaunuoliai”.

     Netikit? Atvažiuokit pas mus — įsitikinsit...