PRANAS RAZMINAS
Kaip sužinome iš “Gruode” atspausdinto Juozo Brazaičio išsamaus straipsnio, šios knygos kelias į skaitytojo rankas buvo ilgas ir vingiuotas. Tačiau ji dar atėjo laiku. Juk “Gruode” tiek maža silpnų vietų. Tai rinktinė gėlių puokštė, kur atskiruose žieduose, kaip veidrodyje, atsispindi amžinasis žmogaus rūpestis. Tai poezijos knyga, kurios vietą stengies atsimint, padėjęs ją tarp kitų knygų. Juk tikrai prie jos teks sugrįžti. Nedaug ko iš šios knygos be nuostolių galima būtų išbraukti. Ji parodo, kad žmogus gali būti apdovanotas ne vienu talentu, ne vienos kurios nors srities kūrybine jėga. Antano Jasmanto “Gruodas” sugriovė mūsuose klausimą: Kaip stiprus filosofas gali būti kartu ir stiprus poetas? Tokiuo junginiu vienam asmeny — poetu Ant. Jasmantų ir filosofu Ant. Maceina — galėtų didžiuotis bet kuri tauta.
Jau toks mūsų polinkis: ieškoti itakų ir džiaugtis jų suradus. Neišvengė šio pasikėsinimo ir “Gruodo” autorius.
Daugumas rinkinio eilėraščiu — tai vaizdo ir minties harmonija, iš kurios net prie amžinybės vartų padvelkia transcendentinė šiluma. Tai kažkas, ko lietuvių poezijoje seniai pasigesta.
Kaip į kiekvieną žmogų, taip ir į poetą veikia išorinis pasaulis ir iššaukia tam tikrus būdingus jo kūrybai bruožus. Tačiau yra ir tokiu, kurie tarsi skendėja amžinose problemose, nerasdami laiko sugrįžti į gyvenamąjį momentą. Poetas Bradūnas skundėsi svetima duona, poetas Brazdžionis svetimais kalnais, tačiau Jasmantas pro tai praėjo visai negirdomis, skųsdamasis su visais kitais prie amžinybės slenksčio. Jis peršoko laiką ir įvykius, tarsi jie būtų buvę jam visai bereikšmiai. Jis prakeleivis, jis praskrendąs vakarų žarose nematytas paukštis. Kartais nebežinai, ar jis savo poetinėje kūryboje yra labiau poetas ar filosofas.
O gal Jasmantas būtu tas, kuris sugebėtų sukurti skaitytojui kenčiančios tautos aukščiausios rūšies poetinį paveikslą, kurio jis (skaitytojas) vis dar tebelaukia iš lietuvių poetų.
"Gruodo” paveikslas yra savas, nepanašus į kitų paveikslus. Tačiau knyga ieškos tik mąstančio skaitytojo. Ji turės savo gerbėjų, bet tik ne per didžiausią būrį.
Tiesa, poetas atsigręžia ir į savo tautą, pranašaudamas jai laisvę eilėraštyje “Pranašystė”, tačiau ir “Pranašystė” ir “Bare” kaip ir priklijuoti Didžiosios Nebūties cikle.
Poetinis Jasmanto sakinys tiesiog tobulas. Jis poetinio sakinio išbaigimui neieško užkaiščių, nereikalingų žodelyčių, kad išgavus norimą rimą ar ritmą ar kitokį eilėraščio muzikalumą. Poetinio sakinio natūralumas liudija kūrybinį talentą. Tematika nėra gausi. Daugumas jo eilėraščių sukasi apie krikščioniškąjį egzistencializmą. Poetas atviras didžiajam žmogaus rūpesčiui. Linkęs į objektyvaciją. Retai prasprunka savasis aš. Mėgsta daugiskaitą:
“Su jais ir mes,
Ir mes išeisime kalneliais Reino”
(20 psl.).
Pažymėtinas poetinis ramumas. Neužtiksi egzaltacijos ir neapvaldyto blaškymosi. Žymiai prasikiša epinis momentas. Nors gyvenimas ir tragiškas, tačiau jis kiekvienam toks mielas, ir žmogus nenori su juo skirtis: “Juk gražu — ar ne? — dar kiek pabūti” (17 psl.), kad ir su “sesuva kančia”.
Poetinis vaizdas paprastas, tiesiog idiliškas. Štai jis su “sesuva kančia” nori “dar kiek pabūti”, nors amžinybės vartai čia pat. Į nežinią leistis kiekvienam nedrąsu. Turimas gėris, nors ir varganas, tačiau savas, priprastas. “Pabūti” yra žmogiška silpnybė. Tuo būdu poeto žmogus, kad ir mylėdamas šį pasaulį kaip Dievo dovaną, priartėja prie gyvenimo ribos, už kurios slypi žmogaus finalo giedrumas, bet ne išnykimas ir amžinoji tamsa.
Eilinis skaitytojas, nepasigesdamas paskutiniųjų moderniškų vėjų Jasmanto “Gruode”, su džiaugsmu sutinka jo poetinį vaizdų gaivumą ir romumą, kur kančia ir visoks nepriteklius net prie amžinybės slenksčio dvelkia nemeluota šiluma..