J. Sav.— svarstant kraštutinius atvejus
K. Kon.— siekiant asmeninio pilnumo
Klausimas yra įdomus, nors šiandien moterų dažymasis yra tapęs kasdieniniu reiškiniu. Kadangi jo problema yra sudėtinga, tenka plačiau paaiškinti.
Šiais laikais nedaug yra moterų, kurios— vienos daugiau, kitos mažiau — nesidažytų. Darau tai ir aš. Tačiau, kartais ateina mintis: ar dera tai daryti? Juk tas užima laiko, kosmetika kainuoja. Kaip į tai žiūrėti iš moralės pusės?
— Aldona
Noras būti gražia yra teisėtas, tačiau būdas siekti to grožio gali būti ne.
Kiekvienos moters jaunystėje yra laikas, kada veidrodis jai aiškiai pasako: “Tu graži, vidutinė, nepergražiausia, biauri”. Tos, kurioms veidrodis pasako, kad biaurios, dažniausia kapituliuoja. Bet kitos, net ir gražios, stengiasi dažymusi būti dar gražesnės, ar bent gražios. Ir štai tam patarnauja visas arsenalas pudrų, tepalų, dažų, spalvų ir kt.
ANKSČIAU IR DABAR
Yra pastebėta, kad moterys mėgsta puoštis, dažyti veidą, o kartais ir visą kūną ryškiomis spalvomis net laukinėse tautose, kurių papuošalai gal tėra spalvoti akmenėliai, stiklo gabalėliai, dantys, gyvulių kauleliai, paukščių plunksnos, kriauklės ir kt. Mums atrodo keistai toks jų grožio supratimas ir skonis, tačiau jis rodo moters prigimtyje esamą palinkimą save pagražinti.
Aukštesnio civilizacijos laipsnio pasiekusiose tautose ne tik šiandien, bet ir senovėje menas pasigražinti virto moterų privilegija. Yra įdomu stebėti senovės dokumentus, piešinius, paveikslus, šiandien gulinčius muziejuose ir tebeliudijančius, kaip amžių bėgyje vartota šimtai būdu moterų grožiui pakelti. Dažnai spalvos, akių, antakių, lūpų dažymas, šalia grožio, turėjo ir kitą reikšmę: iš dažymosi būdo, ypačiai spalvos, buvo galima atskirti vergę nuo ponios, mergaitę nuo ištekėjusios moters, patriciją nuo plebėjos. Senovėj turtingos patricijų ir aristokratų šeimos išleisdavo dideles pinigų sumas įsigyti visokių aliejų, balzamų, kvepalų, kosmetinių esencijų moterų grožiui padidinti ar palaikyti.
“Nėra negražių moterų” — ir šiandien skelbia “grožio salonai” ir kosmetikos reklamos. Visos moterys galės būti gražesnės, patrauklesnės, “moteriškesnės”, jei..., jei tik vartos štai tokias priemones, patvirtintas ir užgirtas mokslininkų, chemikų, estetų ir kosmetologų... — taip šiandien skelbia kosmetikos reklamos ir joms nelengva atsispirti. Kaip čia atsiliksi, jei visos dažosi, vartoja kosmetiką? O grožiui priemonių pasirinkimas toks didelis!
MORALĖ
O kaip su dažymosi morale? Tuoj pat reikia pastebėti, kad dažymasis savyje nėra joks blogis. Kiekviena mergaitė ar jauna moteris turi teisę ir pareiga, jei yra reikalas, savo fizinę išvaizdą pagerinti arba turimą natūralų grožį palaikyti ir išsaugoti.
Tik kai per daug kreipiama dėmesio, kai tampa lyg gyvenimo tikslu, kai per daug pašvenčiama laiko arba pinigo, tik tada grožio troškimas pasidaro ne tik nenaudingas, bet tiesiog žalingas. Tad noras būti gražia yra teisėtas, tačiau būdas siekti to grožio gali būti ne.
Moterys dažnai patenka į pinkles, jei perdaug klauso ir tiki tiems, kurie duoda grožio patarimus. Atsargiai! Dažnai už išorinės scenos virvutes trauko apgavikai, asmenys be jokių skrupulų. Dažnai tokie “grožio ekspertai” negražioms, nutukusioms arba vyresnio amžiaus moterims žada stebuklus, kurių iš tiesų negali padaryti, o už tą apgaulę gauna didelius pinigus.
Panašiai elgiasi ir tie, kurie parduoda kosmetikos gaminius, neturinčius jokios vertės, o kartais net sveikatai kenksmingus. Tokiais gaminiais naudotis reiškia ne tik veltui išmesti pinigą, negauti jokios naudos, bet kartais dar ir sveikatai pakenkti. Gydytojai yra pastebėję, kad kai kurias odos ar lūpų ligas iššaukia plaukų dažai ir lūpų paišeliai. Atsiginti nuo negarbingų pirklių, kuriuos įstatymai dažnai nepasiekia, yra tik vienas kelias: pasirinkti kosmetikos priemones, gaminamas žinomų, rimtų, patikimų firmų.
IŠLAIDOS
Bet tada kyla lėšų klausimas, nes tokie gaminiai, kurie iš tikrųjų gali padėti, dažnai yra labai brangūs. Gamybos kainą pakelia jų reklama, pardavimo organizavimas, dažnai prabangiškas įpakavimas. Rafinuota, rinktinė publika mėgsta, kad kosmetikos gaminiai būtų pasiūlyti gražiose, meniškose dėžutėse, kristalo buteliukuose, kuriuos negėda pastatyti svečių kambaryje ant stalelio drauge su kitais papuošalais. Taigi “dirbtinis” grožis yra brangus. Būtų nusikaltimas daryti išlaidas neatsižvelgiant į būtinesnius reikalus ir šeimos biudžetą.
LAIKAS
Ir ne vien tik pinigai. Dažnai grožiui reikia skirti daug laiko ir kantrybės. Jeigu paklausyti “grožio žinovų” patarimų, tai “pilnam kursui” reikalinga ilgu valandų visokių masažu, prieš tai poilsio, kvėpavimo ir viso kūno gimnastikos ir pan. Ryte visokių tepalų. dažų uždėjimas, o vakare priešinga procedūra: viso to nuėmimas, nes veido ir kūno oda po dirbtiniu sluogsniu negali laisvai kvėpuoti. Reikia tad jai padėti vėl visokiais kitais tepalais, skysčiais, kurie odą maitina, sausina, pailsina, lygina. Ir visa tai reikia atlikti valandomis, kurios paprastai skirtos nakties poilsiui.
O ryte vėl viskas iš naujo. Negana nusiprausti vandeniu su muilu. Čia vėl visokios putos, esencijos, kvepiančios druskos, gaivinantieji aliejai. Po to seka jau tikrasis pasigražinimas: dažai, pudros, ir taip be galo.
Žinoma, čia aprašytas atvejas yra kraštutinis, tačiau jis neretas tuose sluogsniuose, kur reikia pasirodyti “geroje formoje”: teatre, diplomatų priėmimuose, madų parodose ir pan.
Rimta moteris tik pečiais patrauko, skaitydama madų žurnaluose skelbimus ir įtaigo-jimus apie kai kurių kosmetikos gaminių ir kvepalų veikimą. Ji gerai žino, kad visi tie aprašymai yra vien tik lengvatikių apgaulei ir primasinimui.
VIDUS
Imkime atveji, kada moteris turi pakankamai pinigo ir laiko pešvęsti savo grožio reikalams. Bet kas atsitinka tada su jos inteligencija, jos dvasia? Negalimas dalykas, kad nuolatinis rūpestis ir atsidėjimas savo išoriniam grožiui nepaliestų ir jos vidaus, jos asmenybės. Jei tokia moteris pradžioje buvo gana rimta, kukli, paprasta, laikui bėgant ir savo dėmėsi nuolat nukreipus tik į savo groži, pamažu ji pasidarys paviršutiniška, tuščiavidurė. Išleidimas pinigų, kurie gali būti labai naudingai paskirti rimtesniems ir būtinesniems reikalams (labdarybei, knygoms ir kt.), padarys ją kilnesniems dalykams nejautrią, šaltą statulą, be jausmų, be gilesnių idealų.
O vien savo grožio reikalams sunaudotas laikas pagaliau padarys ją paviršutiniška, nejautria socialiniams ir šeimyniniams reikalams. Tada nebus laiko knygai paskaityti, nes rankose vien madų žurnalai, kuriuose skelbiami nauji kosmetikos išradimai. Išėjus iš namų, jos akys pirmiausia nukryps į vitrinas, kuriose išstatyti nauji grožio preparatai, naujosios mados rūbų, batukų modeliai, kurie geriau tiktų prie jos nutepto veido.
Bet štai dar didesnis pavojus: noras patikti ne tik saviesiems, savajam vyrui. Ji norės, kad jos gerbėjų ratas būtų vis didesnis, kad ji būtų iš kitu išskirta, pastebėta, įvertinta. Tokiu keliu ji gali imti žaisti ugnimi ir nusvilti sparnus.
O šeimoje? Vyras ir vaikai jaučiasi apleisti. Vaikai negali pabučiuoti, apkabinti savo mamytės, kad nesugadintų jos šukuosenos, nepaliestu nutepto veido, nesuraukšlėtu drabužiu. Ji nepažais su vaikais, nepabėgios su jais, nes tas kenkia jos lengvai, artistiškai eisenai, taršo plaukus. Grožio išlaikymui dažnai reikalinga laikytis griežtos dietos. Ją užlaikydama, dažnai verčia Ir šeimą maitintis pagal jos receptą.
O jei reikia išeiti kur į svečius, balių, teatrą, koncertą, tada jau ypatingos ceremonijos: atsisėdus prie veidrodžio nuo jo nepakils, kad ir kažin kas čia būtų: neatsakys telefonų, neatidarys durų, nepakels verkiančio kūdikio, kuris laukia, kad mamytė pabučiuotu i sumušta vietą, neatsakys į vyro klausimus kasdieniniais, bet būtinais reikalais.
Moteris, kuriai namuose veidrodis yra svarbiausias bal-das, atstumia nuo savęs vyrą, vaikus. Draugės ją pajuokia, o vyrai ima laikyti nepastovia, be principų, lengvabūde, ir su ja, kaip tokia, ima elgtis.
Metai bėga. Oda tų, kurios vartoja tik vandenį ir gerą muilą (gal retai po truputį pudros ir dažų), sensta pamažu, o save nuolat gražinusių oda reikalauja vis komplikuotesnių, brangesnių operacijų, kad kaip nors “išsilaikytų”, nes oda, pripratus prie tam tikro sluogsnio, be jo jau darosi baisi: senatvės raukšlės ir ryškios, ir gilios...
Tikras moters grožis yra jos sielos, vidinio džiaugsmo, ramybės, aukos atspindys fizinėje prigimtyje. O jei pastebėti maži trūkumai yra pataisomi santūriai vartojant pudrą, lūpų pieštuką ir pan., nedarant neprotingu išlaidų, tada nežalojama savoji moteriškoji prigimtis, nėra jokio nuostolio dvasiai ir neatsiliekama nuo laiko papročio ir mados. Geri dalykai, jei jie vartojami be saiko, virsta nusikaltimu. Priešingai, “aukso vidurys” yra dažnai tikroji moralinio elgesio norma. J.Sav.