Spausdinti

“AŠ ESU gyvybė, norinti gyventi, apsupta gyvybės, norinčios gyventi”. Žmogus yra tikrai doras tik tada, kai jis paklusta akstinui, kiek tik gali, padėti visai gyvybei ir vengia pažeisti bet kokį gyvį. Gyvybė kaipo tokia jam yra šventa.

Man išgelbstint vabzdį iš balos, pati gyvybė pasišvenčia gyvybei, ir taip gyvybės pasidalinimas prieš save pačią panaikinamas. O kada pažeidžiu bet kokią gyvybę, turiu aiškiai žinoti, ar tai reikalinga. Neturiu pažeisti daugiau, negu reikia, net ir tame, kas atrodo labai nereikšminga. Ūkininkas, pievoje nupiovęs tūkstanti gėlių karvėms pašerti, pakeliui į namus turi būti atsargus bereikšmiu mostu nenukirsti nė vienos pakelės gėlės viršūnės.

Pagarba gyvybei niekuomet nesuteiks laimės man vienam pačiam. Kai tik norėčiau be atodairos džiaugtis, ji pabudina manyje mintis apie vargą, kurį matau ar nujaučiu, ir nebeleidžia nusikratyti tuo manyje sukeltu neramumu. Kaip banga negali būti pati sau viena, bet visada tesudaro dali banguojančio vandenyno paviršiaus, taip ir aš neturiu gyventi vien dėl savęs, bet išgyvendamas visa, kas vyksta aplink mane... Kad kiekvienas iš mūsų kokiu nors būdu būtų žmogus žmonėms.

Albertas Schweitzeris, iš Civilization and Ethics

Kaysersberge, Alzaso krašte, 1875 m. liuteronų pastoriaus šeimoje gimė berniukas, kuris savo gyvenime įstengė duoti už tris, nes jis tapo teologu, muziku ir gydytoju. Būdamas tik 24 metų, gauna filosofijos daktaro laipsnį už veikalą apie Kanto religijos filosofiją. Jau tuo metu susidomėjo teologija. 1901 m. gavo teologijos daktaro laipsnį. Nuo mažens rodė gabumų muzikai, gi jau šiuo metu buvo vargonų virtuozas. 1905 m. Schweitzeris nusprendžia tapti gydytoju - misijonierium ir įstoja į medicinos mokyklą. 1913 m. su žmona išvyksta į Gabono provinciją Prancūzų Vidurio Afrikoje, kur Lambarene pastato ligoninę. Čia ir praleidžia likusį savo gyvenimą, padėdamas ligų kankinamiems vietiniams gyventojams. Ligoninę išlaiko aukomis ir vargonų koncertais Europoje. Nepaprastos ištvermės ir aštraus proto žmogus — šalia įtempto darbo parašo dar visą eilę knygų, kuriose išryškėja jo paties žvilgsnis į pasaulį. Jo filosofijos centre stovi pagarba gyvybei: čia jis randa dorovei pagrindą. 1952 m. jo darbą atžymi Nobelio taikos premija.