BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
Pasidarbavęs 6 metus be jokių atostogų, taip išsėmiau savo jėgas, kad vieną dieną nuėjau pas gydytoją ir paklausiau, ką man daryti. Gydytojas patarė nutraukti darbą bent vieneriems metams ir bėgti iš Italijos, kol dar galiu pavilkti kojas. Ordino vyresnieji pageidavo, kad važiuočiau į Ameriką. Suradęs įpėdinį ir gavęs popiežiaus leidimą, 1950 m. geg. viduryje sėdau laivan ir pirmą kartą pasijutau neturįs jokių rūpesčių.
DON SALVATORE
Iš tiesų, be rūpesčių buvau gal tik vieną valandą. Mat, bevaikščiodamas ant denio ir žiūrėdamas į atsisveikinančius keleivius, pamačiau atskubantį automobilį, iš kurio iššoko Don Salvatore, Šveicarijos “Caritas” delegatė Italijai ir keli berniukai. Tiesą sakant, nebegaliu atsiminti, kaip iš tiesų
Don Salvatore vadinosi: Don Salvatore de Angelis, ar Don Angelo Salvatore. Bet labai gerai atsimenu atsisveikinimo sceną ir to kunigo nuveiktus darbus.
Pirmą kartą Don Salvatore sutikau Casertoje, netoli Neapolio. Prašomas mūsų komisijos pirmininko, rodos, 1948 metais, aplankiau šešias vyskupijas tarnybos reikalais ir jau rengiausi važiuoti namo, kai mane netikėtai užklupo Don Salvatore. Jis prašė mane vykti kartu su juo į Maddalonį ir pasižiūrėti, ar ten bus galima įsteigti pastovią vaikų stovyklą. Kadangi Maddalonis nepriklausė mano darbo sričiai, patariau jam kreiptis į mano kolegą, kurį jis gerai pažino. Bet Don Salvatore buvo nepermaldaujamas. Iš mano kolegos jis nesitikėjo nieko gauti, o jo apylinkėje esą tiek daug našlaičių ir gatvės vaikų, kad jis jaučia sąžinės pareigą jiems ką nors daryti. Jam bus naudinga bent mano patarimas.
Patarimas nieko nekaštuoja, o kadangi Don Salvatore man padarė gerą įspūdį, nuvažiavau pasižiūrėti, kokias jis turi patalpas.
Patalpos buvo tikrai geros. Jos susidėjo iš erdvių ir gana naujų kareivinių, suriestų į keturkampį. Kareivinės buvo ilgą laiką nenaudotos, todėl atrodė apleistos ir nešvarios. Trūko daug langų ir durų. Viduje patalpos buvo tuščios. Bet, įdėjus šiek tiek pinigų, jas buvo galima greitai atremontuoti. Pinigų aš neturėjau, bet maisto produktais, drabužiais, lovomis ir patalinėmis galėjau tam kunigui padėti.
Pabaigęs kareivines apžiūrėti, paklausiau Don Salvatore, kiek jis turi maisto produktų ir kada nori atidaryti stovyklą.
Don Salvatore man atsakė, kad už 2 ar 3 dienų pradės rinktis vaikai, o maisto produktų jis turįs tik keliasdešimt svarų. Tie maisto produktai gulėjo viename kampe ir mano apskaičiavimu jų galėjo užtekti dvidešimčiai vaikų gal tik 4 ar 5 dienoms. Bet Don Salvatore norėjo iš karto priimti bent 40 vaikų ir dabar paprašė ne patarimo, bet skubios pagalbos.
— Gerai, — tariau Don Salvatore, — už savaitės atvešiu vieną sunkvežimi maisto ir drabužių. Gal Vatikane gausiu muilo, batų, baltinių ir visko, kas tokiems namams reikalinga. Bet tik vieną sunkvežimį, pirmą ir paskutinį. Našlaitynų aš pats turiu daug ir negalėsiu visko aprėpti. Kitą kartą kreipkis į mano kolegą arba į komisijos pirmininką.
Don Salvatore buvo ne tik energingas, bet ir sumanus kunigas ir, galima sakyti, per vieną savaitę padarė tikrą stebuklą: išvalė visas kareivines, sudėjo duris ir langus, įrengė virtuvę, valgyklą ir porą miegamųjų ir priėmė ne 40, bet 50 vaikų. Maistą jis buvo pabaigęs jau prieš porą dienų ir maitino vaikus kukurūzų miltais ir daržovėmis. Kadangi Italijoje dažnai nelaikomas duotas žodis, Don Salvatore manė, kad ir aš nelaikysiu savo žodžio. Todėl tą dieną jis išėjo kalėdoti maisto, palikdamas vaikus vyresniųjų priežiūroje. Apie pietus jis grįžo namo ir, pamatęs Vatikano sunkvežimį, pravirko.
Negalėjau jo nepagirti už didelę pažangą, bet negalėjau neįspėti, kad neimtų vaikų daugiau, negu gali išmaitinti. Jei Vatikano sunkvežimis būtų pavėlavęs 3 ar 4 dienas, jo įstaiga būtų greičiausiai pakrikusi.
Don Salvatore man atsakė, kad kelis vaikus jam atvedusi policija. Jei jis nebūtų jų priėmęs, tie vaikai sėdėtų nepilnamečių nusikaltėlių kalėjime. Kiti vaikai buvo našlaičiai. Pamatęs jų skurdą, jis negalėjęs jų siųsti atgal. Jis turįs labai daug prašymų, bet priimsiąs tik tuos vaikus, kurie žymiai blogiau gyvena, negu jo globojami našlaičiai, gatvės vaikai ir nepilnamečiai nusikaltėliai. Kada aš vėl atvažiuosiąs?
— Atvažiuosiu vasario ar kovo mėnesį, jei turėsiu kokią nors maisto atsargą, — atsakiau kunigui be jokio įsipareigojimo.
Kai nuvažiavau vasario ar kovo mėnesi, jau radau 80 ar 90 vaikų. Visi jie buvo sotūs, labai mandagūs ir tvarkingi, nors dar gerokai apskurę. Don Salvatore jau turėjo savo mokyklą su valdžios apmokėtais mokytojais. Pora mechanikų ir stalių mokė vyresniojo amžiaus berniukus amatų, kelios moterys rūpinosi virtuve, namų švara ir baltinių skalbimu, improvizuotame tvarte buvo keli paršiukai. Don Salvatore vėl mane paklausė, kada atvažiuosiu.
Matydamas tokią pažangą, prižadėjau atvažiuoti už poros mėnesių. Tuo tarpu paprašiau Šveicarijos “Caritas” delegatę Ona Kleizer, mielą mano bendradarbę, kad ji nuvyktų į Maddaloni pasižiūrėti nuostabaus kunigo ir jo įstaigos. Ona Kleiser turėjo didelę atsargą visokių naudingų dalykų ir, nuvykusi į Maddalonį, tuojau susidraugavo su Don Salvatore. Kai aš nuvažiavau trečią kartą, buvę gatvės vaikai, našlaičiai ir vagišiai atrodė kaip ponaičiai. Iki šiol niekur nesu matęs tokios linksmos, jaukios ir malonios dvasios kaip Don Salvatore įstaigoje, vadinamoje “casa del fanciullo”. Vėliau jam prilygo Don Giuseppe Capone, kuris, deja, negalėjo pasirinkti tokio personalo, kokį jis norėjo. Don Salvatore, išsiauklėjęs savo personalą, galėjo auklėti ir vaikus.
Rudeniop Ona Kleiser atėjo į mano raštinę ir, prunkšdama juokais, papasakojo tokią Don Salvatore išdaigą. Nebeturėdamas kuo maitinti vaikų, tas gudrus kunigas pasisamdė didelį sunkvežimį, nakties metu su vaikais nurinko savo tėvo prinokusias daržoves (carciof-fi) ir kažkur jas pardavė. Kai tėvas, neįtardamas sūnaus, pranešė vagystę vietos policijai, ši, suradusi pėdsakas, jam atsakė, kad daržoves pavogė jo sūnus kunigas.
Išgirdęs tą savotišką nuotykį, vėl prikroviau sunkvežimį ir nusiskubinau pas Don Salvatore. Dabar radau naujas lovas, spintas ir spinteles, daugiau vaikų ir personalo. Maddalonio miesto galva apkrovė rinkos pardavėjus mažais mokesčiais Don Salvatore įstaigos naudai, daugelis ūkininku aukojo, ką galėjo, ir kunigui nebereikėjo vogti daržovių. Stebėjaus vaikų drausmingumu, švarumu ir tvarkingumu. Iš gatvės vaikų Don Salvatore padarė tikrai pavyzdingus berniukus.
Dabar, man važiuojant į Ameriką, keletas tų vaikų atvažiavo į Neapoli su manim atsisveikinti. Žinoma, be ašarų neapsiėjau nei aš, nei Don Salvatore, nei vaikai.
kathe McCarthy
Antrą ar trečią kelionės dieną tuojau po mišių pas mane atėjo viena amerikietė, vardu Kathe McCarthy. Ji paklausė, kas buvo tie vaikai. Keistu sutapimu, tą amerikiete buvau sutikęs Neapolio mieste ir padėjau jai nuvažiuoti į uostą. Daugiau gestais ir šypsena negu anglų kalba aš jai išaiškinau, kad tie vaikai yra našlaičiai. Paskui, baigiantis kelionei, didesniam keleivių būriui per lenkę vertėją papasakojau apie mūsų komisijos darbus, o anai amerikietei pasakiau, kaip Don Salvatore įsteigė vaikų namus, kaip vogė tėvo daržoves ir kaip gražiai auklėjo gatvės vaikus. Amerikietė prižadėjo siųsti kas mėnesį 25 dolerių čekį, bet aš, jai pačiai pritariant, tuos pinigus nukreipiau į būsimąjį Trivigliano našlaityną.
Amerikoje norėjau pabūti bent 9 mėnesius, bet, vos praėjus 3 mėnesiams, gavau telegramą, kad tuojau grįžčiau į Italiją. Žinojau, kas rūpėjo popiežiui, bet per seselę Pascaliną paprašiau, kad paliktų mane dar 2 savaites. Skubėti nebuvo ko, o atostogos man buvo tikrai reikalingos.
Sugrįžęs į Italiją, nuskubėjau į Cisterną ir nustebau, kad tiek daug pinigų seselės buvo sutaupiusios. Gerų žinių gavau ir iš Gaetos. Don Giuseppe Capone, žinoma, laukė nekantriai, kada pradėsiu Trivigliano našlaityną. Pas Don Salvatore nesiskubinau, nes girdėjau, kad jo įstaiga susidomėjo Šveicarijos konsulas Romoje. Blogiausiu atveju jis galės vėl ką “nukniaukti”.
ŽEMĖS DREBĖJIMAS
Besiruošiant vykti į Gaetą, kur reikėjo skubiai pradėti statybos darbus, komisijos pirmininkas man įsakė važiuoti į Abrucų kalnus, kur ką tik drebėjo žemė. Aš turįs suorganizuoti pagalbą nukentėjusiems nuo šėmės drebėjimo ir jį painformuoti, ką tiems žmonėms bus galima padaryti ateityje.
Abrucuose išbuvau tris dienas ir, mano laimei, mano kolegos sandėliuose radau tiek daug maisto atsargos, kad iš Romos reikėjo pridėti tik keletą sunkvežimių. Taip pat reikėjo atvežti porą sunkvežimių drabužių, nes kai kurie žmonės buvo viską praradę.
Važinėdamas kalnuose, pastebėjau keistą faktą: nors žmonės mane sveikino “Garbė Jėzui Kristui”, bet 38 valsčių valdybas buvo užėmę komunistai. Tą padėtį mudu su kolega nutarėm pakeisti.
Atlikęs savo uždavinį Abrucuose, nusiskubinau į Gaetą, susitariau su mūrininkais, staliais ir šaltkalviu ir pradėjau būtinos statybos darbus: laiptus, vonią, sandėlį, verandą, skalbyklą, vištydę ir kiaulių tvartą. Paskui Romoj užsakiau naujas lovas ir matracus Gaetai ir Triviglianui. Pinigų turėjau jau virš 4,000 dolerių.
Kartą, lyg būtų pačios Apvaizdos siųstas, atėjo pas mane vienas vienuolis iš Genazzano miesto ir paprašė, kad jo vienuolyne įsteigčiau berniukams našlaityną. Jis prašąs ne savo, bet tėvo provincijolo vardu. Mat, jų vienuolyne esą daug tėvų, kurie turi užtektinai darbo tik per didesnes Marijos šventes, kai būriai maldininkų lanko Marijos — Geros Patarėjos šventovę. Šiaip jie neturi rimto užsiėmimo. Įsteigus našlaityną ir pradžios mokyklą, visi tėvai turėtų užtektinai darbo.
Vienuolio pasiūlymą priėmiau su didžiausiu džiaugsmu, nes jiems reikėjo duoti mažai: tik maisto ir drabužių. Visa kitą jie patys turėjo. Čia galėjau perkelti Gaetos berniukus, o Trivigliano našlaityną galėjau pripildyti Abrucų vaikais, nukentėjusiais nuo žemės drebėjimo. Už juos valdžia davė kasdien 250 lyrų pašalpą.
TRYS NAMAI VAIKAMS
Kad Gaetos darbininkams vaikai nesimaišytų po kojų, visus berniukus perkėliau į Genazzano našlaityną, o kai mūrininkai pabaigė laiptus, į
Gaetą nukėliau Cisternos mergaites. Cisternos našlaityno seselės ir mergaitės taip buvo susidraugavusios, kad atsisveikinant ašaros liejosi srovėmis. Bet Cisternos mergaitės greitai apsiprato naujoje vietoje.
Su Gaetos seselėmis reikėjo švelniai, bet nenuolaidžiai įvesti naują dienotvarkę: reikėjo nubraukti daug maldų, nustatyti poilsio, darbo ir žaidimų laiką, po pietų reikėjo iškovoti poilsio metą. Be to, reikėjo dažniau pavartoti šluotą ir šlapią skudurą, reikėjo kieme surinkti visas šiukšles į pintinę, pagerinti maistą ir užvesti pajamų bei išlaidų knygą. Vyresnioji buvo sukalbama ir su ja neturėjau jokių sunkumų. Sunkiau buvo susikalbėti su nepunktualiais darbininkais, bet jiems pasakęs labai atvirą ir aiškų žodį, kas našlaičiams padeda ir kas juos savo apsileidimu skriaudžia, su jais susidraugavau kaip su senais bičiuliais.
Į Trivigliano našlaityną atvežiau, rodos, 25 Abrucų berniukus, kuriuos Alatrio vyskupas ir Don Giuseppe Capone labai tėviškai sutiko ir labai rūpestingai globojo. Savųjų našlaičių jie negalėjo tuo tarpu priimti, nes ir ten viešpatavo tas pats nerangus valdžios biurokratizmas. Našlaityno dienotvarkės nebuvo reikalo keisti, nes ji man labiau patiko, negu mano paties. Don Giuseppe Capone tikrai buvo puikus auklėtojas, nors savo jauną energiją turėjo padalinti tarp našlaityno ir mažosios kunigų seminarijos, kurioje jis ėjo vicerektoriaus pareigas.
Aptvarkęs Gaetos, Genezzano ir Trivigliano našlaitynus, nuvykau pas Don Salvatore ir radau jį ir vaikus labai gerame ūpe. Šveicarijos konsulas Romoje ir prelatas Crivellis, Šveicarijos katalikų “Caritas” direktorius, tą vasarą visus Don Salvatore globojamus vaikus buvo pakvietę atostogų i Šveicariją ir juos naujai aprėdė nuo galvos iki kojų. Prižadėjo pakviesti juos ir ateinančią vasarą. Važiuodami atgal, vaikai stabtelėjo Romoje, kur juos priėmė Pijus XII specialioje audiencijoje. Visi tie nuotykiai ir pergyvenimai dar tebešvietė vaikų akyse, o Don Salvatore garsas pradėjo plisti už Maddalonio miesto ribų.
Betgi jis turėjo ir rūpesčių. Kartą pas jį atvyko krašto apsaugos ministerio siunčiamas pulkininkas ir ministerio vardu paprašė vaikus iškraustyti kitur. Italija tuokart pradėjo didinti savo kariuomenę ir jai buvo reikalingos Maddalonio kareivinės. Don Salvatore atsisakė išsikraustyti ir pulkininkui parodė ne tik visą savo istaigą, bet, rodos, vėliavos nuleidimo apeigas. Pulkininkas taip viskuo susižavėjo, kad, palikęs visus savo pinigus našlaitynui, sugrįžo į Romą perkalbėti ministeri, kad vaikus paliktu ramybėje. Bet mi-nisteris Pacciardis nenusileido ir pakvietė Don Salvatore i Romą pasiaiškinti. Don Salvatore nuvyko pas ministeri ir jam taip maždaug pasakė:
— Jei nepaliksi vaikų ramybėje, aš atsivesiu keletą autobusų Maddalonio ir Neapolio moterų ir su jomis pakelsiu tokį triukšmą, kad jūs išsikraus-tysite iš savo ministerijos.
Ministeris, tur būt, gerai pažino Neapolio moterų temperamentą ir paliko Don Salvatore ramybėje.
Nepabaigęs Gaetos našlaityno statybos, pradėjau remontuoti našlaityno koplyčią ir pastebėjau, kad nebeturiu nei cento. Niekuomet nepergyvenau tokios finansinės krizės, kaip anomis dienomis. Bet Apvaizda vėl atėjo pagalbon ir atsiuntė dosnų Amerikos lietuvį prelatą Pranciškų Jurą. Jo pagalba atremontavau koplyčią, praplatinau žaidimų aikštę ir užvedžiau vaismedžių sodą.
Visus našlaitynus vadinau “casa del faciullo”, t. y. vaikų namais. Našlaitynas yra slegiantis žodis, neatitinkąs tikros vaikų namų dvasios. Iš tikro tuose namuose nei vienas vaikas nesijautė našlaičiu. Jis turėjo kunigą tėvą, motiną seselę vienuolę ir savo draugus brolius. Nekartą stebėjau kaimynų valkus, gyvenančius netoli našlaitynų, ir mačiau dideli skirtumą jų nuotaikoje, išsiauklėjime ir darbštume. Našlaitis atrodė laimingesnis, linksmesnis, tvarkingesnis, o gal ir geriau paruoštas gyvenimui.