Spausdinti

Palaiminta sesuo, šventoji motina, dvasia fontano, dvasia sodo,
Neleisk mums tyčiotis iš savęs melu.
Išmokyk mus sielotis ir nesisieloti.
Išmokyk mus ramiai sėdėti Net ir tarp šių uolų.
Mūsų ramybė ]o valioje Ir net tarp šių uolų.
Sesuo, motina
Ir dvasia upės, dvasia jūros,
Neleisk man būti atskirtam
Ir leisk mano šauksmui ateiti pas Tave.

T. S. Eliot, iš Ash Wednesday, 1930.

Balandžio mėnuo visų žiauriausias, želdinantis
Alyvas iš negyvos žemės, maišantis
Prisiminimus ir norus, judinantis
Bejausmes šaknis pavasario lietum.
Žiema mus šildė, apklojusi
Žemę užmiršties sniegu, maitindama
Gyvybės likutį išdžiūvusiais šakniavaisiais.

T. S. Eliot, iš The Waste Land. 1922

Poetas, kurio kelionė, prasidėjusi ant Mississipės kranto, tęsėsi dvidešimtojo amžiaus žmogaus tyrlaukiais. Savo kūryboje jis siekė minties ir jausmo lydinio: savo kritikos straipsniuose jis iškėlė vadinamus metafizinius anglų poetus — John Donne, Andrew Marvell, George Herbert, kurių eilėraščiuose vyrauja mintis, bet ji perduodama gyvais simboliais. Jis troško iš mūsų laikų poezijos pašalinti chaosą ir bejėgiškumą, į jų vietą atnešti tikėjimą ir gyvenimo vertę. Tad jo kelias ir vedė nuo "The Love Song of J. Alfred Prufrock", "Gerontion", per "The Waste Land", iki "Ash Wednesday'' ir "Four Quartets". 1948 metais jam buvo suteikta Nobelio premija. Šalia poezijos, rašė vaidinimus (žinomiausias "Murder in the Cathedral"), literatūros kritiką, redagavo kelis žurnalus.