Pasigesdamas aiškumo, kuo grindžiami pasauliečių ir kunigų santykiai Bažnyčioje, prof. Ant. Maceina “Aiduose” (1965 spalis) iškelia tris klausimus. Pirmasis klausimas — istorinis: “Ar pasauliečių pakvietimas apaštalauti yra dogmatinio ar grynai istorinio pobūdžio?” T. y. ar jis iškyla iš pačios Bažnyčios sąrangos ar tik iš dvasiškuos besikeičiančio istorinio nusistatymo? Antrasis klausimas — esminis: “Kame glūdi pasauliečių apaštalavimo šaltinis — Krikšto bei Sutvirtinimo (galima dar pridėti ir Moterystę) sakramentuose ar hierarchijos pa-vedime?” T. y. ar pakrikštytas žmogus savaime — ir be hierarchijos pavedimo — gali ir turi apaštalauti? Trečiasis klausimas — egzistencinis: “Kaip santykiauja pasauliečiai su dvasiškiais — kaip du luomai ar kaip dvejopi veikėjai toje pačioje Bažnyčioje?”

    Siekdamas užmegzti dialogą, prof. Ant. Maceina kvietė dvasiškius atsakyti į šluos klausimus.

TIK LAISVĖJE žmogus gali siekti gėrio. Mūsų bendralaikiai labai pabrėžia šią laisvę ir todėl jos teisingai ir siekia... Autentiška laisvė yra ypatingas žmogaus dieviškumo ženklas. Dėl to pagarba žmogui reikalauja, kad jis elgtųsi sąmoningai ir laisvai pasirinkdamas, nevaržomas aklo vidinio impulso ar išorinės prievartos.

Iš Konstitucijos apie Bažnyčią ir modernųjį pasaulį.

    Tuos klausimus profesoriui formuluojant, Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas dar nebuvo apsvarstęs ir galutinai priėmęs oficialaus dokumento apie pasauliečių apaštalavimą. Šiuo metu toks dokumentas jau yra paskelbtas. Tad vertėtų paieškoti atsakymo tame oficialiame rašte, nurodančiame pasauliečių apaštalavimo principus, gaires ir santykį su hierarchija.

    Dokumente sakoma, kad “krikščionio pašaukimas savo pačia prigimtimi yra taip pat pašaukimas apaštalauti”; pasauliečiai “pašaukti Dievo”, “paskirti paties Viešpaties”, “teisę ir pareigą apaštalauti gauna iš savo vienybės su Kristumi”, inkorporuoti į Jo Mistinį Kūną krikštu ir sutvirtinti Sutvirtinimu. Iš tų pareiškimų aišku, kad pasauliečių kvietimas apaštalauti nepriklauso grynai nuo dvasiškijos istorinio nusistatymo, bet iš paties buvimo krikščioniu kyla teisė ir pareiga apaštalauti.

    Iš šio dokumento apie apaštalavimą ir ypač iš naujosios Konstitucijos apie Bažnyčią matyti, kad pasauliečiai ir dvasiškiai turi santykiauti ne kaip du luomai, bet kaip dvejopi veikėjai toje pačioje Bažnyčioje, nes tarp jų turi klestėti “broliška meilė” ir artimas bendradarbiavimas.

    Dokumentas apie pasauliečių apaštalavimą nurodo dvejopą apaštalavimo būdą: individualų ir grupini. “Visi pasauliečiai, nežiūrint jų padėties, .. . yra pašaukti į šį (individualų) apaštalavimą”. “Jam priklauso liudijimas visu pasauliečio gyvenimu”, kalba ir rašytas žodis, šeimos, profesinių, kultūrinių ir visuomeninių darbų atlikimas, vedinas aukštesnių motyvų.

    “Pasauliečiai turi teisę steigti ir kontroliuoti organizacijas (apaštalavimui), turėdami atitinkamus ryšius su Bažnyčios vadovybe”. Tam tikros apaštalavimo formos, išreikštos, kad ir skirtingais būdais, hierarchijos pripažįstamos. Vyskupų ir popiežių ypač rekomenduojama “Katalikų Akcija,... dažnai apibūdinama kaipo pasauliečių bendradarbiavimas hierarchijos apaštalavime”. “Pagaliau hierarchija patiki pasauliečiams tam tikras su pastoracija artimiau besirišančias funkcijas, pvz. krikščioniškos doktrinos mokymą, tam tikrus liturginius veiksmus ir sielų aprūpinimą. Tų darbų atlikime pasauliečiai visiškai priklauso aukštesnei bažnytinei vadovybei”.

    Išvadoje tenka suglaustai pasakyti: pagal tą Bažnyčios oficialų dokumentą, pasauliečių pakvietimas apaštalauti (bent individualiai) nėra grynai istorinio pobūdžio, bet kyla iš jų paties buvimo krikščionimis. Nei kunigai be pasauliečių, nei pasauliečiai be kunigų neatliktų savo misijos. Jie nėra luomai, bet veikėjai, kuriuos turi rišti broliška meilė ir nuoširdi bendradarbiavimo dvasia. Kuo artimiau pasauliečiai įsijungia į dvasiškijai tiesioginiai pavestą kulto ir pastoracijos darbą, tuo labiau bažnytinė vadovybė nori vesti jų apaštalavimo veiklą.

    Prof. Ant. Maceinos iškelti klausimai nusipelno visų rimto apsvarstymo bei tolimesnio atsakymų ieškojimo. Atsakymus padės surasti Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo dvasia bei jos dokumentų konkretus įgyvendinimas.    K. T.

 


 

    BENDRADARBIAVĘ "LAIŠKUOSE LIETUVIAMS" 1965 METAIS: Rašytu žodžiu: Leonardas Andriekus, O.F.M., Laima Bačinskaitė, Vytautas Bagdonavičius, M.I.C., Kęstutis Bagdonas, prel. Vytautas Balčiūnas, Albinas Baranauskas, prof. Vytautas Bieliauskas, Jonas Boguta, vysk. Pranas Brazys, M.I.C., vysk. Vincentas Brizgys, Jonas Bružikas, S. J., Kornelijus Bučmys, O.F.M., kun. Valdemaras Cukuras, Hugh Edwards, prof. Juozas Eretas, Liuda Germanienė, Aušra Gylytė, kun. Alfonsas Grauslys, Artūras Hermanas, Gintarė Ivaškienė, kun. Stasys Yla, Jonas Jaškauskas, Juozas Almis Jūragis, Jonas Kaseliūnas, Algimantas Kezys, S. J., Gediminas Kijauskas, S. J., Vaclovas Kleiza, Bronius Krištanavičius, S. J., Jonas Kubilius, S. J., Valerija Kundrotienė, dr. Arūnas Liulevičius, Povilas Mačernis, Margis Matulionis, Ramūnas Motekaitis, Antanas Nakas, Saulė Palubinskienė, Pranas Pauliukonis, prof. Justinas Pikūnas, Genius Procuta, Edmundas Radavičius, Pranas Razminas, Irena Regienė, Donius Remys, J. Rudavičienė, Irena Rušėnaitė, Alė Rūta, Romas Sakadolskis, Antanas Saulaitis, S. J., prof. Rimvydas Šilbajoris, Irena Šimonytė, Viktorija Šmai-žienė, Veronika Tijūnėlytė, Alfonsas Tyruolis, Kęstutis Trimakas, S. J., Antanas Vaičiulaitis, Elona Vaišnienė, Alfas Valatkaitis, Eugenijus Vilkas, Aldona Zailskaitė, Algis Zaparackas, Leonas Zaremba, S. J., kun. Kęstutis Žemaitis. Dailės darbais: Jurgis Juodis, Algirdas Kurauskas, Giedrė Žumbakienė. Fotografijomis: Algimantas Kezys, S. J. ir Vytautas Maželis.