MINDAUGAS BANĖNAS
ATEISTINIS MUZIEJUS
Po penkių metų intensyvaus darbo, spalio mėnesio pradžioje Vilniuje, berods, šv. Kazimiero bažnyčioje, atsidarė ateizmo muziejus. Išstatyta įvairiausia medžiaga nuo antikinių iki šių dienų, kuria manoma įrodyti Dievo nebuvimą, demaskuoti “tamsos skleidėjus” ir “bažnyčios ir svastikos sandėrį”.
Naujam netikėjimo tikėjimui propaguoti, ateizmo muziejus šalia modernių priemonių — paskaitų, filmo juostų, kilnojamų parodėlių, buvusios bažnyčios požemyje įrengė “inkvizicijos kamera”. Įdomu, ar statant tą kamerą remtasi autentiškais viduramžių dokumentais, ar pasinaudota stalistinio laikotarpio išlikusiųjų politinių kalinių pergyvenimais ir jų tardytojų nurodymais? Jei autentiškų inkvizicijos dokumentų buvo sunku rasti, tai dėl raudonosios inkvizicijos liudininkų Sovietų Sąjungoje neturėjo būti jokios problemos...
Suprantama, kodėl visas ateistinio muziejaus kolektyvas “net ir prityrusios muziejininkės” paruošiamiesiems darbams baigiantis, pergyveno “didžiausio jaudinimosi dienas” (“Tiesa”, 236 nr.). Naujasis muziejus yra dviašmenis kardas, kuris gali būti labai lengvai atsuktas prieš patį režimą. Kaltinimai, kuriuos komunistai nori nukreipti į Bažnyčią, pvz. “bažnyčios-svastikos sandėris”, duria į juos pačius — 1939 m. fašistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paktas. Ne tik Lietuvoje, bet ir pačioje Sovietų Rusijoje žmonėse yra plačiai paplitusi pažiūra, kad komunistinė santvarka yra išvirkščias fašizmas.
Ateistinio muziejaus pareigūnai ir stovintieji už jų turi pagrindo jaudintis. Nors “Komjaunimo Tiesa” (201 nr.) muziejaus atidarymo reportažą entuziastiškai pavadino “Abejingų čia nėra”, tačiau jo turinys sako ką kita Per pirmąjį pusdienį atsilankė 1000 žmonių. Anot “Komjaunimo Tiesos” pranešimo, “Atsiliepimai įvairūs ir prieštaringi. Tai parodė ir pirmas mūsų ne visai pavykęs intervieu. Kaip patiko? — klausiame vyriškį, skubiai besivelkantį paltą. Vyriškis niūriai nusišypsojo ir, nieko neatsakęs, patraukė prie durų. Paskui atsisukęs metė: Dievas dėl to bus!”
ŠIMTMETIS SEMINARIJAI
Vieverių mokytojų seminarijai spalio 14 dieną sukako 100 metų. Nuo savo įsikūrimo iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo seminarija paruošė 1024 mokytojus, iš jų apie 800 lietuvių. “Seminarijoje per lietuvių kalbos pamokas kaip mokomoji priemonė bene pirmą kartą Lietuvos mokyklos istorijoje buvo naudojami K. Donelaičio kūriniai. Pagal nuostatus galėjo būti dėstoma tiek lietuvių, tiek ir rusų kalbomis, bet praėjus kiek laiko po seminarijos įkūrimo, buvo pradėta drausti netgi kalbėtis lietuviškai — ne tik seminarijoje, bet ir už jos ribų” (“Mokslas ir Gyvenimas” 1966, 5 nr.). Po šimto metų rusų kėslai nepasikeitė ir dabar bandoma visokiomis subtiliomis priemonėmis palengva išstumt lietuvių kalbą iš Lietuvos.
ŠIMTAMETIS ŽMOGUS
Biržų rajone “Tarybinės žemės” ūkyje, Jokūbas Tamulėnas šį rudenį atšventė savo 100 metų sukaktį. Jo pagerbti atvyko 9 anūkai, 16 proanūkų ir vienas proproanūkas. Garbingas sukaktuvininkas, nežiūrint savo amžiaus, yra aktyvus, bulviakasiui nupynė keliolika stiprių, gražių krepšių — pintinių.
VARGONININKAS
Žymus Lietuvos vargonininkas Leopoldas Digrys šį rudenį koncertavo Lenkijoje. Pirmasis koncertas įvyko Varšuvoje, didžiojoje Filharmonijos salėje. Antrasis Vroclave šv. Elžbietos bažnyčioje, kurioje randasi garsaus Europos meistro Englerio XVIII amžiuje pastatyti vargonai. Lankydamasis Lenkijoje, L. Digrys gavo pasiūlymą iš Krokuvos Aukštosios Muzikos mokyklos atsilankyti su paskaita ir pasikeisti studentų vargonininkų koncertais tarp Vilniaus ir Krokuvos (Digrys yra Lietuvos Konservatorijos vargonų klasės vedėjas). Užsienio gastrolių patirtis vargonininkui-pedagogui davė impulsą įgyvendinti seną sumanymą.
“Jau seniai rūpi suruošti vargonų muzikos festivalį Vilniuje. Būdamas Lenkijoje, pamačiau, kaip tai daro mūsų kaimynai. Pas juos muzikinių festivalių esti daug. Savo apimtimi jie nėra platūs. Keli koncertai, sujungti tam tikru kryptingumu, gera reklama — štai ir festivalis. O klausytojų tūkstančiai.
Kokias geras sąlygas mes turime šiam reikalui Vilniuje! Restauravus Paveikslų Galerijos (buvusios Katedros Red. pastaba) vargonus, Vilniui galės pavydėti daugelis Europos sostinių. Klausytojų auditorija mūsuose gana išsilavinusi; auga ir nauja lietuvių vargonininkų karta. Tokio vargonų muzikos festivalio Vilniuje organizavimas — realus ir aktualus klausimas” (“Literatūra ir Menas”, 1966 spalio 8, 41 nr.).
PRAEITYJE
Vilniaus universitete “rasti seni dokumentai atskleidžia kai kuriuos įdomius akademinės jaunuomenės meninio gyvenimo puslapius”. Jėzuitai, kurių žinioje buvo universitetas — Vilniaus akademija, 1644 m. įsteigė muzikinį kolektyvą — “Akademijos ir bažnyčios kapelą”. Vilniaus akademijos kapela, matyt, buvo populiari miestiečių bei didikų rūmuose. Honororai už grojimus vestuvėse, medžioklėse ir miesto bažnyčiose 1772 m. sudarė 6.000 auksinių.
Visą muzikantų ir juos aptarnaujančių grupę sudarė 33 žmonės: 15 apmokamų ir 4 garbės orkestrantai, 10 berniukų, virėjas, batsiuvys, tarnas, skalbėja. Orkestras, kaip matyti iš inventoriaus sąrašo, turėjo smuikų, altų, obojų, valtornų, triūbų ir kt. (“Švyturys”, 1966, 16 nr.).
STAKLĖS
Lietuviai džiaugiasi, kad Lietuvoje pagaminti gaminiai, nors ir su “Made in U.S.S.R.” ženklu, pasiekia tarptautiniu ivertinimų ir laimėjimų. “Vakar malonią žinią iš Čekoslovakijos gavo mūsų respublikos staklių kūrėjai — eksperimentinio metalo piovimo staklių instituto Vilniaus filialo bendradarbiai. Jų atstovas A. Kazlauskas iš tarptautinės mugės Brno mieste pranešė apie labai didelio tikslumo krumpliaračių frezavimo staklių pasisekimą. Tarptautinėse varžybose lietuviškos staklės rungėsi su seniai žinomomis Vakarų Vokietijos, Šveicarijos ir kitų valstybių firmomis. Geriausiomis pripažintos lietuviškos. Staklėms, kurių projekto vyriausiasis konstruktorius yra A. Kazlauskas, paskirtas aukso medalis. Ta proga įdomu pažymėti, kad Vilniaus staklių kūrėjams Šiemet tai ne pirmas aukso medalis. Kaip žinoma, aukso medaliu buvo įvertintos ir lietuviškos staklės, demonstruojamos tarptautinėje mugėje Leipcige (“Tiesa” 222 nr.).
VIRTUVINIAI STALAI
Vilniaus gyventojas klausia “Tiesoje” (233 nr.), kodėl negalima gauti virtuvinių stalų. “Parduotuvėse ieškau virtuvinio stalo, tačiau niekaip negaliu gauti. Mūsų respublikoje gaminama daug gerų ir sudėtingų baldų. Tad kuo paaiškinti tokių nesudėtingų baldų trūkumą?” Prekybos ministerija painformavo, kad virtuvinių stalų Lietuvoje negaminama. Juos reikia importuoti iš kitur, nors vietinė baldų pramonė senai yra raginama gaminti šį nekomplikuotą, bet reikalingą baldą.