Spausdinti

NUOTAIKOS ŽVELGIANT Į MIRTI IR ANAPUS JOS

Žinoma, mes pavargstam.
Žinoma, mes ir klystam.
Bet nenusigręžtam nuo Sienos,
o stengiamės ją suprasti.

Justinas Marcinkevičius, Siena

Tur būt, į poilsį, į baltapūkį,
Mes leidžiamės. Laukų garsai
Ten rageliu nebesiskųs.

Tik tu, pavargęs mūsų žingsni, tu nebūki
Į ten toksai svyruojantis, toksai

Sunkus...

Antanas Jasmantas, Saulėleidžio Sonetas

Tu man pažįstama.
Nuo pat vaikystės
ieškodama kelių,
į kuriuos įsikniaubti galėčiau,
aš pagalvodavau apie tave.
O tu tylėjai šalta,
įdėmiai žvelgdama
žaliom stiklinėm upių akim
ir vidurnakčio gatvių šešėliais...
O paskui tu paėmei tuos,
be kurių aš
kaip dykumoj...
O paskui; o paskui
aš plėšiau iš tavęs
ne vieną nerimu pritvinkusią dieną...
Mūsų dvikova dar ilga.

Janina Degutytė, Šiaurės Vasaros

Kai išsilies vaškinė žvakė
Mano delne, ir nykstanti
Liepsna širdy užges,
Sugrįšiu vėl į žemėj paruoštą man vieitą
Ir lauksiu, kol
Atėjęs Tu
Ištiesi savo baltą ranką
Ir mano kūną,
Sužalotą laiko ir drėgmės,
Prikelsi.

Vitalija Bogutaitė, Sugrįžimas