GOSPEL ACCORDING TO SAINT MATTHEW
Filmas, vaizduojąs Kristaus gyvenimą pažodžiui pagal šv. Mato Evangeliją... Režisorius — komunistas... Apdovanojamas Tarptautinės Katalikų Filmų Įstaigos premija, daugelio laikomas meniškai geriausiai pasisekusiu Kristaus gyvenimą vaizduojančiu filmu.
Visi šie faktai, rodos, negalėtų sueiti į viena... O vis dėlto juos į viena suveda Pier Paolo Pasolinio filmas “The Gospel According To St. Matthew”. Šio filmo vaizdinė galia glūdi tame, kad Evangelija vaizduojama ne rafinuotai, teatrališkai ar pietistiškai, bet paprastai, natūraliai, tiesioginiai. Tada patys įvykiai, be ekstravagantiško apdaro, žiūrovui kalba tiesiai ir įtikinančiai.
Siekdamas to paprastumo, režisorius atitinkamai parinko viską: tekstą, vaizduojamus įvykius, vaidintojus, aplinką, muziką ir net filmavimo būdą.
Tekstas ir vaizduojamieji įvykiai yra paimti iš Mato Evangelijos, nes ji, Pasolinio žodžiais, yra “istoriškai sąmoningiausia”. Filme nėra priedų: nėra nei iškreipimų, nei nukrypimų (yra tik išleista, tačiau tai padaryta ne dėl kitos priežasties, o tik sutrumpinti. Pavaizduojami visi Mato Evangelijos esminiai įvykiai, net ir stebuklai, pvz. Kristaus vaikščiojimas ant vandens, duonos ir žuvų padauginimas, prisikėlimas. Dialoge taip pat nėra nė kiek pridėta — žmonės kalba tik tiek, kiek Evangelijoje parašyta.
Daugumas šiame filme vaidinančiųjų yra ne profesionalai artistai, bet paprasti žmonės, parinkti dėl savo charakteringų bruožų: pvz. Margherita Caruso kaip ramiom akim jaunutė Marija, Susanna Pasolini kaip giliom raukšlėm išvagotu veidu senoji Marija, pliktelėjęs Marcelo Morante kaip Juozapas, Settimo Di Porto, Giacomo Morante ir Alfonso Gato kaip jauni, švieži ir entuziastingi apaštalai, Petras, Jonas ir Andriejus.
Filmas buvo suktas kalnuotoje Pietų Italijoje, savo gamtovaizdžiais ir kaimais primenančioje Palestiną. Muzika — parinkta ne pietistiniams jausmams sukelti, bet vaizduojamo ivykio nuotaikai ir prasmei atkurti. Ji ivairauja nuo Bacho šv. Mato Pasijos iki amerikiečių negrų religinių dainų (“spirituals”) ir giedamos “Missa Luba”, palydimos kongoliečių muzikos instrumentais. Nuotaika gal sėkmingiausiai išgaunama epizode, kur girgždanti muzika derinasi su luošojo iškrypusią eisena; gilaus išgyvenimo lyg nesukelia Alyvų darželio agoniją lydinti muzika.
Filmavimo būdas — tiesioginis, be naujoviškų mandry-bių. Dažnai veidai ir įvykiams reikšmingi daiktai parodomi iš arti, taip neleidžiant dėmesiui blaškytis. Vykusiai vaizduojami kasdienos darbais užsiėmusieji, Kristui vaikščiojant ir skelbiant savo mokslą.
Filmo centrinė figūra yra Kristus, vaizduojamas ne profesionalo artisto, bet ekonomijos studento ispano Enrique Irazoquio, susilaukusio skirtingo įvertinimo iš meno kritikų: “nepamirštamas uolumo ir jautrumo pavaizdavimas” (“New York Times”); “radikalus ir, kaip daugelis radikaliųjų, piktas, kampuotas, dažnai įžūlūs ir egocentriškas” (“Life”); “Irazoqui turį pabalusią, beveik ligotą išvaizdą ir, deja, su siauromis ir apgaulingomis akimis. Atrodo, kad savo vaidmeny jis sumaišo įtikinantį mokymą su paprastu šukavimu, autoritetą su įžulumu, nors taip gal buvo režisoriaus tyčia norėta” (“Chicago Tribune”). Į tokius ir panašius atsiliepimus režisorius atsakė dar Italijoj, kad filme “nėra siekiama Kristaus suprastinti”.
Tiesa, Kristaus pavaizdavimas yra silpnoji filmo vieta (bet taip, tur būt, bus su visomis žmogiškomis pastangomis, vaizduojančiomis dieviškai žmogišką Idealą). Irazoquio vaizduojamas Kristus yra jaunas, piktokas, radikalus revoliucionierius, ne dieviškas-žmogiškas Mesijas. Gi jojo veido išraiška ir balso tonacija yra per daug bejausmės ir net monotoniškai vienodos, visai nesėkmingos net paviršutiniškai pavaizduoti Mesijo išgyventų gelmių.
Nežiūrint to riboto Kristaus atvaizdavimo, filmas laikytinas pasisekusia Mato Evangelijos filmine iliustracija, kuri paprastu realistiniu temos traktavimu pajėgia žiūrovui sudaryti įtikinanti įspūdi, kad ekranas vaizduoja kažką tai panašaus, kaip tikrai turėjo atsitikti.
Filmas rekomenduojamas visiems.
• Kęstutis Trimakas, S. J.