Spausdinti

Nesusipratimas

KOTRYNA GRIGAITYTĖ

Kodėl jie meta pragaišties dulkes
Ant Tavo sukurto pasaulio,
Ant Tavo širdies! . . .
Suskaldytam akiraty
Jie nustūmė Tave i tolimiausią tašką.
Tave,
Kurs davei pačią akį?
Argi man negana, kad matyčiauTavy
Tą,
Kurs apdalino kiekvieną iš mūsų
Stebuklu!
Tai ar galiu abejoti amžinąja šviesa,
Besinešdama šviesą,
Kurią man įdavei gimstant.

Ateina vakaras

Raudonas saulės kamuolys
Virš girios rieda.
Praryt ji taikos,
Krokodilo nasrais išsišiepė-
-
Debesys.
Paukščių lietus sukrinta
Į vienišą skroblę laukuose.
Jie pranašauja vėją.

Tyli žegnonė nubanguoja
Kviečio želmenimis.
Ateina vakaras vėsą klodamas
Virš  įkaitusių stogų.

Žiūri absurdo akimis

Jie brenda beprasmybės liūnu
Vilkdami ant kojų
Praradimo maurus
—-   
 Žiūri absurdo akimis
                   į tuos, kurie
Jų pagimdytoj tamsoj
Nešasi žiburį

—    kurs niekad neužgęsta . . .
Kurį neš minios
Į akinančią šviesą
Visų ribų ribos.

Kotryna Grigaitytė-Graudienė, prozoj svarstanti meilės ir šeimos klausimus, o poezijoj besižavinti meile, gamta ir jaunyste, šiame eilėraščių pluošte rodo rūpestį šių laikų žmonių idėjiniu pasimetimu.

Jie čia buvo

Mes buvome stipriai sulydinti
Kūnu ir siela.
Atėjo laikas. Laužė vis po dalį

gyvą organišką dalį - - -
- - - - - - - - - - - -
Jie išėjo tęsti gyvenimo
Už mūsų namų,
Išsinešdami juoką, dainas
Ir jaunus rūpesčius.
Tai liudija tuštuma,
Kurią mums neišvengiamai paliko,
Kaip vienintelį įrodymą,
Kad jie čia buvo . . .