Spausdinti

ALFONSAS JURSKIS

     Kristus, kaip žmogus, būdamas tyruose alkanas ir gimdomas piktosios dvasios, tarė: "Žmogus yra gyvas ne vien duona..." (Mato 4, 1-4). Žvelgdami į žmogų ir pasaulį, matome, kad žmogaus žygiai ir mintys per amžius buvo nužymėti ne vien duonos ieškojimu, bet ir savęs pažinimu...

     Gyvename, sielojamės, mąstome, matome ir turime pasakyti, kad žmogaus praeities žygių kūriniai yra sukrauti į lentynas ne duonos kepalų pavidale nei jos gamybos priemonių ar įrankių, bet pavidale vienu ar kitu būdu bei priemone pavaizduotais, įrėžtais, įrašytais ar atspausdintais ženklais, kuriais įamžintas ne tik į dulkę pavirtusio žmogaus vardas, bet ir jo amžiais gyvos išminties bei proto pasireiškimai bei raida...

LEONAS URBONAS, “ATSIDAVĘS” (TAPYBA).

     Tebūna man čia leista kad ir netobula suglausta forma žvelgti ir savo žmogiška išmintimi susverti žmogaus ir visatos pažinimo sampročius...

     “Metu metais fizinio pasaulio horizontai darėsi platesni — su tikresne nuovoka dariau sprendimus apie neišmatuojama visatos sąrangą, kurioje įžiūrėjau nelygstamą išminti ir tiesą”, taip apie savo pasaulėžiūros vystymąsi pasisakė inž. Alfonsas Jurskis, buvos radistas ledlaužiuose, Kauno radijos stoties steigėjas ir vadovas, radijo katedros vedėjas Kauno universitete. Šįmet jam mirus, šio straipsnio mintys tampa jo idėjiniu testamentu.

     Mūsų gyvenimo laikotarpyje, sakysime, antram ir trečiam XX amžiaus ketvirtyje, mokslininkai — matematikai, fizikai, biologai, kosmologai - archeologai, astronomai, teologai ir visų pakraipų filosofai — veda prie faktų, kada fizika tiesia ranką metafizikai ir visatos raidos problemose įžiūri Genezės knygų idėjas apie visatos pradą, Dievo valia numatytą...

ANT SMĖLIO GRŪDELIO

     Pagarsėjęs prancūzų teologas-filosofas kun. Teilhard de Chardin (gim. 1881 m. Prancūzijoje) sako: "Visatos raida bei vystymasis atitinka protingos Būtybės planus. Tas vystymasis, taip stipriai pabrėžtas gamtoje, būtų tik niekai be įkvėptos sąmonės žmogaus asmenyje... Mūsų planeta — žemė, tarp daugybės Paukščių Takų bei žvaigždynų visatoje yra nedaugiau kaip smėlio grūdelis... Bet kaip tik čia (tame smėlio grūdelyje) reflektuojamas sąmoningumas bei protas". Tikrai, mes visi į tą protą bei sąmonę ambicingai pretenduojame žinojimu bei pažinimu.

     Nejaugi tas "smėlio grūdelis", anot dialektinio materializmo, būtų mūsų sąmonės pirminis akstinas?... Anaiptol!... Civilizacijos bei kultūros pažanga rodo ne raumenų, ne kumščio, nei kūjo, nei kardo jėgą, bet žmogaus dvasinės prigimties — jo išminties — išdavą...

     Nuo proistorės laikų, per senuosius amžius, per viduramžius ir renesanso laikotarpį pasaulio pažinimo raida atvedė į įtikinančius (tiems laikams) dangaus skliautų ir žemės apibrėžimus trijų matavimų sistemoje. Matematikai jau toli buvo pažengę trijų dimensijų skaičiavimuose, apibrėžda-mi kūnų judesio ir jėgų poveikio dėsnius, ir padėjo įsivyrauti deterministinei bei mechanistinei pasaulėžiūrai. Ir... XIX amžiaus galvotojas pasijaučia drąsus pasaulio "valdovas"...

     Iškyla ekonominės problemos, naujos socialinės idėjos... Utopijos apie sukūrimą "rojaus žemėje"... Visgi Markso siūlymas "pasaulį pakeisti" jo pasekėjų žygiais nedavė jokios prošvaistės žmogaus gerovėje... Žmogus tapo pavergtas geležinėm uždangom, mūro sienom ir kulkų užtvarom; jis pats paverstas materialinio pasaulio robotu...

     Ne be reikalo George Waldas savo studijoje "Innovation in Biology" (Scientific American, September 1958) sako: "Materialistinė dialektika turi fatališką silpnumą. Ji pateikia įdomius kelius žvelgti atgal, bet jokių — žygiui pirmyn..."

GNIUŽULAS PURVO?

     Stačiai netikėtas idėjas paskleidė "modernus" ultrabolševistinis ir ateistinis egzistencializmo filosofijos puoselėtojas Jean Paul Sartre, kurį dr. J. Girnius pavadino Vakarų "maištininku" (žr. "Aidus", 1965 m., 1 nr.). Kaip "bolševistinės laisvės" filosofas, Sartre neišvengiamai garbina vergijos sistemą, o savo beprasmybės filosofija tvirtina: "Absurdiška, kad esame gimę; absurdiška, kad mirsime".

     Galutinė žmogaus paskirties ir gyvenimo priešybė skamba nesutuoktinės Sartre žmonos, irgi filosofės, (mano manymu, žmogui šiame pasaulyje visiškai nesuprantami) žodžiai: "Gimdyti — tai tuščiai dauginti skaičių būtybių, kurios ant žemės egzistuoja be pateisinimo"... Čia jau daugiau negu "maištininkės", save paneigusios ir save nulinčiavusios būtybės, žodžiai...

     Taigi, tai yra paties žmogaus vertybės paneigimas, kuris iš karto man priminė dar 1940 m. mano girdėtus vieno politruko žodžius: "Kas yra žmogus?... Tai tik gniužulas purvo ir vandens"... Šiurpas nukrėtė mane... Nežiūrint tokių skaudžių gyvenamos eros faktų, daugelis žmonių nori likti žmonėmis...

     Nenuostabu, kad šiandien socialinė būklė kuriama, nusigrįžus nuo Markso, demokratiniame kapitalizme. Socialiniai ir klasiniai klausimai pareina ir sprendžiami žmogaus gebėjimu, išradingumu ir laisva iniciatyva.

DABAR, ANKSČIAU, VĖLIAU

     Įžengus į XX-ąjį amžių, reliatyvumo teorija ir kiti Einšteino darbai sukrečia determinizmo pagrindus. Visatos sąrangai tiksliau suprasti įvedama keturių dimensijų sistema stebimiems visatoje reiškiniams apibrėžti. Atkreiptas dėmesys ir į laiko prasmę bei reikšmę. Visgi laikas yra viena iš sunkiausiai suvokiamų veiksnių. Kasdieninėje aplinkoje dažnai nedvejodami vartojame sąvokas sakydami: "dabar", "anksčiau", "vėliau"... Tačiau visai kas kita, kai pradedame mąstyti bei svarstyti apie vyksmus, pasireiškiančius ne čia, kur aš dabar esu, bet vykstančius kur nors kitur, sakykime, kur nors erdvėje, maždaug saulės nuotolyje; įsivaizduokime, kad "dabar" "ten" įvyko milžiniškas sprogimas; apie garsą netenka kalbėti — jo negirdėsime, tačiau stipri pašvaistė pasieks mūsų akis tik po aštuonių minučių... Kai išvysime sprogimo šviesą, instinktyviai ištarsime: "Štai, žiūrėk, "ten" "dabar" kas tai sprogo..." Betgi tai bus jau įvykęs sprogimas, nebe "dabar", o jau prieš 8 minutes — "anksčiau", žodžiu, ne tai, kas "yra", bet kas jau "buvo"...

     Imkime pavyzdį iš astronomijos: sakykime, kad koks tai astronomas, bestebėdamas Andromedos ūką, mums arčiausią kaimyninį žvaigždyną, pastebėjo naujai sušvitusią žvaigždę, tuo būdu jis bus pastebėjęs vyksmą, kuris jau atsitiko milijoną metų atgal... Bet, jei tą patį reiškinį paseks kitas astronomas pusiaukelėje tarp žemės ir Andromedos ūko, jis pasakys, kad tai įvyko tik prieš pusę milijono metų, gi žemėje esančiam astronomui tas reiškinys bus pastebėtas tik už pusės milijono metų ateityje. Taip erdvė sumaišo astronomų to paties reiškinio stebėjimus laiko požiūriu: vienas sako, kad jau "įvyko"; kitas gi, kad dar "įvyks"... Todėl Einsteinas ir įvedė erdvėlaikio sąvoką, nes, atmetus laiką, stebimi vyksmai neatitiktų tikrovei. Pagrindinis veiksnys, kuris suminėtus faktus patikslina, yra šviesos greitis ir stebėtojo padėtis. Jei stebėtojas judėtų šviesos greičiu, jo stebimas reiškinys nebetektų apibrėžtumo, tikriau tariant, stebėtojas visiškai nebetektų laiko sąvokos. Einsteinas surado išeitį: prie didelių greičių (prilygstančių bei artimų šviesos greičiui), laikrodžio rodyklės lėčiau juda, matuojamieji mastai trumpėja... Todėl, pavyzdžiui, jei astronautas, kuris skris erdvėse 90% šviesos greičio, pagal savo laikrodį, taigi ir kalendorių, sakysime, išbus 20 metų, jis pasenės 20 metų. Betgi, sekant jį pagal žemėje esantį laikrodį, tariamai "nejudamą", tas astronautas bus ne 20, bet 40 metų sensterėjęs... To astronauto metras, žiūrint iš žemės, bus tik pusės metro ilgio; jam gi jis bus "tikras" metras, kaip "tikras" pas jį laikas. Štai kodėl šviesos greitis visatoje skaitomas pastoviu dydžiu.

MEDŽIAGA, ENERGIJA, SĄMONĖ

     Kaip laikas ir ilgis įvelkami į reliatyvumo sampročius, taip lygiai panašiai gaunama medžiagos bei masės sąvoka, būtent: kai judamo kūno greitis artėja prie šviesos greičio, tai kūno masė auga, o jei kūno greitis prilygtų šviesos greičiui, tai jo masės dydis taptų lygus begalybei... Tenka daryti išvadą, kad joks medžiaginis kūnas negali judėti šviesos greičiu... Tam reiškiniui išspręsti Einsteinas sukūrė nuostatą, kad judamo kūno masė didėja padidėjusios energijos sąskaiton; reiškia, energija atitinka masę. 1905 m. Einsteinas paskelbė savo garsųjį dėsnį, patvirtintą garsiąja formule (E = mc).

     Pagal tą garsųjį Einšteino nuostatą seka, kad užtenka labai mažo kiekio masės, kad būtų galima atpalaidoti labai didelę energiją... Tame dėsnyje glūdi atominės energijos panaudojimas atominėms bomboms, reaktoriams ir varikliams, su kuriais laivas bent keletą metų plaukioja, nepasigesdamas papildomojo kuro...

     Žodžiu, tiek medžiaga, tiek energija viena kita atstoja, tačiau, deja, medžiagos neįmanoma perduoti bei pasiųsti šviesos greičiu, gi energija gali spinduliuoti šviesos greičiu, atseit, ji neturi medžiagos savybių... Štai kodėl drąsu ir tinka sakyti, kad visatos pagrindas yra nemedžiaginis pradas. Ypač pastaraisiais metais bangų mechanikos raida įgauna vis ryškesnius sampročius: nūdien, nagrinėjant mikrokosmo bei atominės fizikos reiškinius bei ryškinant elektronų savybes, daroma išvada, kad stebimas reiškinys lygiai vienodai priklauso ir nuo savo esmės fizinės ir nuo stebėtojo sukurtosios jėgos, atseit, be fiziko kūrybinės jėgos stebimas reiškinys bus beprasmis. Tai rimtas filosofinis iššūkis materialistinei pasaulėžiūrai, pagal kurią buvo tvirtinama, kad, jei stebimas reiškinys gamtoje egzistuoja, tai egzistuoja nepareinamai nuo stebėtojo valios... Tai patvirtina determinizmo principų atmestinumą, nes, anot Sir James Jeans, "stebėdami vidujinį atomo mechanizmą, elgiamės, kaip tas, kuris, norėdamas ištirti peteliškės skraidymą, nupiešia jai sparnelius, arba kaip tas, kuris išgeria nuodų, kad išbandytų jų veikimą".

     Tenka sutikti arba įsitikinti, kad antimaterializmo filosofija įgauna vis stipresnių argumentų, kad nebe materija, o sąmonė yra pirminė ir svarbiausioji visatos apipavidalinimo ir žmogiško pažinimo sudaromoji; atseit, pateikia penkių dimensijų visatos sąrangos supratimą... Sąmonė, šitoji penktoji dimensija, įgalina žmogų ne tik simbolių, ženklų bei formulių pagalba įsisavinti neišspręstų teorijų bei idėjų apie visatos buvimą, jos erdvių gilumą, platumą ir neapibrėžiamą begalinį didumą, bet taip pat ir apie žmogaus būties prasmę: kurti, tirti ir vis daugiau ir daugiau tiesos atskleisti, ją arčiau pažinti ir jausti tos Tiesos begalinę didybę ir išmintį...

     Dar prieš 20 metų garsus fizikas, Nobelio premijos laureatas Robert Millikan kartą savo viešos paskaitos metu pavartojo žodį dvasia. Vienas iš klausytojų profesoriui pasiūlė tą žodį apibrėžti. "Mielu noru, — atsakė prof. Millikan, — aš Jums apibrėšiu žodžio dvasia sąvoką, jei Jūs man pirma apibrėšite materijos sąvoką".

     Žodžiu, daugelyje atvejų, spręsdami apie regimus reiškinius, mes tenkinamės, gal būt, tiktai vaivorykštės spalvomis savo sprendimams padaryti, tačiau, kaip sako Sir James Jeans, "turi gi egzistuoti kokia tai saulė, skleidžianti spindulius, kuriais mes matome tą vaivorykštę".

VIETAI NĖRA IŠEITIES TAŠKO

     Taigi, visatoje nėra absoliutaus laiko, o tik "vietinis laikas". Panašiai, neįmanoma paženklinti objektyvios kūno vietos erdvėje, nes nėra kur pasirinkti išeities taško nei kablio, prie kurio pririšę savo matavimo juostelę galėtume pradėti matuoti visatą. Sir James Jeans sako, kad keturių dimensijų erdvėlaikyje visatos bei gamtos paveikslai ar vaizdai bus tikri ir laisvi nuo subjektyvių tendencijų, visada atitiks sau bei pateisins save bet kurioje kryptyje, nelyginant, kaip kad pasakoma apie modernius paveikslus: kaip jie bekabotų — tiesiai, ar kreivai, ar apversti — jie nenustoja savo vertės, bet paveikslo esmė vistiek lieka neaiški, sujaukta ir nesudaranti vienybės bei vienalytiškumo.

     Toks keturių dimensijų erdvėlaikis vadinamas kontinuumu. Na, įsivaizduokime visatą esančią visai tuščią, tikriau, sakykime, užpildytą Einšteino kontinuumu. Nuo kurios vietos, nuo kurio taško pradėsime ją matuoti, tirti, nustatinėti kryptį?... Nei iš dešinės, nei iš kairės krypties sąvokos neturėsime, nes nežinome, kur mes randamės. Šiuo atveju pritinka suminėti tokį dviejų meškeriotojų plačiuose vandenyse kvailą juoką: "Mums reikėjo paženklinti tą vietą, kur mes pagavome tiek daug žuvų", — sako vienas. Gi antrasis atsako: "Aš jau paženklinau ją — štai, ant laivo šono!"... Taigi, štai ką reiškia tas reliatyvusis mūsų "čia"...

     Mūsų gyvenimiška, kasdieninė patirtis yra tikra tik "čia" ir "dabar", tačiau tikrasis "čia" yra taškas, atseit, bematis, o tikrasis "dabar" yra neišmatuojamai trumpa akimirka. Tikrumoje mūsų žmogiškasis gyvenimas neįmanomas "tiksliai" apibrėžti, jis, nelyginant, kaip aštraus kirvio ašmenimis kiekviena akimirka skiriamas į praeitį ir ateitį... Gyvenamam momentui neturime nei vietos, nei laiko apibrėžtos sąvokos...

     Pagal kasdieninę nuovoką, kalbėdami apie faktus, minime juos jau iš praeities arba kalbame apie artėjančią ateitį... žodžiu, jau mūsų pati kasdienybė yra tik tariama bei reliatyvi.

ŽMOGAUS KŪNO MASĖ

     Tūlas pasako: "Aš tikiu tik tam, ką galiu paliesti, užuosti, matyti..." Deja, niekas dar nėra palietęs materijos. Jei aš, sakysime, paėmęs plieno gabalą į ranką, jaučiu ir sakau, kad jis yra kietas ir standus, tai tik mano vaizduotėje susidaręs pojūtis. Iš tikrųjų, tarp mano delno ir plieno gabalo medžiagos, palyginant su plieno atomų branduolių dydžiu (kur medžiaga sutelkta), yra plačiausia ir storiausia tuštuma, o jėgų lauko erdvė skiria mano "palitėjimą" nuo medžiagos. Kad suvoktume, kiek daug tuštumos apima atomo struktūra, įsivaizduokime sau, kad žmogaus kūnas tapo suslėgtas į idealią vienalytę medžiagą. Remiantis garsaus anglų fiziko Lord Ernesto Rutherfordo eksperimentais, buvo surasta, kad žmogaus kūno masė bus tik kaip mažytis grūdelis, kuriam įžiūrėti bus reikalingas padidinamasis stiklas. Dar nuostabiau atrodys, jei, remdamiesi tais pačiais daviniais, pasakytumėm, kad užsimanėme viso pasaulio žmonijos medžiagą (pilna to žodžio prasme) sudėti į "dėžę"... Ir toji dėžė nebus net žiedui dėžutė, bet gal tik žiedo akutė, tačiau sverianti tūkstančius milijonų svarų.

     Žodžiu, ką apčiuopiame, ką matome, ką užuodžiame, ką atsveriame bei išmatuojame, viskas tik reliatyvu ir toli tikrovės... Būdingas, pavyzdžiui, kad ir toks reiškinys, kuris, anot Einšteino, patį Newtono traukos dėsnį paverčia nereikalinga hipoteze, būtent: palikime keleivį uždaroje kabinoje ir paleiskime ją judėti, keičiant jos greitį įvairiais būdais (akseleracijos ar gravitacijos jėgomis leidžiant kabinai kilti aukštyn ar leistis žemyn; sakysime, pakalnėn riedant ar panašiai); keleivis kabinoje nesuvoks, kokios jėgos tą greitėjimą keitė (tai yra patyrę lakūnai).

     Einsteinas žvelgia plačiau ir įveda visatos bei kontinuumo linijų, nelyginant "geodezinių linijų", sąvoką. Kaip Maxwellis apibrėžė elektromagnetinio lauko buvimą, taip Einsteinas priėjo išvadą apie visatos erdvės lauką, kurio lygčių visgi negalima patikslinti nei išaiškinti, ar tas visatos laukas sudaro sferinį, ritininį, o gal balninį vaizdą?... Ar jo radijas (spindulys) teigiamas, baigtinis, ar begalinis, o gal net ir neigiamas?!... Be to, reliatyvybės teorija dar veda prie išvadų, kad visata plečiasi: Palmar Mountain 200 colių teleskopu įžiūrimi žvaigždynai, nutolę per 2,000 milijonų šviesmečių, gi radijo teleskopais (kurie matuoja ilgesnes už šviesos bangas) atrandami daug tolimesni atstumai. Tačiau — kągi iš tikrųjų mes įžiūrime? Ogi tai, kas stebimoje vietoje vyko prieš 2,000 ar daugiau milijonų metų... Susimąstykime!...

JĖGA ANAPUS PASAULIO

     Sir A. S. Eddingtonas sako: "Mūsų mintys, mūsų samprotavimai ir susidomėjimai turi žymiai didesnį vaidmenį, vaizduojant fizinio pasaulio daiktus, nei mums atrodo... Gyvenimas būtų skurdus ir ankštas, jei mus supančioje aplinkoje neįžiūrėtume kitokios prasmės, negu toji, kurią vien galima išmatuoti ir pasverti fizikos prietaisais arba apibrėžti matematiniu simboliu". Ir... nelyginant paaiškinimą duoda garsus biofizikas, matematikas ir filosofas dr. Lecomte du Noűy (gimęs 1883 m. Paryžiuje, miręs 1947 m. Niujorke); jis rašė: "Taika privalo būti kuriama perkeičiant žmones iš vidaus, o ne statant išorines struktūras... vien mokslas neįstengia išaiškinti gyvenimo mįslės... Naujieji mokslo išradimai toli gražu nepatvirtins materialistinės pasaulėžiūros, o atskleis buvimą jėgos anapus pasaulio..." (žr. The Road to Human Destiny, Longmans, Green & Co., N. Y.).

Sir Alfred Lovellis (gim. 1913 m. Anglijoje), Amerikos Meno ir Mokslo Akademijos garbės narys, šitaip kalba apie visatos atsiradimą ir likimą: "Per 30 pastarųjų metų kosmologai ieškojo argumentų, pagrįstų išryškintomis visatos charakteristikomis, kurios patikslintų tikrovę teoretiniais modeliais". Deja, Lovellis, peržvelgęs ištisą eilę teoretinių visatos modelių, sutrauktai taria: "Jau praėjo apie 9,000 milijonų metų, kai galaktikos, atseit, žvaigždynai, pradėjo formuotis ir prasidėjo dabartinė visatos plitimo fazė... Bet, kai griežtai pastatome klausimą, kada gi atsirado pirminis atomas ir koks jis buvo, mes esame priversti per fizikos slenkstį žengti į filosofijos ir teologijos sritį... Filosofui pirmam tenka sukurti išsamią savarankišką schemą, nuosekliai vedančią į erdvėlaikio sąvoką ir į žmogaus minties bei sąmonės poveikius, kur matematikas pradeda vystyti savo teorijas"... Sir Lovellis pabrėžia, kad "tie, kurie atmeta Dievą, ima dėmesin griežtai materialistinį visatos pradą, kad ir neturėdami išeities taško jam apibrėžti, aplenkia tą dilemą, palikdami galimybes ateities mokslui rasti patenkinantį sprendimą visatos pradui, atseit, medžiagos atsiradimui". Deja, tokia išeitis nėra išeitis.

     Sir A. S. Eddingtonas sako: "Naujausios griežtųjų mokslų tendencijos įvedė mus į aukštumas, iš kurių galime žvelgti į gilius filosofijos vandenis"... Ir Sir Cecilis Damprieras pabrėžia: "Juo platesnę sritį apima žinojimas, tuo didesni plotai nežinojimo atsiveria ir tuo sunkiau tuos plotus apspręsti suprantama forma".

     Popiežius Pijus XII astronomijos mokslininkams 1957 m. pasakė: "Mokslinė tiesa tampa iliuzija tą akimirksnį, kai ji manosi esanti pakankama visa išaiškinti be kitų tiesų pagalbos, o ypač... be amžinosios tiesos, kuri yra gyvenanti ir laisvai kurianti Būtybė".

     Pats Einsteinas yra teigęs, kad "žinoti, kad tai, kas mums yra nesuprantama, tikrai egzistuoja, apsireikšdamas kaip Aukščiausioji Išmintis, yra pati raiškiausioji grožybė,... ir šia prasme... aš priklausau prie religingų žmonių grupės" ("Aidai", 1961, 1 nr.).

     Baigsiu mūsų gilaus mokslininko prof. Vinco Čepinskio žodžiais, pasakytais 1928 m. sausio 3 d. matematikos ir fizikos mokytojų konferencijoje: "Žmogus yra su potenciniais gabumais išeiti iš žvėriškos būklės, tapti žmogumi ir tuo būdu prisiartinti prie Dievo. Laimingi žmonijos laikai ne praeityje, bet ateityje..."    ***