KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
DEŠIMT GERIAUSIŲ IŠ 1965
Iš pereitų metų filmų atrinkdami dešimt meniškai stipriausių kūrinių, kritikai buvo labai skirtingų nuomonių. Dar neteko matyti dviejų panašių sąrašų. Tad ir šis sąrašas daug kam atrodys gana skirtingas nuo matytų kituose laikraščiuose.
Geriausiu 1965 m. filmu laikytinas “Darling”. Tai gili, subrendusiems skirta drama, paliečianti eilę dabarties visuomenės taip vadinamos aukštesnės klasės problemų ir iškrypimų. Režisorius John Schlesingeris neužgauliu stiliumi ir judriu montažu taikliai paliečia nevieną žaizdą. Šiame filme Julie Christie turi progą pasireikšti kaip geriausia pereitų metų artistė.
“Ship of Fools”, surežisuotas Stanley Kramerio, išsamiai nagrinėja skirtingus charakterius ilgoje transatlantinėje kelionėje.
“Cat Ballou” — puiki vakarietiškų filmų parodija, surežisuota Eilioto Silversteino.
“Those Magnificent Men...” — judri komedija, pavaizduojanti pirmųjų aviatorių lėktuvus ir pastangas.
“The Sound of Music” — Rodgers ir Hammersteino muzikinis kūrinys apie Trappų šeimos nuotykius, režisuojant Robert Wise, suteikia sveiko pasilinksminimo visiems šeimos nariams.
“The Greatest Story Ever Told” — George Stevenso pastatytas ir surežisuotas filmas geriau negu bet kada anksčiau ekrane pavaizduoja Kristaus gyvenimą.
“The Collector”. Nagrinėdamas psichopato jaunuolio ir jo aukos santykius, režisorius William Wyler subrendusių audiencijai pateikia dėmėsį pagaunančią dramą.
“Doctor Zhivago”, “A Thousand Clowns”, “The Leather Boys” — apie šiuos tris filmus plačiau minima šiame numeryje.
Net nesvarstant bulvarinių filmukų, kurių irgi netrūko, tarp pereitų metų stambesnių kūrinių meniniu požvilgiu silpniausiais laikytini sekantys dešimt: “The Sandpiper”, “John Goldfarb, Please Come Home”, “Harlow”, “Red Line 700”, “A Rage to Live”, “The Loved One”, “Love Has Many Faces”, “What’s New Pussycat?”, “Sylvia” ir “Who Killed Teddy Bear”.
DOCTOR ZHIVAGO
Plačios apimties Boriso Pasternako romanas “Doctor Zhivago” susilaukė ne tik Nobelio literatūros premijos, tarptautinio skaitytojų susidomėjimo, bet ir epinio filmo. Anglų režisorius D. Leanas, sukūręs tokius filmus kaip “The Bridge on the River Kwai” ir “Lawrence of Arabia”, susidomėjęs šiuo romanu, ryžosi naujam bandymui, kuris laikytinas tikrai pavykusiu. Dramaturgas Robertas Boltas, ypač žinomas dėl jo didingos dramos apie Tomą Morą “A Man for All Seasons”, paruošė šio filmo tekstą. Tikrai sunkus uždavinys tokį stambų romaną, apimantį daug metų ir daugelį vietovių, suglausti į prieinamus filmo rėmus. Po karpymų ir trumpinimų galutinė filmo laida apsiriboja trimis valandomis ir ketvirčiu. Gana lėtą romano eigą Boltas pagyvino, labiau paryškino, o taip pat psichologiškai stipriau pagrindė kai kurių veikėjų elgseną. Praeities įvykių tarp dabarties scenų įjungimai bei pasakotojo paaiškinimai laikomi nerangiomis ir atgyvenusiomis priemonėmis. Vis dėlto šiame filme tos priemonės padeda eilę scenų geriau suprasti, o knygoje minimus, bet filme praleidžiamus laikotarpius trumpai paminėti ir įjungti į bendrą visumą. Kai kas smarkiai kritikavo ankstesnį filmą “The Greatest Story Ever Told”, argumentuodami, kad Kristaus gimimas, jo misija, kančia ir mirtis neįmanomi tobulai pavaizduoti jokiame filme. Pasternakas savo romane kaip tik paliečia Antikristo gimimą, misiją ir pirmuosius bandymus. Tad panašūs kritikai ir čia nepasitenkina filminiu perdavimu.
Egiptietis Omaras Sharifas sukuria puikų dr. Zhivago charakterį. Daktaras, o kartu ir poetas, nors revoliucijai nepritaręs, atplėšiamas nuo šeimos, nuo savo karjeros ir priverčiamas tarnauti raudoniesiems. Komunistinės revoliucijos įvykių fone kaip tik ir pavaizduojami daktaro gyvenimo momentai nuo pat vaikystės iki jo mirties.
Žmonos rolė teko dar neprityrusiai Geraldine Chaplin, kai tuo tarpu draugės Laros vaidmeny Julie Christie parodo vis didesnius dramatinius sugebėjimus. Rodas Steigeris pastebimas kaip savanaudėlis persimetėlis, Tomas Courtenay — iš jauno sukilėlio išaugęs užsigrūdinusiu komunistu kovotoju, Alec Guinness — savo komunistiškumu neisitikinęs generolas ir daktaro brolis. Šalutiniuose vaidmenyse dar pasirodo Rita Tushingham, Ralphas Richardsonas, Siob-ban McKenna ir kt. Tikrai puiki spalvota fotografija, grakščiai perduodanti tiek gamtovaizdžius, tiek vidines scenas. Filmavimo darbai atlikti Madrido priemiestyje specialiai pastatytame Maskvos mieste, o dalinai ir šiaurinėje Suomijoje, stengiantis kiek galint sudaryti knygoje vaizduojamų vietovių panašumą. Filmas tinkamas ne tik suaugusiems, bet ir vyresniam jaunimui.
THE LEATHER BOYS
Pavėlavęs bent dvejus metus, Ameriką pasiekė Kanadoje gimusio režisoriaus Sidney J. Furie Anglijoj gamintas filmas “The Leather Boys”. Filmas turi neginčijamą meninę vertę. Esmėje bandoma įžvelgti į Anglijos vidurinės klasės jaunimo gyvenimą ir jo problemas. Šešiolikmetė mergina domisi ir draugauja su keliais motociklistais, vilkinčiais odinius švarkus. Tai neturi nieko bendro su panašiai atrodančia amerikietiška gauja, kuriai vadovavo Marlon Brando filme “The Wild Ones”. Kai vienas iš motociklistų merginai pasisako norįs ją vesti, ji sutinka su didžiausiu džiaugsmu, nors abu vedybiniam gyvenimui nėra pasiruošę, ypač mergina, vedybose matanti vien tik išsivadavimą iš mokyklos ir iš motinos priežiūros. Nenuostabu tad, jog, medaus mėnesiui prabėgus, jaunuolis nebepakelia savo jaunosios žmonos vaikiško neatsakingumo, grubumo ir visiškos betvarkės. Palikęs ją, jaunuolis ieško ir randa draugystę, supratimą ir sugyvenimą savo ankstesnių draugų tarpe, ypač su vienu iš jų. Pastebėjęs draugo iškrypimą, jaunuolis lieka vienišas — be žmonos ir be draugo, o juk jis troško tik normalaus vedybinio gyvenimo. Ne taip jau naują temą režisorius pajėgia gvildenti su nuoširdžiu švelnumu, liūdną dramatinę eigą prablaškydamas humoristiniais momentais. Rita Tushingham dar kartą ryškiai parodo savo artistinius sugebėjimus kandžios ir vėjavaikiškos žmonos rolėje. Iš berniuku ypač paminėtinas vedusio jaunuolio rolę vaidinęs naujokas Colinas Campbellas, o taip pat jo draugas Dudley Suttonas. Tik suaugusiems.
A THOUSAND CLOWNS
Teatro scenai sukurti veikalai, perkelti i ekraną, dažnai nustoja savo pirmykščio žavesio. Maloni išimtis — “A Thousand Clowns”. Dramaturgas Herbas Gardneris paruošė tekstą filmui pagal savo to paties vardo sceninį veikalą. Filme vaidino keturi iš šešių Broadway teatruose su pasisekimu vaidinusių artistu. Režisūra pavesta tam pačiam Fred Coe.
Jason Robards jautriai ir patraukliai pakartoja savo scenos rolę, kaip prie visuomenės ir tradicijos varžtų nepritampąs viengungis, daug laiko skiriąs linksmiems pokalbiams ir ekskursijoms su sesers sūnumi. Dvylikmetis Barry Gordonas, savo įžvalgumu ir komiškais sugebėjimais viršijąs savo amžių, daug prisideda prie filmo pasisekimo. Vaikų globos biuras atsiunčia porą tyrinėtojų patikrinti, kokioje aplinkoje gyvena šis gabus berniukas. Jausdamas pavojų, kad dėl jo nerūpestingumo berniukas gali būti nuo jo atimtas, dėdė pagaliau apsisprendžia susirasti darbą. Barbara Harris, kaip viena iš įstaigos tyrinėtojų, taip susidomi dėde ir jo augintiniu, kad netrukus pajaučia ir romantinį patraukimą. Daug teatro scenos ilgoku dialogų palikta; jie kiek nuobodūs, ypač antroje dalyje. Daug judrumo įneša veikėju ekskursijos po Niujorką ir tai sudaro progų nespalvota fotografija pristatyti Laisvės statulos, Centrinio parko ir kitus vaizdus. Suaugusiems.
THE BATTLE OF THE BULGE
Skaitlingi filmai apie buvusių karų ivykius ne kartą yra irodę, kad filmų statytojai tikrai puikiai sugeba sukurti simuliuotas mūšių scenas, tankų sprogdinimus, pastatų griuvimą ir pan. Neatrodo, kad bereikėtų daugiau naujų įrodymų apie šių technikų sugebėjimus. Vis dėlto šiuo Keno Annakino surežisuotu filmu nieko daugiau ir neatsiekiama. Susidaro įspūdis, kad net ir nebandoma išryškinti ir pagrįsti svarbesnius charakterius, įtikinamiau pavaizduoti vienoje ar kitoje pusėje kovojančiųjų nuotaikas ir jausmus.
Karo vaizdų mėgėjams šis filmas gal patiks, bet šiaip jis nedaug pasitarnauja istorijai ar menui.