Spausdinti

Nuomonės — "Laiškų Lietuviams" skaitytojų
Redakcinė talka — Aušrelė ir Arūnas Liulevičiai
Vertinimas — Kęstutis Trimakas, S. J.

     "Laiškų Lietuviams" redakcija, norėdama sužinoti, kiek Mišių apeigų pakeitimai yra prigiję išeivių lietuvių visuomenėje, žurnalo 1965 m. gruodžio numeryje pateikė eilę klausimų apie reformą, o taip pat išsiuntinėjo anketą daugiau negu 200asmenų beveik visose didesnėse lietuvių kolonijose JAV ir Kanadoje, o taip pat Pietų Amerikoje, Europoje ir Australijoje. Iki šių metų sausio 17 d. gautas 81 atsakymas, daugiausia iš JAV ir Kanados; 2 iš Brazilijos ir 1 iš Australijos.

     Amžiaus atžvilgiu atsakiusieji pasiskirsto sekančiai: 10-19 m. amžiaus grupėje atsakė 25, 20-29 m. — 12, 30-39 m. — 4, 40-49 m. _ 14, 50-59 m. — 13, 60-69 m. — 7, 70-79 m. — 1, ir 5 savo amžiaus nenurodė (pagrįstai spėjama, kad jie yra pasiekę bent 40 ar gal net 50 m.). Menkiausiai atstovaujama, o labiausiai laukta pasisakyti buvo 30-39 m. amžiaus grupė, iš kurios, rodos, pakankamai subrendusios ir dar pakankamai jaunos, buvo galima tikėtis didesnio susidomėjimo ir daugiau negu keturių balsų.

     Anketos rezultatus pateiksime šiuo būdu: po klausimo seks atsakymų statistika, būdingesni pasisakymai ir davinių vertinimas.

I. Bendrai paėmus, ar Jums apeigų pakeitimai: a) patinka, b) nepatinka, c) nors anksčiau patiko, dabar nebepatinka, d) nors anksčiau nepatiko, dabar pradeda patikti?

     59 atsakė, kad jiems apeigų pakeitimai patinka. 8nurodė, kad jiems anksčiau nepatiko, bet dabar pradeda patikti. 11 pasisakė, kad jiems nepatinka, o 3, kad jiems anksčiau patiko, bet dabar nebepatinka.

     Tokiu būdu 83% atsiliepusiųjų mėgsta naujas apeigas ir tik 17% prie jų nepritampa. Šis procentas nėra laikytinas vidurkiu visos lietuvių išeivijos visuomenės. Atsakiusiųjų buvo per maža padaryti taip plačiai apimančią išvadą. Tačiau patį atsakinėjimą anketoms laikant tam tikra gyvo rūpestingumo išraiška, tenka pripažinti, kad ir lietuvybės ir krikščionybės atžvilgiu gyvesnioji lietuvių visuomenės dalis, bendrai paėmus, yra palankesnė liturgijos pakeitimams, nekaip yra manoma.

     Nors, palyginus su vyresniaisiais, proporcingai yra daugiau jaunesniųjų, mėgstančių pakeistas apeigas, tačiau jų nemėgstančiųjų pasitaiko ir jaunuolių tarpe (3 iš 25 atsiliepusiųjų 10-19 amž. grupėje). Tuo tarpu anketon atsakiusiųjų vyresniosios kartos atstovų daugumas taip pat pasisakė pamėgę naujas apeigas: iš 21asmens, viršijančio 50 metus, jas mėgsta 14; nemėgsta 7.

     Kitas įdomus reiškinys: beveik visi (t. y. 7 iš 8) pasisakiusieji, kad jiems apeigų pakeitimai "nors anksčiau nepatiko, dabar pradeda patikti", yra žemiau 20m. amžiaus. Tas faktas rodo, kad nevisai tikslu jauniesiems primesti, jog jie priima liturginius pakeitimus tik kaipo naujovę; jų trečdalis pradžioj jų nemėgo ir tik vėliau juos priėmė (aiškiai jau ne kaipo naujovę).

2. Kas Jums patinka (ar nepatinka) ir kodėl?

     Šiuo klausimu sudaroma proga išvardinti atskirus pakeitimus ir nurodyti priežastis, kodėl tie pakeitimai patinka ar nepatinka. Labiausiai mėgiamu dalyku suminimas gimtosios kalbos vartojimas Mišiose. Viena čikagietė rašo: "Patinka lietuvių kalbos vartojimas, nes tai daro suprantamas Mišių maldas, ypač tiems, kurie nevartojo anksčiau maldaknygių, turinčių Mišių maldų vertimą". Savąja kalba melstis yra prasmingiau ir nuoširdžiau.

     Toliau ypač džiaugiamasi bendru maldų kalbėjimu, kuris, kaip rašo viena vidutinio amžiaus moteris iš Hamiltono, Kanados, "visus žmones įtraukia į bendrą maldą... Pirmiau vieni snausdavo, kiti svajodavo, treti spoksodavo, o dabar turi nors šiek tiek pagalvoti apie tas maldas, kurias kalba. Pastebėjau ir iš tų žmonių, kurie anksčiau Mišiose tik spoksodavo, dabar iš lapelių drauge su visais skaito maldas". V. Kolyčius iš Toronto nurodo aktyvesnį žmonių dalyvavimą: "Patinka, kad visi dalyvaujantieji gali aktyviau įsijungti į Mišių auką. Patinka paprastumas, kuris kiekvieną priartina prie aukos atnašavimo ir dalyvavimo puotoje, kuri yra Mišių dalis". Vyt. Kasniūnas iš Čikagos pastebi dar platesnį bendravimą: "Buvusiose šv. Mišių apeigose kunigas su klausytojais bendraudavo tik evangelijos ir pamokslo metu. Kitu laiku jis nusisukęs melsdavos mums nesuprantama kalba atskirai, o mes savo gimtąja kalba atskirai. Naujos apeigos atrodo prasmingesnės dėl to, kad klausytojai aktyviai įsijungia į vyksmą. Ir dar geresniam įsijautimui į Mišių auką turėtų būti visai panaikinta lotynų kalba, kad nesusidarytų spragų bendram išgyvenimui, įsijautimui".

     Atsakymuose pastebėta, kad tas pats dalykas vienam kelia džiaugsmą, kitam pasipiktinimą. J. Kasperaitis iš Racine rašo: "Vyno ir ostijų atnešimas man primena nevykusį teatro vaidinimą", o vienas čikagietis dar prideda, kad tai "sumažina šv. Ostijos orumą" (Red. pastaba: aukojimo eisenoj nešamos ne konsekruotos Ostijos, bet ostijos konsekruoti). Tuo tarpu Alina Skrupskelienė pasisako atradusi tose apeigose gilią prasmę: "Bene labiausiai iš naujų pakeitimų man patinka vyno ir ostijų atnešimas prieš aukojimą, nes tai tikrai vaizdingu būdu parodo, kad Mišių aukoje dalyvauja visi".

     Balys Brazdžionis rašo, kad jam "nepatinka, kad jaunas vaikinas skaito šv. Mišių dalis. Būtų gera, kad senesnio amžiaus, turįs gerą ištarmę, aiškiai lietuviškai kalbėtų". Tuo tarpu Alina Skrupskelienė yra skirtingos nuomonės: "Tėvų jėzuitų koplyčioje Mišių maldų dalį skaito vienas pasaulietis, ir man ypač patinka, kad tai atlieka jaunas žmogus, nes tai jam gali turėti didžiulės įtakos visam gyvenimui. Kai kuriose amerikiečių bažnyčiose teko matyti net tris maldų skaitytojus, — visi suaugę — ir tai, mano nuomone, per daug išblaško tikinčiųjų dėmesį".

     Vyras iš Philadelphijos mano, kad "Mišių atnašavimas, atliekamas kunigo veidu į žmones, žymiai mažina jų iškilmingumą". Tuo tarpu P. A. Petrauskas iš Čikagos, atsakydamas į klausimą, kas skatina tą ryšio su kitais Mišių dalyviais jausmą ar įsitikinimą, pavartoja tuos pačius žodžius: "Kunigas veidu į žmones" (kas Bažnyčios ir siekiama).

     Panašaus nuomonių skirtumo buvo ir apie kitus dalykus. Anksčiau minėjome visą eilę teigiamų pasisakymų apie bendrą maldų kalbėjimą. Tačiau buvo keletas, kuriems bendras maldų kalbėjimas yra sunkiai suprantamas, nes "trukdo nuoširdžiai melstis ir verčia būti automatu" (J. Kasperaitis), "negalime paprašyti Dievo malonių, kada garsus meldimasis - bumbėjimas aplinkui" (Albinas ir Juzė Pliopliai iš Toronto).

     Vienam kunigui JAV liturginiai pakeitimai nustojo patikti dėl paties pereinamojo laikotarpio nesklandumų — "pirmiausia, dėl nepasiruošimo, tekstų nebuvimo, įvairavimo". Apie nepasiruošimą užsimena ir C. Grincevičius: "Pakeitimas yra labai didelis įvykis, padarytas labai skubiai, neapgalvotai, revoliucijos būdu (ne evoliucijos), tam neparuošus nei tikinčiųjų, nei kunigų". Toliau jis cituoja ištrauką iš Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo žodžio menininkams nepasiduoti "bevertėms vilionėms, keistenybėms bei netinkamų išraiškų ieškojimui", tai taikydamas liturginiams pakeitimams: "O kas iš to visko daroma tikrovėj šiandien?"

     Tarp kitų nepatinkamų dalykų suminima, kad yra per daug nurodinėjimų (stok, klaupk, sėsk) ir per daug laiko reikia stovėti. Nebuvo nė vieno tuo reikalu užtariančio žodžio. Matyt, net ir pakeistų apeigų mėgėjai jose daug prasmės nemato.

     Bendrai paėmus, pakeistų apeigų nemėgsta tie, kurie nei prasmės jose neįžvelgia. Tuo tarpu jos patinka tiems, kurie jose įžvelgia prasmę. Čia gal dar negalima atsakyti, kas eina pirmiau: ar pirmiau pamėgstama (nemėgstama) ir dėl to paskui prasmė atrandama (neatrandama), ar, iš kitos pusės, prasmė atrandama (neatrandama) ir dėl to pamėgstama (nemėgstama). Greičiausiai abu polinkiai eina kartu. Parafrazuojant vieną posakį "Aš galiu bet ką pakęsti, kai žinau dėl ko", galima ir šiuo atveju pasakyti: "Aš galiu priimti ir net pamėgti apeigų pakeitimus, kai priimu jų prasmę".

3. Ar dalyvavimas Mišiose Jums pasidarė prasmingesnis?

     Pora asmenų šio klausimo nesuprato, patys klausdami, kaip gali pasidaryti prasmingiau, kadangi Mišių esmė apeigų pakeitimu nepasikeičia. Taip atsakiusieji, matyti, neatkreipė dėmesio, jog klausiama ne apie Mišias, bet apie jų pačių dalyvavimą Mišiose. O juk skirtingomis apeigomis galima Mišių prasmę arba išryškinti arba užslėpti; tuo pačiu sudaryti galimybę jose dalyvauti prasmingiau arba mažiau prasmingai. Žinoma, čia priklauso ne vien nuo apeigų, bet ir nuo dalyvio, kiek jis į Mišias įsijungia.

     Kiti įvairiais būdais atsakydami, pasiskirstė tokiu būdu: 55 asmenims dalyvavimas dabar pasidarė prasmingesnis; 14 tapo mažiau prasmingas, o 12paminėjo, kad nepasikeitė, arba į tą klausimą neatsakė.

     A. Saulaitis, S. J., rašo: "Taip, dalyvavimas Mišiose pasidarė prasmingesnis — nebereikia stengtis suprasti svetimos kalbos, jaučiamas nuoširdumas — ne tiek legalizmo iš kunigų ir tikinčiųjų pusės liturgijoje". R. Petrikonytė savo atžvilgiu paneigia: "Ne — ypač parapijose, kur žmonės gieda žiauriais balsais ir visai ne į toną. Tas labai išblaško!" D. Navickaitė prisipažįsta: "Man pasidarė prasmingesnis, nes dabar aš daugiau suprantu ir man viskas yra labai įdomu". Aloyzas Sirutis rašo: "Dalyvavimas Mišiose pagal naują tvarką man nepasidarė prasmingesnis, nes daugiau esu isblaškomas dar iki šiol esančio mano taip vadinamo 'alaso'."

     D. Augienė svarsto plačiau: "Anksčiau Mišių klausymas buvo paliktas kiekvieno išmonei. Nelyginant įnoringam viengungiui, kuris tvarkė savo laiką ir mintis pagal savo ūpą ir užgaidas. Naujos apeigos žmogų įjungia į visų Mišių atnašavimo darbą. Ne tik dalyvavimas atsakinėjant, bet ir klausymas prasmingų ir gilių maldų gimtąja kalba, duoda medžiagos mąstymui ir palydi dienos darbuose juos įprasmindami".

4. Ar naujose apeigose galima daugiau pajusti, kad risamės su kitais Mišių dalyviais? Kas skatina tą jausmą ar įsitikinimą?

     56 asmenys pareiškė, kad naujose apeigose bendruomeninę dvasią galima ryškiau pajusti. Neigiamai atsakė 20, o 5 nieko nepasakė. Daugumas teigiamai atsakiusiųjų nurodė, kad tą ryšį su kitais ugdo bendra

malda: "meldimasis ir giedojimas kartu (ne kaip anksčiau, meldimasis kiekvieno sau)" (P. Šulaitė); "kai girdi kitus sakant maldos žodžius" (A. Viliušis); "be abejo, taip. Bendri atsakymai, visų kalbamos maldos, o ypač vyno ir ostijų atnešimas" (A. Skrupskelienė).

     Viktorija Šmaižienė iš Winnipego, viešėjusi Čikagoje, rašo: "Būdama tėvų jėzuitų bažnyčioje tikrai jaučiau, kad visi, kurie čia meldžiasi, esame vienas, didžiulis, nedalomas vienetas. Jaučiau, kad visi visokius savo "aš" paliko už durų, o čia susirinko tik broliai ir seserys, tik vaikai savo Tėvo, kad jam dėkotų, jo prašytų, jį garbintų".

     "Mano manymu", pareiškė Vyt. Kasniūnas, svarstydamas giliau, "šv. Mišios yra didelis draminis vyksmas, kurio prasmę atidengia kunigas, pasikviesdamas mus visus klausytojus aktyviais dalyviais. Čia pranyksta vienas, kuris tik dominuoja ir, jei taip būtų galima palyginti, į šventos žemės didžiąją sceną ateina visi aktyvūs veiksmo dalyviai. Tada užsimiršta esamoji aplinka, laikas, ir norisi, kad ta valandėlė neskubėtų, nes, nusikėlęs mintimis ir jausmais į tą prasmingąjį laikotarpį, išgyveni didelį vidinį džiaugsmą, klausais ir kalbies su Kristumi, esi tampriais ryšiais surištas su didele žmonių minia, kuriuos visus riša tas pats jausmas, išgyvenimas".

     Neigiamai atsakiusieji nurodė, kad jie Mišiose ieško dvasinio pakilimo, ne ryšio su kitais; automatiškai kalbamos bendros maldos tai daryti jiems tiktai trukdančios; "rodos, lyg kokių lenktynių bėgam", rašo O. Stankevičienė iš S. Paulo, Brazilijos. Kai kurie kėlė klausimą, ar iš viso reikia Mišiose rištis su kitais dalyviais: "Aš nežinau, kad mums reikia rištis su kitais dalyviais. Man Mišios yra susitikimas vienai su Dievu" (R. Rastonytė); "Ryšiai su kitais neesminis dalykas, esminis — pergyvenimas ryšio su Dievu" (L. Dambriūnas). "Aš visai nesuinteresuotas bažnyčioje rištis su kitais dalyviais ir ne tam į bažnyčią einu. Kartu rečituojamos maldos tėra tik išviršinė jungtis. Nei religinis, nei tautinis bendruomeniškumas nepasiekiamas deklamacijom, o kiekvieno sąžiningu pareigų atlikimu" (vyras iš Los Angeles).

     Kad bendras maldų kalbėjimas nebūtų tik "deklamacija", trokšta ir tie, kurie pritaria bendrai garsinei maldai, net jei joje pastebi dar daug "alaso". A. Sirutis taikliai nurodo, kad mes ryšio su kitais dažnai tiesiog negalime pajusti, nes "mes dar nesimeldžiame, tik atsakinėjome". Jis, o taip pat ir kiti mato ir gyvenimo ryšį su Mišiomis, kad Mišiose dažnai bendruomeninės dvasios trūksta, nes "žmonės, kokie atėjo į bažnyčią, dažniausiai tokie ir išeina".

     Iš to seka dvi svarbios išvados: 1) nuo mūsų pačių gyvenimo priklauso, ar Mišiose yra sukuriama tikra bendruomeninė dvasia (gal net ar iš viso ją pajuntame) ir 2) Mišiose patirtas ryšių su kitais pajutimas vėl turi būti ištirtas — ar jis bus sėkla ateities meilės veiksmams.

5. Ar prasminga Mišiose melstis lietuviškai? Ar nenorėtumėte, kad Mišios ištisai būtų vien lietuvių kalba?

     Į pirmąjį klausimą teigiamai atsakė 72; neigiamai — 7. Į antrąjį teigiamai — 53; neigiamai — 23.

     Pastebima, kad net ir prieš kitus liturginius pakeitimus nusistačiusieji labai pritaria gimtosios kalbos vartojimui Mišiose. Pavyzdžiui, viena skaitytojų pora iš Toronto rašo: "Labai pageidautume, kad, išskyrus lietuvių kalbos vartojimą. Bažnyčia sugrįžtų į seną tvarką". Gimtąją kalbą Mišiose norima vartoti dėl to, kad ji suprantamesnė, kad ja nuoširdžiau meldžiamasi, o kartais vien dėl tautinių motyvų.

     Tik trys anketų atsakytojai pasisakė už Mišias vien tik lotynų kalba, motyvuodami tuo, kad "lotynų kalboje yra daugiau vienijimosi" (Ant. Kareiva) ir kad lotynų kalbos bet kuria kalba pakeitimas sugriovė visą Mišių mistiką ir žymia dalimi pavertė jas paprasta malda" (67 m. vyras iš Philadel-phijos). Tačiau Balys Brazdžionis iš Čikagos pakartoja daugelio išreikštą argumentą: "Noriu tik lietuviškai melstis, nes kitaip nesuprantu. Lotynų šv. Mišios buvo įprastos, tačiau tik dalis tapo suprasta".

     M. Motekaitis iš Čikagos yra nuomonės, kad būtų "sveika kartais išklausyti Mišias ir kita kalba, kad nepamirštume, jog kitataučiai irgi mūsų broliai religiniu atžvilgiu".

     Neigiamai atsiliepiama apie šiuo metu laikinai naudojamo lietuviško vertimo silpnybes ir kalbų maišymą (kartais "Dominus vobiscum", o kartais "Viešpats su jumis").

6. Ar yra Jums paaiškėjusi apeigų pakeitimo prasmė (pvz. vyno ir ostijų atnešimas prieš aukojimą)? Jei taip, tai kokiu būdu paaiškėjo: per pamokslus, skaitant ar kitaip?

     Į pirmąjį klausimą teigiamai atsakė 45, neigiamai 25. Teigiamai atsakiusieji nurodė sekančius informacijos šaltinius: skaitymą (16), pamokslus (13), patį dalyvavimą (10), diskusijas (5), pamokas mokykloje (5) ir uždaras rekolekcijas (1).

     Gan didelis procentas neigiamai atsakiusiųjų lyg nurodo, kad lietuvių tarpe arba stokojama liturgijos pakeitimus aiškinančios informacijos, arba ta informacija nepakankamai naudojamasi (atrodo, kad abi priežastys veikia). Mažas skaičius pamokslais sužinojusiųjų liudija pamokslų trūkumą tomis temomis. Maloniai nuteikia pačių žmonių pastangos žinias praplėsti diskusijomis ir skaitymu (nors pastarųjų skaičius galėtų būti tikrai didesnis), o taip pat net dešimties paminėjimas, kad pačiu dalyvavimu apeigos paaiškėja.

     Sesuo vienuolė rašo: "Kartais būna progų, kada pajuntu pilnumą, pvz. kai dalyvavau Rytų apeigų Mišiose (kur žmonės daugiau dalyvauja); ar mažam būry aplink stalą — čia pat viskas ir visi susijungę. Prasmė paaiškėjo per pamokslus, per skaitymą; per pergalvojimą ir įsijautimą; per ypatingą šių laikų malonę". A. Saulaitis, S. J., taip pasisako: "Daugiausia išmokau skaitydamas visas knygas ir straipsnius, kurie tik pakliuvo; gera ir pažinti asmenis, kurie supranta ir išgyvena liturgiją ir gali ne tik paaiškinti techniškus dalykus, bet parodyti tolimesnę eigą ir prasmę. Tai ypatingai išryškėja diskusijose, diskusiniuose būreliuose. Dvi geriausios ir trumpiausios knygutės apie liturgiją parašytos tėvo W. Leonard, S. J.: "New Dimensions in Christian Worship" ir "New Horizons in Christian Living".

7. Ko, Jūsų nuomone, Bažnyčia labiausiai siekia ta pamaldų reforma?

     Į šį klausimą keletas asmenų neatsakė. Vienas atsiliepė apibendre fraze "nori eiti su laiko dvasia", o trys atsakė savotiškai: "Nedrįstu sakyti"; Bažnyčia "ne tiek ko siekia, kiek yra priversta pasiduoti išorės spaudimui"; "Nežinau, nes, mano nuomone, šis klausimas negali būti atsakytas eilinio parapijiečio".

     Aukščiau suminėtų atsakymų kontrastan, kiti atsakytojai ryškiai susigrupavo: 44 nurodė aktyvesnį dalyvavimą Mišiose ir dvasinį atgimimą svarbiausiu Bažnyčios siekimu, 31 — tikinčiųjų bendruomenės dvasios puoselėjimą ir 11 —- Bažnyčios norą vienytis su protestantais. (Aritmetiką mėgstąs skaitytojas, sudėjęs minėtus skaičius, gaus daugiau negu 81; tai dėl to, kad kai kurie suminėjo daugiau negu vieną tikslą).

     Tose grupėse pasitaikė išraiškos niuansų: pvz. pirmoje grupėje: šalia charakteringos frazės "tikinčiųjų aktyvus dalyvavimas Mišiose", randame sekančius platesnius paaiškinimus: "Bažnyčia suprato ir, nors pavėluotai, atidengė uždangą, kuri skyrė kunigą nuo žmonių, ir vieton vieno aktyvaus dalyvio įjungė visus" (Vyt. Kasniūnas); "mano nuomone, šia reforma Bažnyčia nori pasiekti sielų gelmes, pačią esmę, o ne paviršių. Pirmiau buvo daugiau išviršinė forma ir nesiekė žmonių širdies, nes nesuprato, negirdėjo, ką kalba prie altoriaus" (skaitytoja iš Hamiltono); "artėti prie Kristaus, gyventi Kristaus dvasia" (Antanas Vainius Sr. iš Niujorko); "Bažnyčia siekia atnaujinti tikinčiųjų gyvenimą — socialinį, mokslinį, šeimyninį, asmeninį, visuomeninį, kultūrinį, atnaujindama patį vidinį tašką ir šaltinį — gyvybinius asmenų bendravimo ženklus, sakramentus" (A. Saulaitis, S. J.).

     Vienuolika pasakiusiųjų, jog reformų tikslas yra vienybė su kitais krikščionimis, išsireiškia skirtingai pagal savo nusiteikimus: "patraukti kitų tikybų žmones, ypač protestantus" (A. Verbyla, Richmond Hill); "Bažnyčia, siekdama vienybės, taikosi bei derinasi prie protestantų" (73 m. E. Samienė iš Čikagos); ar net dar stipriau: "siekia palaipsniui pavirsti protestantiška Bažnyčia" (pora iš Toronto). Negalima laikyti atsitiktiniu tą faktą, kad iš tų vienuolikos aštuoni nemėgsta pakeistų apeigų ir į vienybės su protestantais siekius žiūri neigiamai. Tuo tarpu likusiems trims tos apeigos ir patinka, ir kartu teigiamiau pasisako apie tuos krikščionių vienybės siekimus.

     Iš visų tų atsakymų matyti, 1), su kai kuriomis išimtimis, didelė atsakiusiųjų dalis jau turi susidarę nuomonę apie Bažnyčios tikslus apeigas keičiant; 2) kad tos asmeninės nuomonės, nors neretai tik apytikrės, tačiau nėra skirtingos nuo tikrų Bažnyčios tikslų; ir 3) kad pas kai kuriuos jaučiamas palinkimas daliniam ar net netiesioginiam tikslui (pvz. siekti krikščionių vienybės) skirti visą dėmesį.

8. Ar mėgstate tradicines giesmes? Ar nejaučiate trūkumo mūsų giesmių repertuare? Ar būtų galima giedojimą pagerinti?

     Daugumas pasisakė mėgstą giedoti Mišiose, o taip pat nemažam skaičiui patinka tradicinės giesmės. Jos paprastos, įprastos, o taip pat rišančios su tauta. V. Šmaižienė iš Winnipego rašo: "Labai mėgstu tradicines giesmes ir noriu, kad jų būtų kuo daugiausia. Tai maldos sparnai".

     Tačiau stebėtinai didelis skaičius žmonių paminėjo trūkumą giesmių repertuare. Net 71 pasisakė jaučią tą trūkumą ir tik 8 to nepastebi. "Giesmių repertuaras labai skurdus, maža giesmių" (M. Motekaitis). Jaunimo daliai tradicinės giesmės buvo nuobodokos, o taip pat per dažnai giedamos vis tos pačios. V. Bartuška iš Čikagos pastebi, kad "turėtų būti vengiama giedoti labai senas nemelodingas giesmes, nes tai blogai nuteikia besimeldžiančius, o ypač jaunimą".

     Daugelio buvo suminėtos tradicinių giesmių silpnybės ir pageidauta įvesti naujų giesmių. A. Viliušis išreiškė bendrą troškimą: "Būtų pats laikas turėti naujų, su gilesniu išgyvenimu sukurtų giesmių". "Mūsų tradicinėms giesmėms daug galima prikišti muzikiniu atžvilgiu. Bet jas palaikyčiau, ypač pačias senąsias, kad stiprėtų dvasinis ryšys su tauta, kuri tas giesmes daugiau kaip šimtmetis gieda sunkiausiais baudžiavos, okupacijos trėmimo metais. Bet būtinai norėčiau girdėti naujų: o jų turime pakankamai — Naujelio, Gruodžio, St. Šimkaus, Gaubo, o ypač puikios naujai sukurtosios Br. Markaičio" (A. Skrupskelienė). O Vyt. Kasniūnas rašo: "Visų Mišių apeigų apvainikavimas — giesmės. Deja, savo harmonija dauguma jų yra labai biednokos. Be gyvasties, kraujo, be didesnio įsijautimo, išgyvenimo, prasmingumo. Atrodo, kad jas giedi tik dėl to, kad reikia giedoti. Nauja prošvaistė mūsų giesmyne — tai Bruno Markaičio, S. J., giesmės liturginėms Mišioms".

     Į tretįjį klausimą, ar būtų galima giesmių repertuarą pagerinti, 54 atsakė teigiamai. Buvo duota įvairių pasiūlymų. Pirmavo jau paminėtas pageidavimas, kad būtų įvesta naujų giesmių. Taip pat siūlyta dėti daugiau pastangų išmokti jas darniau giedoti. Gi P. Šalčius samprotavo, kad "Naujos įvestos giesmės nelabai tinka masiniam giedojimui. Ar nevertėtų pasiskolinti amerikiečių giesmių, kurios geriau tinka masiniam giedojimui?" A. Regis pažiūrėjo į giesmes iš tautinio taško: "Turėtų būti dedama daugiau pastangų sustiprinti jose tautinį charakterį".

c). Ko ateityje pageidautumėte dėl religinių apeigų?

     Kai kurie pageidavimai buvo labai bendro pobūdžio, kaip pvz. "bendro visų tikinčiųjų dalyvavimo apeigose". M. Motekaitis tiksliai apibūdino pageidaujamas apeigų savybes: "kad būtų prasmingos, įdomios, pakeliančios, pamokančios, meniškos, logiškos"; "kad būtų dar labiau bendruomeniška, eucharistiška. Gal ateity bus mažiau akcentuojami visokie pamaldumai, o kreipiama daugiau dėmesio į liturgiją, kuri mus jungia ir atnaujina (Sesuo M. Jurgita).

     Kiti suminėjo specifiškus norus: lietuviško "teksto, kur širdis kalbėtų" (V. Šmaižienė); "šių laikų žmogui suprantama kalba" (Sesuo M. Eucharista iš Putnamo); liturginių rūbų pakeitimo (D. Cibas); Mišių jaunimui (M. Vakselytė); Mišių vakare (J. Kaknevičius); keli pageidavo kasdieninio mišiolo lietuvių kalba.

     Nemėgstantieji pakeistų apeigų išreiškė norą, kad viskas būtų kaip seniau, arba kad parapijose būtų paliktos bent vienerios Mišios lotynų kalba, ar bent būtų skirta daugiau laiko privačiai maldai Mišiose.

     Keli skaitytojai nusiskundė, kad kai kur kunigai nejautrūs liturginėms reformoms. Vienas vyras rašo: "Nežinau, kiek 'Laiškai Lietuviams" turėtų įtakos į parapijų klebonus, bet reikėtų visą liturgijos pakeitimą daugiau propaguoti. Kunigai į pakeitimus neužtektinai kreipia dėmesio. Kai kur altorius neseniai atsuktas — tai ir viskas. Pasauliečiams neleidžiama skaityti lekcijos, nepraktikuojama vyno ir ostijų atnešimas. Dar vis praktikuojamas lotyniškas atsakinėjimas chorui giedant, lyg Mišios būtų koks koncertas. Labai daug kalti patys kunigai, kad reformų nesistengia įvesti ir pasauliečių neapšviečia, nesistengia įtraukti".

     Tuo tarpu kun. A. Bučinskas iš Australijos rašo: "Pakeitimai šv. Mišių apeigose Sydniejaus lietuvių parapijoje yra dar gana nežymūs... Tikiuosi, kad netrukus galėsime lietuviškai įsijungti į bendrą šv. Mišių atnašą ir kad kiekvienas galės priartėti ir lengviau suprasti šią taip svarbią mūsų gyvenimo dalį".

     Nemėgstanti pakeistų apeigų sena moteris rašo: "Ateityje nieko nepageidauju. Mano amžiui užteks ir tiek". Tuo tarpu kita moteris, savo amžių nurodžiusi tik žodeliu "nemažas", turi ir nemažus pageidavimus: "Visa širdim noriu, linkiu ir meldžiuosi, kad greitai ir pilnai naujieji pakeitimai prigytų visose lietuviškose ir nelietuviškose parapijose".

IŠVADOS

     Kas iš šių "Laiškų Lietuviams" skaitytojų pasisakymų apie liturginius pakeitimus labiausiai išryškėja ir kokias išvadas būtų galima iš jų padaryti?

     Pirma, labiausiai stebinantis faktas — tai toks didelis procentas (83%!) pasisakiusiųjų, kad jiems pakeitimai patinka arba bent, anksčiau nepatikę, pradeda patikti. To nė optimistiškiausieji apeigų mėgėjai negalėjo tikėtis. Žinoma, kaip jau anksčiau minėjome, šie daviniai nereprezentuoja visos lietuvių išeivių visuomenės, o tik jos dalį. Nežiūrint to, jie stipriai įtaigauja ir plačiąją lietuvių visuomenę esant daug palankesnę liturginiams pakeitimams, negu kaip kad kai kurie yra linkę manyti.

     Antra, kaip ir buvo galima tikėtis, žmonėms labiausiai patinka Mišiose melstis gimtąja kalba. Taip pat daugeliui darosi suprantama ir prasminga aktyviai įsijungti į bendrą maldą kalbant balsiai. Čia dar daug ko pageidautino, kad bendras kalbėjimas tikrai taptų meldimasis ir net krikščioniškai bendruomeniško gyvenimo išraiška. Kai kuriems balsiai kalbamos bendros maldos nepatinka ne iš esmės, bet dėl skuboto ir nepamaldaus jų atkalbėjimo. Dar kiti iš viso nemėgsta balsiai kartu melstis, nes, praeity įpratę Mišiose melstis individualiai, ir ateity norėtų taip daryti. Atskiri dalykai (kaip altoriaus atgręžimas, aukos atnešimas, pasauliečių skaitymas) vertinami skirtingai, priklausomai nuo to, ar juose įžvelgiama Bažnyčios norėta prasmė, ar ne.

     Nežiūrint kai kurių išimčių, didesnė dalis bent apytikriai nusimano, ko Bažnyčia siekia šiuo liturginiu atsinaujinimu. Bendrai paėmus, lietuviai tais klausimais domisi. Atskiriems liturginiams klausimams galėtų dar būti daugiau informacijos spauda ir pamokslais, o taip pat visuomenė galėtų daugiau naudotis jau teikiama informacija. Maloniai nuteikia kai kurių asmenų asmeninės pastangos informuotis skaitymu ir diskusijomis.

     Giedojimą Mišiose daugelis mėgsta; taip pat tradicines giesmes, nors jose pastebimi ir trūkumai. Daug kas pageidauja naujų giesmių.

     Šiais apeigų pakeitimais, o ypač lietuvių kalbos įvedimu, daugeliui pasidarė prasmingiau dalyvauti Mišiose. Visgi yra nemaža pageidavimų kai ką pakeisti, pagerinti. Prie Mišių naujų apeigų nepripratusieji pageidautų, kad senoji tvarka būtų sugrąžinta arba bent būtų įvestos vienerios sekmadieninės Mišios senąja tvarka.

*  *  *

     Pabaigoje norėtųsi dar viena pasakyti.

     Iš nemėgstančiųjų nevienas sakėsi, kad jam naujos pamaldos patinka, kai jose dalyvauja vienminčiai. Pavyzdžiui, vienas vyras iš Los Angeles prisipažino: "Esu dalyvavęs naujų apeigų pamaldose, kada patiko. Jos buvo laikomos dalyvaujant negausiam vienokių dvasinių nusiteikimų maldininkų skaičiui". D. Augienė iš Čikagos yra nuomonės, kad tokia vienmintiška dvasia turi apimti visus krikščionis: "Man rodos, naujas apeigas lengvai priims tie, kuriems tikrai rūpi tikėjimo tiesų gilesnis pažinimas, ir Mišių esme nuoširdžiai besidomintieji. Tie, kuriems asmens įpročių laisvė yra opus klausimas, bus visad atšiaurūs bet kokiam pakeitimui. Lengva įsijungti į bendrą liturginį Mišių klausymą tiems, kurie išgyvena apaštalavimo veržlumą žmonėse. Bendrų įsitikinimų žmonių dalyvavimas tose pačiose Mišiose sujungia juos ypatingu šeimišku jausmu. Reikia tikėtis, kad tas jausmas turės plėstis ir, kaip pirmieji krikščionys, tikintieji pasijus esą viena šeima".

     Šiuo pasisakymu užčiuopiamas Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo noras: liturgija keičiama tik tam, kad keistųsi — gerėtų — tikinčiųjų gyvenimas. Ne tam, kad kas būtų iš viršaus diktatoriškai primesta, bet kad tikintieji laisvai prasmingiau Mišiose dalyvautų ir prasmingiau gyventų.

     "Laiškai Lietuviams" šia anketa bandė atskleisti to liturginės reformos pereinamojo laikotarpio lietuvių nuotaikas. Daugelis lietuvių visuomenėje tuos pakeitimus noriai priima. Linkėtina jiems toliau į juos gilintis. Kitai daliai nėra taip lengva skirtis su ankstyvesnėm apeigom, nes, J. Leščinsko pripažinimu, "mes vyresniojo amžiaus tikintieji su jomis buvome nuo kūdikystės suaugę". Tačiau ir jie, tikime, iš solidarumo stengsis prisidėti. Žurnalas ir toliau mėgins aiškinti toje srityje pasitaikiusius sunkumus, o taip pat pasidžiaugti pasiektais laimėjimais. ***