Spausdinti

3 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS

     “Kuo jausmas gilesnis, tuo jis nebylesnis” (D. S. Merežkovskis). Šie žodžiai kyla galvoje, kai, norint sudaryti meilės sąvoką, susiduriama su įvairiomis sunkenybėmis. Jie byloja, kad yra jausmų, kuriuos tegalima jausti, bet kuriems aptarti trūksta žodžių. Toks jausmas kaip tik ir yra erotinė meilė.

     Jau esame susipažinę su pesimistų pažiūromis i meilę. Matėme, kad, vienašališkai įsižiūrėję į konkrečios meilės daugeli neigiamybių, jie pamiršta apie giliąją pačios meilės prasmę ir jos esmės nepagauna. Kaltindami žmones, kurie gyvenime meilę sudarko (nes nėra jai pribrendę) ir kurie nemoka tikrai mylėti ir meilės ugdyti savyje, jie pradeda kaltinti pačią meilę. Jie panašūs tiems, kurie, sėdėdami kambaryje su nešvariais langais, kaltina saulę, kodėl ji neaiškiai šviečia, o ne žmones, kurie langų nevalo. Jais tad remiantis, negalime teisingai suprasti tikrą meilę.

     Šiame straipsnyje pažvelkime į meilės romantikus ir optimistus. Sekančiame straipsnyje derindami juos su realistais, atrodo, labiausiai priartėsime prie teisingesnio meilės supratimo.

MEILĖS ROMANTIKAI

     Meilės romantikai žiūri į ją iš grožio taško. Visas meilės apraiškas jie panardina grožio spinduliuose. Jie meilės poetai ir mistikai. Kai kuriem jų meilė virsta kone religija. Mylėdami pačią meilę, laikydami ją dvasine vertybe, jie meilę idealizuoja ir ją nušviečia spalvingomis šviesomis. Jei pesimistai, įsižiūrėję į konkrečią liūdną meilės tikrovę, pagal ją pačią meilę apsprendžia, tai romantikai, užmerkę akis tai liūdnai tikrovei, iš abstrakčios svajojamos meilės taško ją nušvietę, jos liūdnumo nemato. Atsiradus konkrečiam meilės objektui, jų meilė vis lieka nereali. Jų išidealizuota mylimoji — negyvenimiška ir abstrakti. Jų meilės kalba kone liguisto susižavėjimo pilna.

Kalbant apie meilę šių laikų Vakarų kultūroje, norisi paklausti, ar socialinė Vakarų civilizacijos struktūra ir iš jos išplaukianti dvasia padeda meilei vystytis... Meilėbroliška, motiniška ar erotinėyra reliatyviai reta; josios gi vietą užima visa eilė pseudomeilių, kurios iš tikro yra tik iškrypusios meilės formos.

Erich Fromm, The Art of Loving

Viena pseudomeilės forma yra vadinamoji "sentimentali meilė”. Josios esmę sudaro tai, kad meilė išgyvenama tik fantazijoje, ne tikrovėje bendraujant su kitutikru asmeniu. Josios labiausiai paplitusios formos užtinkamos pas meilės pakaitalo ieškotojus pigios meilės kinuose, istorijėlėse ir dainuškose.

Erich Fromm, The Art of Loving

    Kiekviena smulkmena, turinti ryšio su jų konkrečia meile, virsta kuru jų meilės ugniai kūrenti. Tokia meilė dažnai padvelkia kažkuo amžinu. Ir jei tokie savo konkrečia meile nusivilia, tie nusivylimai ypatingai tragiškai ir ilgai išgyvenami. Mylimo asmens mirtis juos pastumia į stovį, artimą jų pačių mirčiai.

    Tokios meilės nuotaiką čia pavaizduoja prancūzų poetas Alfredas de Vigny (miręs 1863). Kaip visi meilės romantikai, jis gerbia ir net garbina moterį ir todėl yra rašęs: “Gerai apgalvojęs visų amžių ir tautų moters likimą, aš baigiu šia išvada, kad kiekvienas vyras kiekvienai moteriai turėtų vietoj “laba diena” sakyti “atleisk”. Čia jis galvojo apie tas skriaudas, kurių moteris yra patyrusi iš vyro amžių bėgyje. Ir štai tasai poetas, jo žmonai Lidijai mirus, du metus kenčia baisias kančias, naktimis budi, verkia, niekur neina, pamiršta apie valgį...

    Romantiškos meilės išgyvenimo lydimas, žmogus tartum išeina iš šio pasaulio ir įžengia į pasakų pasaulį, nes, anot vieno rašytojo, jis pats virsta pasaka, kai jo mylinti širdis virsta kvepiančia rože.

    Labai gražių romantiškos meilės ir jos atskirų momentų aptarimų gausiai randame pas V. Hugo, B. Kellermanną, J. Londoną, K. Hamsuną ir kitus. Pasklaidykime, pavyzdžiui, B. Kellermanno “Ingeborgą”. Tenai mylįs staiga pajunta, kad jo širdis tartum pumpuras atsidarė, taigi pražydo ir net tamsa virto auksine jį džiuginančia tamsa... Nereikšmingi jos lūpose žodžiai, jo drebančios širdies atsibudimo dėka, virto brangenybe... Tyla nė nieko nekalbant virto turininga, joje pradėjo kažkas šnibždėti... Jis pajuto, kad ji dangaus dovana, kad jo krūtinę slegia saldi našta.. Jis dėkingas už tą laimę, kad gali šalia jos eiti... Jos šypsena jį persekioja dieną ir naktį... Jis gyvena saulėje, viskas aplink jį skęsta šviesoje ir gėlės jam šypsos... Jis atsistoja prieš gulintį kely akmenį ir šypsos... Jis pradeda mylėti visus daiktus, nes visas pasaulis virto veidrodžiu, kuriame spindi ji (ir todėl) jis nori išbučiuoti kiekvieną medžio lapelį ir tai iš abiejų pusių...

    Jei dar paimsime kad ir J. Londono (šiaip jau realisto) “Martin Eden” pilną meilės grožio knygą, kur meilė tartum švelnus garbinimas supa mylimą asmenį gėlių kvapu pritemdytų šviesų ir tylos atmosferoje, kur meilė vadinama “vienas kitam širdies padavimu ant delno”, tada suprasime kokie yra romantiškos meilės jausmai ir kokia jos kalba. Ar šitokių jausmų ir kalbos akivaizdoje neturėjo pagrindo H. Balzakas paklausti: “Jei šviesa yra pirmoji gyvenimo meilė, tai ar meilė nėra pirmasis širdies nušvitimas?” Todėl neveltui ir mūsų O. Milašius, tasai didžia dalim meilės romantikas gretino grožį ir meilę, o savo gražiausiame kūrinyje “L’amoureuse initiation” yra rašęs: “Tai, kas šalia mūsų vadinasi Grožiu, mūsų viduje vadinasi Meilė”. Tad suprantama, kad žmonės, kurie giliai išgyvena grožį, giliau išgyvena ir meilę. Verta dar įsidėmėti, kad ir šv. Rašto “Giesmių Giesmės” knyga erotinį ryšį vaizduoja romantiškos meilės kalba.

    Dabar kyla klausimas, kiek romantikų gražūs žodžiai apie meilės reiškinius duoda medžiagos teisingai meilės sąvokai ir jos esmei pažinti? Reikia pirmiausia pasakyti, kad grožis ir tiesa, kaip lygiai grožis ir gėris, dar nėra tas pats, nors grožis gali daug patarnauti tiesai ir gėriui. Tiesa, apsivilkusi grožiu, labiau įtikina, kaip lygiai gėris, pasipuošęs grožiu, labiau patraukia. Tačiau teisingai meilės sąvokai sudaryti romantiškos meilės kalba daug negali padėti, nes tai egzaltuota kalba, o teisingom sąvokom sudarinėti reikia logiško blaivumo ir psichologinio gilinimosi į aptariamąjį objektą.

    Reikia dar pridėti, kad romantiškos meilės kalba labai dažnai būtų teisinga ir tiktų bandant aptarti pradinį meilės išgyvenimo tarpsnį, nes besimylintieji panašiai meilę išgyvena. Tačiau tokia kalba būtų neteisinga ir todėl nepriimtina, jei norėtume ją pritaikyti visam meilės gyvenimui ir tai visoje meilės tąsoje. Be to, reikia dar pastebėti, kad meilės romantikų vykdomas grožio kultas turi savo vertę, nes tas, kuris gyvena grožiu, kad ir nusikalsdamas kartais gėriui, nėra dar žuvęs jam, nes grožis anksčiau ar vėliau dažnai virsta rodykle į gėrį. Jų ugdomas grožis tarnauja ir tikrai meilei ugdyti, nes “meilė — tai menas, kaip muzika ir poezija” (J. Wassermannas). Tad, sekant romantiškos krypties meilės garbintojų kilnia grožio nuotaika, galima sakyti, kad mylėti reiškia matyti, kas yra dieviško tame, ką mylime. O juk matyti, kas yra dieviško jame, reiškia matyti Aukščiausio Grožio atošvaitą jame, kuri, nepriklausydama nuo išorinio grožio ir amžiaus atmainų, labiausiai tarnauja meilės pastovumo sąmonei ugdyti ir meilei išlaikyti.

OPTIMISTAI

    Romantikai irgi buvo optimistai, bet jų optimizmas buvo silpnai pagrįstas — tik jausmu, labai dažnai net iliuzijomis, kai grožio ilgesiu blizgančios ir jo ieškančios akys kartais jį mato ten, kur jo nėra. Meilės optimistų šviesi pažiūra į meilę labiau žmogaus prigimtimi pagrįsta. Čia turėsime galvoje dvejopą optimizmą. Vieni jų meilę įprasmina, skirdami jai uždavinį išvesti žmogų iš vienatvės, kiti gi ir nelaimingą meilę bando įprasminti Dievu. Vieni ir kiti, dvasiniai meilę įprasmindami, į ją žiūri labai rimtai.

    a) Didžiausia žmogaus prigimties kančia yra dvasinė vienatvė. Ji kyla todėl, kad žmonės, užsidarę savimeilės kiaute ir tuo būdu dvasiniai atsiriboję vieni nuo kitų, ieško tik to, bendrauja su tais, kas jiems asmeniškai malonu ar naudinga. Jautrus žmogus mato, kad jis daugelyje atvejų yra tik įrankis ir priemonė kitiems, jų tikslams siekti. Tasai patyrimas jo vienatvės jausmą dar labiau gilina. Tad, anot optimistų, meilė yra žmogaus prigimtimi rimtai pagrįsta ir tai ta prasme, kad ji yra jo prigimties šauksmas, kuriuo ji ilgisi, tikisi iš vienatvės išeiti ir savo širdim su kito žmogaus širdim susitikt. Meilės tad ilgesys nėra šiaip jau eilinis jausmas, nes tai savotiškas prigimties SOS, kuriuo ji šaukiasi gelbėjama.

    Šis dvasinės vienatvės jausmas yra tik gilių ir švelnių sielų kančia. Ją tejaučia nedaugelis žmonių. Dauguma kenčia tik dėl fizinės vienatvės, kuri netaip sunkiai pašalinama. Bendravimas su žmonėmis gali ir dvasinę vienatvę palengvinti, o kartais tik pasunkinti, kai pamatai, kad esi žmonėse, o neturi žmogaus. Ir būdamas žmonėse gali pasijusti tartum tyruose. Kas tad yra tasai žmogus, vienas žmogus, kuris gali iš dvasinės vienatvės kančios kitą išgelbėti, o ir dažniausiai pats išsigelbėti? Tai žmogus, kuris įstengia nugalėti savo egoizmą, susirūpinimą tik savimi ir sava laime. Tai tas, kuris gali tavim labiau susirūpinti kaip savim, kuriam tavo reikalai pirmesni už savuosius, kuris tegali būti laimingas, jei tu laimingas. Kur tasai žmogus? Tai tas, kuris myli ir kurį tau mylint tu gali tuo pačiu susirūpinimu jo asmeniu jam atsilyginti.

    Čia kalbant apie optimistų skelbiamą meilės pagrindą ir jos gilų įprasminimą, reikia prisiminti senovės graikų filosofą Platoną, Senojo Įstatymo Šventraštį ir didįjį krikščionį rusų filosofą Vladimirą Solovjovą.

    Anot Platono, einant senoviškais kai kurių tautų padavimais, pirmykštė žmogaus prigimtis buvo vyras ir moteris vienam asmenyje drauge. Dievai, bausdami žmogų už kažkokį nusikaltimą, jį padalino į du: vyrą ir moterį. Nuo to laiko abi pusės ieško viena kitos, kad tą vienybę grąžintu. Tos vienybės ieškojimas, anot šio filosofo, ir yra meilė.

    Šv. Raštas, šiuo atžvilgiu giminingas aniems pirmykščiams padavimams, vaizduoja moters sutvėrimą iš vyro kūno, taigi buvus tokį stovį, kai viena lytis tartum glūdėjo kitoje. Nenuostabu, kad juodu buvę kadaise vienas kūnas ir dabar jaučiasi negalį būti vienas be kito. Jie atskirai jaučiasi vieniši ir nepilni. Šis jausmas ir yra meilės ilgesys, tos meilės, kuri yra to vienas kito papildymo ir pilnumos ieškojimas. Tikroje meilėje žmogus kaip tik pasijunta mažiau vienišas, kai, pramušęs savimeilės kiautą, kurs jį nuo kito skyrė, jis į savąjį “Aš” per susirūpinimą kitu įjungia “Tu” ir pats yra į jį įjungiamas. Tuo būdu tikra abipusė meilė išgyvenama kaip palaiminta pilnuma, o jos netekimas kaip nyki tuštuma. Reikia tačiau suprasti tą tuštumą lydinti dideli skausmą, jei dėl dviejų žmonių neatitikimo ir apsirikimo paaiškėja, kad jų suartėjimas buvo tik tariamas ir vien tik vienatvės forma buvo pakeista. Tada vietoje pirmiau buvusios dvasinės vienatvės fiziškai esant vienam atsiranda dar sunkesnė vienatvė dviese. Toji paskutinė vienatvės forma sunkesnė, nes buvo tikėtasi iš vienatvės išeiti ir todėl prie vienatvės kančios dar prisijungia nusivylimo kančia.

    Anot V. Solovjovo (jo knygoje “Meilės prasmė”), meilė nėra vien priemonė suvesti žmones žmonių giminei dauginti, nes tas dauginimas gali vykti ir be meilės. “Meilė, anot jo, yra savarankiška vertybė; ji turi savitą, nepriklausomą mūsų asmeniniam gyvenimui vertingumą”, nes meilė, tikrai padėdama nugalėti egoizmą, išgelbsti jįi kaip individą. Tuo būdu meilė verčia pripažinti kito žmogaus vertingumą ir tą jo reikšmę, kurią paprastai tik sau pripažistame. Per meilę savo gyvenimišką susirūpinimą perkeliame iš savęs į kitą. Ar tos šio filosofo mintys nerodo mums, kaip tikra meilė ugdo krikščioniškąją artimo meilę!?

    Idealios meilės ilgesys ir jos idealizavimas, anot Solovjovo, yra noras matyti kitame Dievo paveikslą, kuris pagal krikščionybę glūdi jame. Tikroji meilė ir ją lydis susižavėjimas kaip tik ir yra to paveikslo pamatymas. Tas paveikslas mums per meilę parodomas ne šiaip sau, bet tam, kad mes, meilę ugdydami, tą paveikslą Įkūnytume vienas kitame. Čia dar reikia pridėti, kad V. Solovjovas neneigia kūno vaidmens meilėje (t. y. meilėje įrėmintoje moteryste), bet, anot jo, kūnas tik atbaigia meilę, bet nėra meilės tikslas; jei kur jis virsta tikslu, tada meilė žūva.

    Giminingas V. Solovjovui šiuo meilės įprasminimu yra ir mūsų prof. A. Maceina. Ne sykį jis savo kūryboje yra pasisakęs, kad meilėje lytys suranda savo egzistencijos atbai-gima, nes, anot Šv. Rašto, “žmogui negera būti vienam” (Gen. 2, 18).

    b) Atrodo, kad dar didesni optimistai yra tie, kurie ir nelaimingą meilę ir jos kančią bando krikščioniškai įprasminti. Anot jų, per nusivylimą žemiška meile atsiveria dvasios akys Didžiajai Meilei — Dievui, kuriuo negalima nusivilti. Tasai iprasminimas gali kilti kitaip, nebūtinai meilės nusivylimo keliu. Jau patsai meilės neužtenkamumas, jos neistengimas patenkinti visus gilesnių sielų polėkius gali žmogui padėti pakelti akis į Nesutvertą Meilę. Šį meilės iprasminimą ypač atstovauja mūsų O. Milašius ir jam šiuo atžvilgiu giminingas P. Claudelis.

    Štai dvi O. Milašiaus mintys, kurios pakankamai išsako jo subrendusias pažiūras į meilę. Pirmoji tų minčių įspėja nesitikėti visko vien tik iš meilės: “Meilės, o ypač labai gilios meilės objektas niekada negali būti gyvenimo tikslas. Didžiajame garbinime tvarinys yra ne kas kitas, kaip tik tarpininkas. Tikroji meilė alksta realybės; nėra gi kitos realybės kaip tik Dievas”. Kitoje gi mintyje jis tvirtina, kad nusivylimas meile gali virsti laimės šaltiniu, nes “tasai, kurs yra dėl tvarinio meilės kentėjęs ir kurs tos meilės atsižadėjo ir grįžo prie užterštos upės amžinai švaraus šaltinio, tas jau paankstintai pažįsta Meilę, jis jau vaikščioja akinančioje Dievo šviesos akivaizdoje”

(“L’amoureuse initiation”).

    Nors ir mįslingas, tačiau šviesoje to, kas čia anksčiau pasakyta, gan aiškus yra ir šis P. Claudelio “Šilkiniam Batelyje” pasikalbėjimas:

    Don Camillo: Esu laisvas nuo visko, kad tik galėčiau geriau Jūsų laukti.

    Dona Proeza: Pripildyti gali tik Dievas.

    Don Camillo: Kas žino, gal kartais niekas kitas tą Dievą man duoti negali, kaip tik Jūs?

    Čia autorius vaizduoja netiesiogini kelią į Dievą per meilę ir jos neužtenkamumą. Nenuostabu, kad jau minėtam veikale jis daug kartų ruošia skaitytoją prie to neužtenkamumo pažinimo, kad jo nusivylimas meile nebūtų taip skaudus ir gniuždantis. Juk ką reiškia tokie jo žodžiai kaip “žmogus nėra niekam mažiau sutvertas kaip laimei”; arba kai moteris sako: “aš esu pažadas, kurs negali būti išpildytas”? Ar tai nėra įskiepijimai prieš nusivylimo meile kančią?!

(Čia tik suminėjęs O. Milašiaus ir P. Claudelio porą minčių, turiu pastebėti, kad jų originalios pažiūros į meilės įprasminimą yra vertos panagrinėti atskirame straipsnyje ateityje).

    Gali dar kilti klausimas, kodėl šiuos visus bandančius meilę įprasminti vadiname optimistais? O todėl, kad, jei negalėjimas visko, o ypač kančios įprasminti giliai mąstantiems ir jaučiantiems žmonėms sudaro patį didįjį skausmą, tai įprasminimas net ir kančią panardina džiaugsmo šviesoje Juk ir Evangelija yra “Linksmoji Žinia” kaip tik dėl to kad suteikia galimybę įprasminti gyvenimą su jo visais reiškiniais. Tad įprasminti meilę — tai tas pat, kaip pabrėžti jos vertingumą.