Spausdinti

JUOZAS VENCKUS, S. J.

NOBELIO PREMIJA

     Neseniai trys prancūzai — Lwoff, Monod ir Jacob — gavo Nobelio premiją. Visi trys yra garsiojo Pasteur Instituto Paryžiuje tyrinėtojai.

     Prancūzija jau seniai nebeturėjo tokios garbės. Iš to krašto fizikos Nobelio premijos paskutinė laimėtoja buvo Joliot-Curie, duktė tos garsiosios Curie, kuri išrado radiumą. Madame Joliot-Curie dirbtinių radioaktyvių kūnų atradimai tiesiai vedė prie satelitų ir prie Gemini pagaminimo. Motina ir duktė mirė kaip aukos savo atrastų nuostabių spindulių. Joliot, dukters vyras, buvo priveligijuotas Madame Curie mokinys ir dirbo kaip ekspertas prie Tautų Sąjungos. Joliot ir jo žmona perdavė rusams atominės energijos paslaptis, kuriomis rusai labai greitai ir labai gerai pasinaudojo, pralenkdami amerikiečius savo satelitais. Iš medicinos paskutinis prancūzų Nobelio premijos laimėtojas buvo 1928 m. Charles Nicolle. Tą visą laikotarpi be Nobelio premijos prancūzai vadino savo “mokslo naktimi”.

     Šis dabartinis trijų prancūzų laimėjimas yra didelė “šviesi diena” visai tautai. Jie dirbo su bakterijomis ir virusais. Tai yra labai maži gyviai, bet, kaip jie patys pasakė, “kas yra tiesa mikrobams, tas yra taip pat tiesa ir drambliui”. Lwoff pridūrė: “Mūsų išradimai tuo tarpu neturi tiesioginio pritaikymo medicinai. Bet šie tyrimai yra būtinai reikalingi, kad žinotume tą būdą, kuriuo normalios celės pavirsta vėžio celėmis”.

     Nobelio premijas skiriantys Stokholmo Instituto nariai pareiškė: “Mokslininkai Monod, Jacob ir Lwoff savo tyrimais žymiai pagilino mūsų žinias apie gyvių prisitaikymą, generaciją ir evoliuciją...”

     Viskas prasidėjo 1944 m., kada biochemikas Avery atrado, kad DNA (deoksiribonųkleino rūgštys) turi didelės reikšmės paveldėjime. Praslinkus 9 metams, 1962 m., du anglai ir vienas amerikietis — Crick, Watson ir Wilkins — sugebėjo išaiškinti, kaip susidaro DNA molekulė. Už tai jie gavo Nobelio premiją. Be DNA nesusidaro jokia gyva medžiaga. Iki šiol mes žinojome, kad yra genai arba paveldėjimo faktoriai. Nuo tų genų priklauso mėlynos akys, plaukų spalva, sveikata ar palinkimas į ligą ir pagaliau natūralaus gyvenimo ilgis. Iki šiol buvo taip dėstoma, kad kiekvienai kūno ypatybei atitinka koks nors genas, kuris iš tėvų ar protėvių gimimo keliu perduodamas vaikams.

     Tie prancūzai mokslininkai įrodė, kad yra kitokių genų, kurie reguliuoja biocheminius procesus: vieni procesą pradėdami (gene rėgulateur), kiti sustabdo (“gene rėpresseur”). Monod vadina celę fabriku, o enzymus (panašias į mieles) mašinomis. Kaip fabrikai su visomis savo mašinomis kartais turi sustabdyti savo produkciją, taip ir celė turi mokėti reguliuoti savo procesus. Jau tuojau matome, kad prisiartinome prie vėžio. Juk vėžys tuo ir skiriasi nuo normalios celės, kad procesas eina be jokio sustojimo, lyg tarytum koks elektrinis skambutis, kuris skamba ir skamba, ir niekas nemoka išjungti elektrinės srovės. Esminiai cheminiai junginiai yra jau minėtoji DNA ir RNA (ribonukleine) rūgštis. Jos turi grandinės formą; gali būti tiesios, vingiuotos kaip spiralė, gali būti vientisos, ar dvigubos, ar tik užlenktos viename gale. Jos yra esminiai būtinos gaminti proteinams.

     Dabar įsivaizduokime, kad į žmogaus celę įsibrauna koks nors virusas, pvz. raupsų ar polio. Kas atsitiks? Virusas yra celė. Jis irgi turi savo DNA ir RNA. Virusas perlenda celės membraną, nugali jos DNA ir RNA ir panaikina jos biocheminius procesus stabdančius genus. Virusai naikina celes, patys besidaugindami. Jie gali daugintis citoplazmoje ar branduolyje. Svarbu žinoti, kaip sveika ir normali celė reaguoja į tokį įsibrovėlį, kaip ji stengiasi jį izoliuoti, sudaryti aplinkui kokį nors apvalkalėlį.

     Kyla klausimas, kaip toks virusas, padaręs tiek žalos vienai celei, pereina į kitą, sveiką, celę. Kiti virusai kristalizuojasi, net sudarydami kristalus su 20 paviršiais. Atsiminkime, kad virusai yra labai maži: polio virusas turi 30 mi-limikronų diametrą, o raupsų — 300 milimikronų (milimi-kronas yra dešimtmilijoninė centimetro dalis).

VĖŽIO PRIEŽASTYS

     Dirbdami su laboratorijos gyvulėliais, jų tarpe atrandame tokių, kurių negalime apkrėsti vėžiu, tuo tarpu kai kitus galima labai lengvai apkrėsti. Aiškiai matyti, kad yra tokios stiprios konstitucijos gyvuliukų, kurie atsispiria vėžiui. Tokią stiprią konstituciją mes prileidžiame ir žmonėms.

     Jeigu kas iš prigimties ir neturėtų tokio atsparumo vėžiui, tai dar nereiškia, kad jis būtinai turi susirgti vėžiu. Dar turi prisidėti kitos priežastys, kurios turi veikti kartu ir pagal tam tikrą eigą. Visi žinome, kad ginčijamasi, ar rūkymas sukelia plaučių vėžį, ar ne. Eksperimentai yra padaryti. Jeigu mes apkrėsime laboratorijos gyvulėlius persišaldžiusios žmogaus nosies sekrecijomis ir paskui duosime jiems kvėpuoti cigarečių dūmų, tai po klek laiko fluorescencijos mikroskopu rasime jų kvėpavimo trakto sekrecijose atipiškų celių, kurios jau nėra normalios, bet turi pavojingų simptomų. Iš to seka, kad visi tie, kurie persišaldo arba serga gripu turi nerūkyti ir nekvėpuoti nikotino dūmų prirūkytame kambaryje.

    Trečia dažna priežastis yra hormonų pusiausvyros praradimas. Laboratorijoje yra nesunku iššaukti vėžį hormonų pagalba. Hormonų pusiausvyros praradimas turi ryšio ir su dirbtine gimimų kontrole, kuriai vartojami tam tikri hormonai, pavyzdžiui, progesteronas. Kai kuriais atvejais jie yra medicinoj visiškai leistinai vartojami, tačiau toks gausus hormonų naudojimas gal galėtų turėti pavojingų vėžį sukeliančių pasekmių.

*  *  *

    Mokslininkai Lwoff, Monod ir Jacob šios Nobelio premijos tikrai nusipelnė. Savo tyrinėjimais jie padėjo suprasti vėžio priežastis. Tai svarbus žingsnis į priekį: juk tik žinant vėžio priežastis bus galima bandyti atrasti tinkamas priemones, kaip nuo jo apsisaugoti ir net išsigydyti.