• Bažnyčia moderniajame pasaulyje

     Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas po ilgų ir karštų diskusijų priėmė dokumentą, kuriame svarstomas Bažnyčios ryšys su pasauliu ir siūlomos gairės spręsti pasaulio kankinančioms problemoms. Dokumentas tuo įdomus, kad jis skirtas ne vien krikščionims, bet viso pasaulio žmonėms. Jis susideda iš trijų dalių — įžanginėje kalbama apie žmogaus padėtį moderniajame pasaulyje, pirmoji dalis kalba apie Bažnyčią ir žmogaus pašaukimą, antroji tyrinėja kelias skubaus sprendimo laukiančias problemas.

     Patys pirmieji šios pastoracinės konstitucijos žodžiai taip skamba: “Šio amžiaus žmonių, ypač neturtingųjų ir prispaustųjų, džiaugsmai ir viltys, skausmai ir rūpesčiai yra Kristaus sekėjų džiaugsmai ir viltys, skausmai ir rūpesčiai. Iš tikrųjų, visa, kas yra tikrai žmogiška, randa atgarsį jų širdyse, nes jų bendruomenė yra žmonių bendruomenė. Suvienyti Kristuje, jie yra vedami Šventosios Dvasios kelionėje į jų Tėvo karalystę. Jie dėkingai priėmė kiekvienam žmogui skirtą išganymo žinią — štai dėl ko ši bendruomenė jaučia, kad ji yra tampriausiais ryšiais surišta su žmonija ir su jos istorija”.

     Nors žmonija yra nustebinta savo atradimais ir savo jėga, ji dažnai su nerimu kelia klausimus, kur pasaulis eina, kokia žmogaus vieta visatoje, kur glūdi asmens ir visuomenės siekių prasmė, koks galutinis tikrovės ir žmonijos likimas (3 skyrius). Neturėdama jokios žemiškos ambicijos, Bažnyčia siekia tik vieno: vedant draugiškajai Dvasiai tęsti Kristaus darbą. Juk ir Kristus atėjo į šį pasaulį liudyti tiesą, gelbėti, o ne teisti; tarnauti, o ne būti patarnaujamas. Išpildyti šį siekį Bažnyčia turi skaityti laiko ženklus ir juos suprasti Evangelijos šviesoje. Tokiu būdu ji gali kiekvienai kartai suprantama kalba atsakyti į nuolatinius žmonių klausimus apie šį ir ateinantį gyvenimą bei apie jų tarpusavius ryšius (4 skyrius).

     Pirmoji dalis padalinta į keturius skyrių pluoštus. Pirmajame (12 — 22 skyriai) kalbama apie žmogaus asmens vertę. Čia sklandžia kalba pakartojama Šventojo Rašto ir krikščioniškos minties išvados apie žmogų, sukurtą Dievo atvaizdu, bendruomenišką savo prigimtimi, suskilusį pačiame savyje. Žmogaus vertės šaknys glūdi jo pašaukime bendrauti su Dievu (19 skyrius). Čia taip pat paliečiamas ateizmas.

     Antrajame pluošte kalbama apie žmonijos bendruomenę. Nuolat augantis vienas nuo kito priklausomumas dar neveda į brolišką žmonių dialogą. Pats Dievas nori, kad žmonės sudarytų vieną šeimą ir elgtųsi kaip broliai (24 skyrius). Kiekvienam žmogui reikia suteikti visa, kas įgalintų jį gyventi tikrai žmogišką gyvenimą: maistą, aprangą, pastogę, teisę pasirinkti luomą, sukurti šeimą; teisę mokslui, darbui, geram vardui, pagarbai tinkamai informacijai, veiklai pagal sąžinės balsą, privatumo apsaugai ir teisėtai laisvei visur, net religiniuose dalykuose (26 skyrius).

     Trečiasis pluoštas svarsto žmogaus - veiklą pasaulyje. Žmogaus veikla gauna savo prasmę iš savo santykio su žmogumi, nes kai žmogus dirba, jis pakeičia ne tik daiktus ir visuomenę, bet taip pat išvysto patį save. Jis daug išmoksta, jis lavina savo gabumus, jis save prašoka. Tinkamai suprastas, šis augimas yra didesnės vertės negu turtai, kuriuos žmogus gali sukrauti. Žmogus yra brangesnis dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi (35 skyrius; pastaroji mintis paimta iš krikščionio egzistencialisto Gabrielio Marcelio).

     Ketvirtajame pluošte nagrinėjamas Bažnyčios vaidmuo moderniajame pasaulyje. Bažnyčia tiki, kad per savo narius ir visą savo bendruomenę ji gali talkinti žmonijai sužmoniškėti (40 skyrius). Kas seka Kristų, tobuląjį žmogų, tas pats tampa pilnesniu žmogumi (41 skyrius). Kadangi Bažnyčios misija ir prigimtis jos neriša su kuria nors atskira kultūra ar kokia politine, ekonomine ar socialine sistema, Bažnyčia savo visuotinumu gali būti labai tampriu ryšiu tarp skirtingų žmonių bendruomenių ar tautų (42 skyrius). Ypatingai pabrėžiama pasauliečių rolė: “Pasauliečiai turi žinoti, kad jų krikščioniškos sąžinės pareiga įrašyti dieviškąjį įstatymą į žemiškąjį miestą; iš kunigų jie gali tikėtis dvasinės šviesos ir maisto. Tegul pasauliečiai nemano, kad jų ganytojai yra tokie ekspertai, kurie galėtų duoti atsakymą kiekvienai, nežiūrint kaip komplikuotai, problemai. Verčiau, apšviesti krikščioniškos išminties ir klausydami mokančiosios Bažnyčios, pasauliečiai turi prisiimti savo pačių vaidmenį” (43 skyrius).

     Antroji deklaracijos dalis pavadinta: “Apie kai kurias ypatingos svarbos problemas”. Šioji dalis padalinta į penkis pluoštus. Pirmajame kalbama apie šeimos ir vedybų vertės ugdymą (š. m. kovo mėn. jį “L. L.” perspausdino ištisai). Antrasis pluoštas skirtas nagrinėti kultūros pažangai. Čia įvertinamos šių dienų kultūros keliamos vertybės: moksliniai tyrinėjimai ir ištikimybė tiesai, bendradarbiavimas, tarptautinio solidarumo pajutimas, aiškesnis ekspertų atsakomybės jausmas, noras padaryti gyvenimo sąlygas palankesnes visiems, ypač tiems, kurie yra neturtingi (57 skyrius). Tikintieji, kunigai ir pasauliečiai, turi teisę laisvai tyrinėti, laisvai galvoti, kukliai ir drąsiai išreikšti savo nuomonę tuose, klausimuose, kuriuose jie yra kompetetingi (62 skyrius).

     Trečiasis pluoštas skirtas ekonominiam ir visuomeniniam gyvenimui. Pabrėžiama, kad socioekonominėje srityje reikalinga ne tik daug reformų, bet taip pat galvojimo pakeitimo (63 skyrius). Dievas sukūrė žemę ir jos turtus, kad jais galėtų naudotis visi žmonės; todėl jais naudojantis reikia prisiminti, kad jie būtų ne vieno, bet visų gėriui. Ketvirtasis pluoštas kalba apie politinį visuomenės gyvenimą. Čia pabrėžiama, kad Bažnyčia yra nesurišta su bet kokia politine sistema. Ji yra ženklas ir apsauga transcendentinei žmogaus prigimčiai (76 skyrius).

     Bene pats įdomiausias yra penktasis pluoštas, pavadintas “Taikos ir tautų bendruomenės ugdymu”. Čia Susirinkimas taria kietus žodžius apie atominius ginklus. Išradus mokslinius ginklus karo baisumas ir iškrypimai labai padidėja, nes, šiuos ginklus panaudojant, karo veiksmai atneša masinį ir nenumatytą sunaikinimą, tokiu būdu toli peržengiant teisėto apsigynimo ribas. Iš tikrųjų, jei tie karo įrankiai, kurie yra didžiųjų kraštų ginklų sandėliuose, būtų pilnai panaudoti, sektų beveik visuotinės ir abipusės skerdynės, nekalbant apie platų pasaulio apnaikinimą ir mirtinas ginklų išdavas... Tai turėdamas omenyje, šis šventas Susirinkimas pasirašo po totalinio karo pasmerkimu, kurį neseniai paskelbė popiežiai, ir išleidžia sekančią deklaraciją: bet koks karo veiksmas, siekiąs sunaikinti miestus ar žemės plotus kartu su jų gyventojais, yra kriminalas prieš Dievą ir patį žmogų. Jis vertas besąlyginio ir nedvejotino pasmerkimo” (80 sk.). Susirinkimas ragina viską daryti, kad būtų sukurta pastovi taika. Ypač raginami auklėtojai jaunuosiuose ugdyti taikos troškulį (82 skyrius). Taika neįmanoma be tarptautinio bendradarbiavimo, todėl iškeliamas reikalas pajėgiosioms tautoms padėti ekonominiai atsilikusioms. Bendradarbiavimo reikia ir augančios žmonijos maitinimo metodams plėtoti bei atrasti moralių šeimos apribojimo būdų (87 skyrius). Susirinkimas pageidauja, kad Bažnyčioje būtų įsteigtas sekretoriatas, kuris, katalikų bendruomenėje žadindamas rūpestį neturtingais kraštais, jiems telktų pagalbą ir ugdytų tarptautinį socialinį teisingumą (90 skyrius).

     Konstitucijos išvadoje (93 skyriuje) yra žodžiai, kurie gerai nusako viso dokumento dvasią: “Ne kiekvienas, kuris šaukia “Viešpatie, Viešpatie!” įeis į dangaus karalystę, bet tieji, kurie daro Tėvo valią, stipriai į ranką paimdami prieš juos esantį darbą”.

• Kunigas ir kardinolas Los Angeles

     Paskutiniu metu spaudoje dažnai minima “autoriteto krizė” Bažnyčioje. Pavyzdžiu statomi kunigo William DuBay pergyvenimai Los Angeles mieste.

     Los Angeles arkivyskupiją tvarko kardinolas James Francis McIntyre. Kardinolas yra tapęs kunigu po profesinio darbo finansų srity — yra gabus administratorius, iškilęs Niujorko arkivyskupo kardinolo Spellmano globoje. Los Angeles arkivyskupijoje yra pastatęs daug mokyklų. Politine orientacija perdėm atsargus, linkęs palaikyti dešinįjį sparną. Bažnyčios Susirinkime savo pažiūromis pasirodė kaip vienas konservatyviausiųjų.

     Kunigas DuBay yra dvigubai jaunesnis už kardinolą. Temperamentu karštas, jautriai reaguojąs į matomas neteisybes. Dėl savo įsitikinimų pasiruošęs kęsti nemalonumus. DuBay yra iš pašaukimo liudininkas, ne reformatorius-praktikas. Savo, kaipo kunigo, pašaukimą priima rimtai, be kompromisų, tačiau, reikalui esant, yra pasiruošęs kunigo karjerą aukoti savo liudijimui.

     Būdamas kitoje vyskupijoje DuBay tikriausiai nebūtų turėjęs tiek nemalonumų su savo vyskupu. Los Angeles vyskupijoj jo kelias buvo gana sunkus. Per paskutinius trejus metus jis buvo šešis kartus iškeltas. Visų pirma, jis buvo perkeltas iš priemiesčio parapijos dėl straipsnio už integraciją, atspausdinto parapijos biuletenyje. Vėl iškeliamas už pamokslą apie rasinį teisingumą. 1964 m. balandžio mėn. kardinolo suspenduotas už naudojimą nepatvirtintų maldų vaikų rytinių pamaldų metu. Tų pačių metų birželio mėnesį jis nusiuntė telegramą popiežiui, prašydamas perkelti kardinolą McIntyre, nes šis atsisakęs remti rasinę diskriminaciją panaikinantį įstatymą Californijoj (“Fair Housing Law”) ir neleidęs kunigams apie šį įstatymą kalbėti. Už šią telegramą DuBay perkeltas į Anahelmą. Po 1965 m. riaušių Los Angeles kun. DuBay paskiriamas kapelionauti seselių vedamai ligoninei, nes jis laišku spaudoje pasisakęs apie Los Angeles padėtį. Šių metų vasario 14 d. kunigas DuBay skaitė paskaitą Centre Studijuoti Demokratines Institucijas Santa Barbaroj, Calif., kurioje iškėlė pasiūlymą organizuoti kunigams unijas su teise streikuoti. Už šią paskaitą DuBay atleistas iš kapeliono pareigų ir suspenduotas. Šiuo metu jis dirba kaip talkininkas Synanon House, Santa Monica, Calif.

     Kyla du klausimai: ko verti kun. DuBay siūlymai iš vienos pusės, ir ko vertas drastiškas jo tramdymas iš kitos pusės? Paskutinis pasiūlymas — organizuoti kunigų uniją — nerado palankaus atgarsio. Amerikiečių katalikų pasauliečių redaguojamas savaitraštis “Commonweal” pripažįsta, kad “paprasti kunigai yra labiausiai nuskriausta klasė Bažnyčioje. Jie turi praktiškai maža teisių, viešoji opinija rodo maža simpatijos jų problemoms, jie teturi skurdžias galimybes savo reikalus pristatyti vyskupams ar popiežiui”. Tačiau “unija daugiau nieko neatsiektų, kaip tik sutvirtintų trūkumą, suteikdama jam juridinį teisėtumą. Unija taip pat įteisintų sąvoką, kad kunigai yra tik Bažnyčios tarnautojai”. JAV jėzuitų leidžiama “America” pasisako: “Jei tėvo DuBay siūlymas ko nors vertas, tai jo vertė glūdi čia: kad jis gali paveikti daugiau vyskupų ir vienuolynų vyresniųjų peržvelgti reikalą keisti tradicinius santykius”.

     Kun. DuBay pergyvenimai yra dabartinės situacijos simptomas — santykiai aštrėja ten, kur pasitaiko karštų, viena kryptimi rimtai apsisprendusių liudytojų ir tam nepritariančių asmenų su autoritetu. Ši istorija moko mus pačius stengtis įžvelgti situasijos painumą ir joje dalyvaujančių žmonių skausmą ir nebandyti juos iš anksto teisti mūsų pačių neapgalvotomis teorijomis, kaip komunistų įtaka ar tikėjimo praradimu.

     Tenka pripažinti, kad yra nemaža vyskupijų, kur tokie atvejai yra sprendžiami kur kas sėkmingiau — kur, pokalbio keliu išsiaiškinus, tiksliau klausoma ir išmintingiau įsakoma.