Spausdinti

JONAS MEDUŠAUSKAS

Jonas Medušauskas yra pedagogikos lektorius Ehrenwirtho knygų leidykloje Miunchene. Bendradarbiauja keliuose lietuvių išeivių laikraščiuose ir žurnaluose.

     Greitasis traukinys, be gailesčio spiaudydamas juodų dūmų kamuolius į sodriai žalią gegužės mėnesio gamtą, nudardėjo Lyono link. Mudu pasilikova Bourg-en-Bresse stotyje. Buvo vakaras ir lietus stropiai plovė bėgių tinklą.

    Pastogės nakčiai ilgai ieškoti nereikėjo. Matėsi, kad atostogų metas dar nebuvo prasidėjęs. Už tai ir mūsų nusižiūrėto viešbučio savininkas nesuraukė veido, kai jam pasakėm, kad norėtume pigaus kambarėlio ir be pusryčių. Tuoj pat gavom raktą, ir mūsų rankų nebevargino lagaminai. Laimingi, kad šis klausimas teigiamai išsisprendė, išskubėjome į miestą. Mums rūpėjo patirti, iš kur ir kada važiuoja autobusai į Arsą.

    Sekančią dieną anksti išsiritome iš lovos ir dar tyliom gatvėm nuspaudėm į aikštę prieš geležinkelio stotį. Čia jau stovėjo senos išvaizdos autobusas, į kuri jo vairuotojas krovė pašto maišus. Kai motoras ėmė dūgzti ir drebinti visą automašiną, pašto maišų ir maišelių buvo daugiau, negu keleivių: be mudviejų — viena motina su sūnumi, tikriausiai iš Alzaso, nes kalbėdami nuolat maišė prancūziškus ir vokiškus sakinius, ir dar vienas apyjaunis vyras, kurs, vos pajutęs po savim sėdynę, susigūžino ir užsnūdo.

     Kelias iš Bourgo į Arsą yra pradžioj tiesus kaip strėlė. O ankstyvą valandą jis buvo dar ir visiškai tuščias. Todėl mūsų autobusas patogiai skriejo pačiu jo viduriu. Mes dairėmės į visas puses, norėdami pažinti naują kraštą. Bet lauke lynojo, ir pakelės gamtovaizdžiai dengėsi pilku, sunkiai permatomu šydu. Čia ir ten iškildavo sodybų kontūrai, pasivyniodavo kiek pievos ir javų laukai. Šitą tiršto rūko suvienodintą aplinką transponavo autobuso motoras į monotonišką gaidą, kuri viliote viliojo pasekti kriokčiojančio kaimyno pavyzdžiu. Ir jei autobuso priekis būtų skleidęs ne vien garsus, bet ir šilumą, vargu ar būtume atsispyrę tam gundymui. Dabar gi drėgna vėsuma purtyte purtė ir rietė į kamuolį. Net ir kalba kažkaip nesilipdė.

     Patylėjus gerą valandėlę, paįvairinamą trumpais sustojimais, kad pravažiuojamų vietovių paštininkai — be uniformų, su mėlynom biretėm ir su smilkstančiom cigaretėm burnos kampuose — spėtų kiek apardyti prieš mus įrengtą maišų barikadą, pajutau šaltą kaip ledas žmonos ranką ant manųjų, sukryžiuotų, besitrinančių viena į kitą. Žvilgtelėjęs į jos ramų, susikaupusį veidą, spėjau, kad jos mintys šią akimirką siekė vakarykščią sceną, kai grįžę nekūrentan viešbutin peršlapusiais ir sustirusiais sąnariais, išalkę, kvapsniai garuojančios vakarienės vaizdinių persekiojami, guodėmės ir stiprinomės naujuoju mūsų kelionės pobūdžiu: išlipę iš traukinio, mes nebebuvom turistai, trokštą viską išvysti puošniausiame pavidale, lengvai neatsižadantys patogumų. Ne, mes esam pradėję maldininkų kelionę, todėl visi tie mūsų išgyvenami trūkumui lygiai taip pat priklauso pasirinktam pamaldumo aktui kaip ir pati malda aplankysimoj šventovėj. Juos turime pakelti be kritiškų pastabų, be rūstavimo.

     Dangus buvo gerokai nušvitęs, kai mūsų kojos palietė Arso gatvių grindinį. Mus tuoj pat apglėbė rytų vėjas, su įniršimu bešluojąs debesų masę į pilksvas krūvas. Trupučiuką palūkėjus, būtų tarp jų pasirodę mėlyni lopai.

     Nuo gatvės, kurios viena pusė tiesiai mūro siena, o kitoje maišosi kavinės su krautuvėlėm, tenka pasilypėti iki Arso bazilikos šventoriaus krašto. Dar keli žingsniai, ir jau stovime šv. Jono Vianney bažnytėlėje, kurios nava tik 20 x 5 m. Iš jos, per senąjį chorą, patenkame į baziliką, pristatytą po šventojo mirties. Virš dešiniojo bazilikos altoriaus, paauksuotos bronzos relikvijoriuje, ilsisi 1859 m. mirusio Arso klebono palaikai.

     Prie didžiojo altoriaus jau buvo įpusėjusios Mišios parapijiečiams. Šiokiadienį jų skaičius neperšoko poros tuzinų, bet už tai jie išsiskyrė savo veikliu dalyvavimu: visi kaip vienas atsakinėjo kunigui lotyniškai ir visi artinosi prie Dievo stalo. Arsiečlams išsiskirsčius, neperdidelė bazilika vėl prigužėjo naujų tikinčiųjų. Neramūs jų žvilgsniai ir trumpi pasišnabždėjimai išdavė, kad tai buvo iš toliau atvykusi maldininkų grupė. Ir iš tikro, kai ant šv. Jono Vianney altoriaus suliepsnojo žvakės ir atsivertė mišiolas, bazilikos skliaustais nuaidėjo vokiškos maldos ir giesmės.

     Paaukoję dvejas Mišias, vokiečiai maldininkai —jie vežėsi su savim vieną paralyžuotą mergaitę, įsitaisiusią riedinčioj kėdėj, — apleido bažnyčią. Po jų ir mudu išėjova ir, susiradę jaukesnę kavinę, užsisakėva pusryčių. Ramu buvo aplinkui — tiek kavinėj, tiek gatvėj! Prie gretimo stalo šventiškai apsirengęs senukas sriūbčiojo kavą, iš didelio puoduko, į ji įmerkdamas trapų raguolį. Protarpiais jis nusibraukdavo ranka savo ūsiukus, įsikniaubdavo į naują “La Croix” numeri ir jam įdomesnes naujienas garsiai atpasakodavo padavėjui, kuris lyg pasimetęs zujo po tuščias patalpas, į nuotaikingą painformavlmą atsiliepdamas vien dusliais šūksniais: “Tikrai?”, “Neįtikėtina!”, “Ką jūs sakot?!”.

     Kol baro kavos mašinoj užvirė vanduo šviežiai kavai, spėjom parašyti keletą atvirukų draugams. Nekartą man yra kilę abejonių, ar verta lieti rašalą tokiomis progomis, ar tai nėra vien pigi mada, už kurios slypi paprastas suvenyrų biznis. Nieks neginčys, kad atvirukų rašymas iš pakelės atitinka nūdienį, plačiai paplitusį, paprotį. Taip pat pasitaiko, kad kai kurie seka juo, trokšdami truputį papuikuoti: štai veizdėkit — aš Paryžiuj; išvaikščiojau Luvrą, Montmartrą ir Senos krantines; mačiau liekną Eifelį ir paslaptingą La Giocondos šypseną. O jūs, kuriems siunčiu meniškus atvirukus, jūs ten, namie pasilikę, šiuo metu man atrodot tokie atsilikę...!

     Jei atviras žavesys naujybėmis ir iš jo išplaukiąs noras pasidalyti dar šiltais įspūdžiais su kitais priklauso visiškai natūralioms žmogaus susidūrimo su pasauliu apraiškoms, tai lygiagrečiai su tuo gali pasireikšti ir sąmoningesni pergyvenimai, kurių šaknys siekia draugystę. Draugas, sakoma, yra mūsų antrasis aš. Drauge mes save pratęsiam bei praplečiam. Draugas gali mus atstovauti ten, kur mes tuo metu negalime būti, gali atlikti už mus tai, ko mes dabartinėj būklėj neįstengiam. Tad šitoje plotmėje atvirukas tampa draugystės ženklu, ypač jei rašantysis dar atsižvelgia į grynai asmeniškus draugų nusiteikimus: juk vienas gal labiau domisi pastatais, kitas — žmonėmis; vieną imponuoja šita istorinė asmenybė, kitą — kita; vienam daugiau reiškia Roma, kitam — gal Verona. Pradžiuginančiu ženklu, nes regiu dalykus, kurie mano draugui taip pat artimi ir brangūs. Padrąsinančiu ženklu, nes ir jo didžiuosius rūpesčius, kovą ir neviltį išpasakoju šventajam.

     Papusryčiavę ir kavos šilumą pagyrę daugiau, negu jos skonį, nužingsniavome atgal į bažnyčią, kad ramybėje apžiūrėtume šv. Jono V. veiklos pėdsakus ir kiekvienas sau pamedituotume.

     Arso klebono gyvenimą pažinojau iš turiningos, su dideliu įsijautimu parašytos Francis Trochu monografijos. Į mano rankas ji pakliuvo vienoje Vokietijos didmiesčio ligoninėje. Tuo metu, prisimenu, pro vienintelį mūsų kambarėlio langą niūriai vidun žvelgė sugriauto, nuo dūmų pajuodavusio, kažkokio pastato mūrai, išgąstingai liudydami neseniai pralėkusią karo šmėklą. Gi šalimoj lovoj per dienas baltavo ligos iškankintas veidas ir rankos. Mano kaimyno jėgos nuolatos mažo, ir nieko neatsirado kas jam pagelbėtų. Jis buvo kokių 25 metų, troško pagyti ir gyventi, gyventi ypač dabar, kada nebestaugė sirenos ir bombos nebevertė pelenais namų ir žmonių. Bet šis neslepiamas noras išsivaduoti iš ligos pančių netrukdė jam nė kiek būti akyliu ir nuosekliu: iš eilės simptomų nuspėjo jis rimtą savo būklę ir pramatydamas, kas jo laukia, ėmė ruoštis susitikti su Kristumi.

     Tad tokioj aplinkoj, kada taip iš arti ir taip skaudžiuos pavidaluos apsireiškė žmogaus ir jo kūrinių likimas, stipriai mane veikė šv. Jono Vianney asmenybė, apsisprendusi besąlygiškai tarnauti Dievui, o ne tam, kas greit praeina ir visiems laikams pražūva.

     Daug detalių, sukrautų Fr. Trochu veikale, išblėso, praeities lobiui gausėjant mano atminty, tačiau senosios Arso bažnytėlės vidus man nebuvo visiškai svetimas. Čia, tiesa, po šventojo mirties žymesnių pakeitimų ir nepadaryta — tik Filomenos altoriaus šiandien nebėr; Filomenos, į kurią nusižeminęs klebonas nukreipdavo tikinčiųjų dėmesį, kad tik jis pats nebūtų per dažnai jo centre.

     Senoj zakristijoj, atsišliejusi į pustamsį kampą, dar tebestovi kukli, iš poros lentų sukalta, klausykla, prieš kurią sulinkdavo vien vyrų keliai. Moteriškų atgailautojų virtinės krypdavo į šv. Jono Krikštytojo koplyčią, kur buvo ir tebėr prisiglaudusi kita, dailesnė klausykla. Kad šv. Jonas Vianney užsitarnavo klausyklos kankinio vainiką, matosi jau vien iš energijos ir laiko kiekio, skirto atgailos sakramentui: paskutiniaisiais savo gyvenimo metais jis klausykloje ištverdavo vidutiniškai po 15 val. per parą. Ir jei klausyklų langeliai galėtų prabilti, patirtume daugiau, nei knygose suminėta, kokios malonių srovės nutekėjo čionai iš dangaus į žemę. Kiek daug staigių, iš anksto neužplanuotų, posūkių iš tingaus kurtumo apreiškimo tiesoms į niekados nebenumalšinamą jų alkį; iš kietos, egoistinės laikysenos į bendruomeninę būtį, kuriai sava dalintis; iš savižudiško tvarinio kompetencijos peržengimo į laisvės šan-so išnaudojimą asmens atbaigai, remiantis šitos laisvės Kūrėjo nurodymais, — kiek tokių nuodugnių persiorientavimų įvyko, akis į akį susidūrus su šventu ir dar ypatingom charizmom apdovanotu kunigu!

     Skaitant bei apmąstant kurio nors šventojo gyvenimą, negalima išleisti iš akių rimtų hagiografų perspėjimo, jog ne viskas šventųjų elgesy turi būti laikoma sektinu pavyzdžiu ir ne visi jų pamokymai — tinkančiais visiems laikams. Yra veiksmų, kuriuos paakstina kilnios intencijos, ugningas ryžtas kuo greičiau įgyvendinti savyje ir aplinkoje tai, kas pažinta kaip gera. Tokie žygiai gali jau būti kitų stebimi su nuostaba, o gal net ir su baime. Vienok jie priklauso vidinės raidos pradžiai ir juose atsispindi dar savotiškas netikrumas, tam tikras bandymas, ieškojimas. Taip ir šv. Jonas Vianney, žvelgdamas atgal į savo pirmųjų kunigystės metų atgailos priemones, prisipažino, jog kai kurios iš jų buvusios vien “jaunatvės kvailybės”, pareikalavusios vėliau, per penkiolika metų, skaudaus užmokesčio.

     Didvyriškas kun. Jono stropumas teikiant atgailos sakramentą yra didi paskata ne vien jo luomo atstovams, bet ir visiems pasauliečiams, kad jie nevengtų klausyklos — ypač dabar, kada, suprastinus pasninko įsakymą, vargu ar galima be niekur nieko nuleisti negirdom primygtiną Bažnyčios kvietimą kuo dažniau dalyvauti Eucharistiniame pokylyje. Be to, kas nepabūgsta pažvelgti į save tokį, koks jis iš tikro yra — be grimo, be konvencinės maskės; kas reguliariai pertikrina dar šviežius savo Istorijos lapus, palygindamas save su Kristumi kaip aukščiausia norma, ir, suradęs iš naujo balsių neatitikmenų, nebando jų numažinti ar net išvis nuneigti, bet prieš Kristaus atstovą klausykloje pilnai prisipažįsta esąs kaltas ir trokšta atgailos aktu pataisyti šiaip jau nebepakeičiamą praeitį, o atnaujintu ryžtu prasmingiau formuoti savo ateitį, —    tam susitaupo visokie vargai ir nusivylimai, beieškant sielos sveikatos pas psichoterapeutus, belaukiant, kad žmogaus ranka duotų tai, kas iš tikrųjų nesilaiko jos delne.

     Arso lankytojas, užmetęs akį į senosios bažnytėlės sakyklą, suras savo vaizduotėje, jei jam nestigs žiupsnelio istorinių žinių, šalia Jono Vianney tėvą Lacordaire, tos pat epochos (tl861) ir tos pat tautos sūnų. Ir be jokių pretenzijų į vispusišką šitų dviejų asmenybių priešpastatymą konstatuos jis keletą skirtingų bruožų. Lacordaire — konvertitas; Vianney — tikįs ir pamaldus iš mažens. Pirmasis — baigęs aukštuosius teisės, vėliau teologijos mokslus; antrasis — vargais negalais pralindęs pro Lyono kunigų seminarijos egzaminus —    ir tai ne iš karto ir ne be altruistinės klebono Balley pagalbos. Vienam kaip iš rago liejosi straipsniai bei traktatai, o spausdintas žodis tapo veiksmingu įrankiu, stiprinant tikėjimą Didžiosios revoliucijos sukrėstoj visuomenėj, derinant laisvės idėjas su katalikų Bažnyčios mokslu; kitam tuo tarpu plunksna atsisakė tarnauti platesniu mastu — ją gavo atstoti šiltas lūpų žodis su visom teigiamom betarpiškos komunikacijos pusėm, bet kartu ir su jos ribotumu. Ir kai mokslinio pažinimo alkis išvedė amžium jaunesnį Lacordaire iš Paryžiaus į Romą, o iš ten domininkonų ordino restauracijos planai jį kreipė į eilę Prancūzijos miestų, Jonas V. ištvėrė 41-rius metus vienoj ir toj pačioj parapijoj, kurioj buvo 230 sielų; už tai kiti iš visos Prancūzijos ir net užsienio ėmė būriais keliauti Arsan. Skyrėsi Vianney nuo Lacordairo ir sakykloj: pastarasis švitėjo, tryško erudicija, žavėjo gražbylyste net ir skeptiškus Paryžiaus Notre-Dame lankytojus — to viso stigo Arso klebono pamokslams, o vienok jo žodžiai eidavę iš širdies ir pataikydavę į širdis.

     Jei mes dvasinių grumtynių arenoje nesilaikytume laiko vienumo, bet peršoktume šešetą šimtmečių atgal ir tėvo Lacordairo vietoj įsivaizduotume jo ordino šventąjį Tomą Akvinietį, turėtume du polius, tarp kurių išsiskliaučia švento kunigo aureolė; arba du tipus — negabųjį ir genijų — su lygiais šansais padaryti garbę kunigo rūbui. Tad ir šituo atžvilgiu kunigo pašaukimas išsiskiria iš kitų, kuriuose pasiekti teigiami rezultatai didesniam laipsny priklauso nuo protinių pajėgų, nuo stambesnio medžiaginių sąlygų telkinio. Gilesnis Arso klebono gyvenimo pažinimas gal nevienam padėtų išvengti tų ligūstų kompleksų, kurie atsiranda, kai būtinai norime įsirikiuoti šv. Tomo pašonėj, nors visų talentų jėga kreipia kunigišką egzistenciją šv. Jono Vianney link.

     Paskutinį kartą parymoję prie karsto to kunigo, kuriam jokia auka ir jokia kančia nebuvo per didelė, kad tik padėtų žmonėms atstatyti gyvą santykį su Kristumi, užsukom dar į senąją kleboniją, — muziejų, į Apvaizdos koplyčią, pavaikščiojom seno kaimo gatvelėm. Ir kai vėl judėjom autobusu Bourgen-Bresse kryptimi, labiau nei dangus ir gamtovaizdžiai mane domino vienas klausimas: kaip su nūdieniais socialiniais sąjūdžiais suderinti neturto dorybės praktiką?