KAZYS BRADŪNAS
TEBŪNIE
(Iš “Pasaulio sukūrimo” ciklo)
Kur tu dėsi
Saulę, žemę ir vandenį?—
Sudegins, užkas, nuskandins.
Bet tu palieti
Sunarpliotą chaoso audinį,
Ir viską baisiai įskaudini,
Tardamas: Tebūnie!
Ir girdžiu,
Kaip akmenys trata,
Ir jaučiu,
Kaip įtampa virpa dvasia,
Ir matau,
Kažkas brėžia degantį ratą
Juodose
Gelmėse.
Ir pliūptelia vyzdžiuose liepsnos,
Pavirsdamos drobe žalia—
Leisk man būti salia,
Pirmaprade Ugnie,
Kai širdis drebėdama šankiai
Tebūnie!
Tebūnie!
JŪROS SONATOS FINALE
Prieš įbingusios jūros pyktį,
Mirties ir gyvybės kaina,
Veržiuos tavęs pasitikti,
Kurios negana
Nei žemėje, nei vandenų platybėje,
Nei ugnies pelenuos - - -
O štai!— ji kaip lašas kybo
Virš mano galvos,
Ji kaip tvinkstanti ašara krenta,
Didėdama džiaugsmo siaube,
Ir užbaigia apeigą šventą
Amžinybe.