1965-1966 m. "Laiškų Lietuviams” straipsnio konkurso jaunimo grupėje antrąją premiją laimėjęs rašinys.

Aušra Gylytė, 18 m. amžiaus, baigusi Čikagos Aukštesniąją Lituanistikos Mokyklą 1963 m. ir Marijos Aukštesniąją Mokyklą 1964 m. Šiuo metu studijuoja biologiją Loyolos Universitete Čikagoje, priklauso Studentu Ateitininkų Sąjungai, mokosi dainuoti, mėgsta rašyti. 1965 m. “Laiškų Lietuviams” rašinio konkurse laimėjo pirmąją premiją jaunimo grupėje.

     “Atsakomybė” yra labai dažnai girdimas, labai dažnai vartojamas žodis. Šeimoje, mokykloje, susirinkimuose, diskusijose, ginčuose su draugais, knygose ir laikraščiuose ji vis minima. Rodos, kad atsakomybė yra žmogui labai reali būtinybė, kaip miegas ar valgymas, bet, kai reikia suprasti jos tikrą reikšmę, tai pasijunti lyg tamsiam kambary ieškodamas juodos katės, paklydęs ir nebežinąs, už ko griebtis.

     Buvo laikas, dar nelabai seniai, kai mama mane bardavo, kad nusipirkau per trumpą suknelę. Kai pasižiūrėdavau į drauges, jos nešiodavo nė kiek neilgesnes; bet kai paklausdavau, ar joms jų mamos nieko nesako dėl suknelių, atsakydavo, kad ne. Kai pasakiau mamai, kad čia mano suknelė ir aš ją nešioju, ji atsakydavo, kad tėvai neša atsakomybę už savo vaikus; jie žino, ko iš vaikų nori. Suprantu, kad mamos pastabos būdavo jai teisingos ir išplaukiančios iš atsakomybės jausmo. Bet kodėl tas atsakomybės jutimas taip nevienodas? Aiškėja, kad atsakomybės jausmas yra išugdomas, ugdant jį atitinkama kryptimi. Atsakomybės jausmas mus skatina pagal nustatytas pareigas veikti, atlikti pareigas ar nuo kai kurių veiksmų susilaikyti.

     Mūsų lietuviams jaunuoliams pirmoji atsakomybė yra sudaryti sveiką, moraliai tvirtą, atsparią lietuvišką visuomenę. Visuomenę, kurioje patys gyvendami patirtume džiaugsmo, jaukiai jaustumės, būtume moraliai sveiki, kad kilme, papročiais ir įvairiais kitais atžvilgiais skirtingai visuomenei darytume pavyzdingos įtakos.

ATSAKOMYBĖ ŠEIMOJE

    Kas jaunuolio atsakomybės jausmo ugdyme turėtų dalyvauti? Pirmiausia, šeima. Nuo pat mažens vaikas šeimoje iš tėvų gauna tam tikrą gyvenimo prasmę, iš kurios išplaukia atsakomybės jausmas, ugdantis ne vienai dienai, bet visam gyvenimui.

    Iš gyvenimo patirties matome, kad tam tikrais požiūriais ne visos tautos lygiai vienodai jaučia atsakomybę. Pavyzdžiui, mūsų gyvenamame krašte Amerikoje matome, kaip jis yra skirtingas, sekant tėvų ir vaikų santykius, jų pareigas, bendravimo pastangas ar išmokymo reikalą. Jei amerikiečiai tėvai palieka jaunuoliui savarankiškai ir laisvai apsispręsti gyventi, kaip jis nori, tik tada, kai jis tampa pilnamečiu, tai reiškia, kad prie to privedė tam tikros aplinkybės. Yra suprantamas dalykas, kad tėvai labiau myli gerus vaikus. Geras vaikas yra tas, kuris tėvų klauso, kuris yra paslaugus, kuris gyvena šeimoj, rūpinasi bei pasidalina darbais. Jeigu jis iš šitų ryšių ištrūksta, tai ir tėvų pažiūra į vaikus taip pat keisis.

    Mano supratimu, šeimoje vaikai privalo paklusti savo tėvams; dalintis darbais, ne tik meile; tėvus ir jų autoritetą gerbti ir mylėti bei klausyti jų patarimo. Tai kartu žadina tėvų rūpestingumą vaikų atžvilgiu. Tačiau, iš kitos pusės, čia nekalbama apie daugeli tokių šeimų, kuriose patys tėvai nejaučia ir neparodo jokios atsakomybės savo vaikams, juos palikdami vienus, jais nesirūpindami ir nerodydami gero pavyzdžio.

ATSAKOMYBĖ PRIEŠ SAVO TAUTĄ

    Vieną iš sunkiausių problemų jaunimui sudaro jų atsakomybė tautai. Dirbti ir kovoti dėl lietuvybės, dėl jos išlikimo tik dėl to, kad tėvai to nori, jaunuoliui yra per maža. Jaunimas viskam ieško prasmės. Diskutuoja, svarsto, kaip išmano, namie, susirinkimuose, stovyklose, kodėl reikia išlikti lietuviais. Ne dažnai surandami tokie tvirti argumentai, kaip kad tų, kurie griauna tautinio išlikimo prasmę (ypač amerikiečių mokyklose). Atrodo, kad prie tautybės tampriausiai mus riša šeima — kolei gyveni kartu su tėvais, dalyvauji organizacijose, drauge su lietuviais. Bet visa tai tik aplinkybės. Jei iš tų aplinkybių ištruktum, kas įvyktų?

    Atsakomybės jausmas įsako, kad nutausti yra gėda. Labiau gerbiami tie, kurie išlieka nenutautėję. Silpnesni greičiau nutausta, o stipresni ir daugiau susipratę išlieka. Būti stipriu yra garbė, būti silpnu — gėda. Geras šeimos narys gina savo šeimos garbę; geras organizacijos narys gina savo organizacijos garbę, jai dirba, aukojasi ir džiaugiasi jos pasisekimais. Tauta yra to paties kraujo kilmės žmonės. Jie visi kartu ginasi, jei kas juos nori nuskriausti. Jie visi kartu didžiuojasi ir jaučiasi laimingi, kai ko nors geresnio pasiekia už kitas tautas. Geri tautos vaikai rūpinasi kitais savo tautiečiais, kai juos ištinka nelaimė. Taip yra visur, visame pasaulyje.

    Gali kilti klausimas, kaip būti gerais šio krašto piliečiais ir kartu neapleisti savo tautos reikalų. Tai yra galima, kadangi mes dažnai neišvystom visų savo galių ir praleidžiame didelę savo gyvenimo dalį niekams, kai tuo tarpu galėtume pasišvęsti šitiems reikalams. Tikrai reikia labai daug pastangų suderinti savo pareigas ir lietuvių, ir amerikiečių visuomenei.

ATSAKOMYBĖ DRAUGŲ RATELYJE

    Normalus žmogus bendrauja su kitais žmonėmis, kadangi jis negali gyventi atsiskyręs ir užsidaręs. Jaunimas ypatingai mėgsta bendrauti. Kadangi draugų įtaka jaunuoliui turi daug reikšmės jo elgesiui ir charakterio susiformavimui, jis turėtų siekti jų bendravimo formą ir turinį nukreipti į didesnio atsakomybės jausmo ugdymą, o ne priešingai. Draugai gali daryti didelę įtaką jo intelektualiniam, emociniam ir motyvaciniam išsivystymui. Ne vien tik diskusijos ir paskaitos apie tautinius ar moralinius klausimus, bet ir šiaip artimas ir rimtas bendravimas turi didelės reikšmės. Akademinis jaunimas jau daug kur turi savo klubus (politinius, tautinius, religinius), kuriuose dažnai veikia su dideliu entuziazmu. Tačiau, kad toks bendravimas nenusibostų ir nenutrūktų, reikia prasmingesnio ir įdomesnio turinio. Ne tik čia, bet ir visur kitur, kur jaunimas bendrauja, būtų naudinga ieškoti būdų tą ryšį kreipti tobulesniu atsakomybės keliu.

ATSAKOMYBĖ RELIGIJOS ATŽVILGIU

    Kiekviena religija, atrodo, turėtų turėti teigiamos reikšmės žmogui, kadangi ji turi ryšį su Dievu ir jo pripažinimu. Dievas nedaro dalykų, kurie griautų jo paties darbus. Juk ir žmogaus darbai nėra vertingi, jei jo paties vieną dieną padaromi, o kitą sugriaunami. Tuo labiau Dievas leido žmones gyventi, tai ir nori, kad tie žmonės gyventų taip, kaip jis jiems nurodė. Daugumas mūsų, lietuvių, yra katalikai. Kristaus moksle mes randame atsakymą į kiekvieną iškylantį mums klausimą, kaip gyventi ir elgtis, kad ne tik po mirties būtume verti matyti Dievą ir su juo džiaugtis, bet kad ir žemėje mes būtume stiprūs ir sveiki moraliai. Sako, kad šeima, kuri kartu meldžiasi, kartu ir gyvena. Ir lietuvių šeimos, kai jos kartu melsis, kartu ir gyvens. Atsimenu, kaip kelios šeimos susirinkdavome gegužės mėnesį dalyvauti gegužinėse pamaldose; vieną kartą pas vieną, kitą kartą pas kitą. Tos šeimos, kurios yra arti viena kitos maldoje, negali būti toli viena nuo kitos nelaimei ištikus. Bendra malda sujungia visus vienos šeimos ryšiu pagal Dievą. Jei tą ryšį Dievas saugos ir palaikys, tai jokia galybė negalės jo nutraukti. Dievas saugos tą ryšį, jei mes norėsime, kad jis saugotų.

     Jaunimui reikia saugoti tradicijas, nes jos palaiko tautiniai religines savybes. Tradicijos yra barjeras, kuris neleidžia atsakomybės jausmui sumažėti ir išnykti. Verta į tai atkreipti dėmesį ne tik jaunimui, bet ir jų dvasios vadams. Mūsų tradicijos jau dideliame pavojuje.

     Kadangi aš pati jaučiu, kad dar mano subrendimas nėra pilnas ir mano pačios atsakomybės jausmas tik vystosi, todėl negaliu šią temą nagrinėti autoritetingai. Kai pati perskaitau savo čia užrašytas mintis, jaučiu, kad galėjau pasvarstyti tik mažą dalelę duotųjų temos klausimų. Išsamiau jas išgvildenti galėtų koks psichologas ar kunigas, gerai su jaunimo problemomis susipažinęs ir sugebąs praktiškais gyvenimo nurodymais padėti jaunimui išugdyti atsakomybės jausmą.