ALĖ RŪTA

     Yra mūsų literatūrinio gyvenimo kritikuose kategorišku pasisakymų, kurie paskui nuaidi visuose laikraščiuose ir laikraštėliuose, neva sudarydami opiniją apie mūsų literatūrą ir rašytoją. Nėra nieko netikresnio, kaip štampas, vistiek, šviesus ar tamsus.

    Šiame žurnale Redaktorius leidžia išreikšti savo įspūdžius apie vieną ar kitą knygą. Tiktai  s a v u s  įspūdžius. Jie gali būti net nepilna kūrinio recenzija, bet įdomūs skaitytojo ar kritiko atviru pasisakymu, paliekant laisvę kitiems apie tą patį dalyką pasisakyti.

    Tik perskaičiau Jurgio Gliaudos intriguojanti romaną “Delfino Ženkle”, atnešusį jam ketvirtą “Draugo” romanų konkurso laimėjimą. Autoriaus žodis yra labai sugestyvus; kaip Nevados dykumoje šūvis. Skaitymo metu su entuziazmu turi priimti autoriaus temą, sekti jo personažų žingsnius ir alsavimą, kvapą sulaikius laukti ne tik netikėtumų intrigoje, bet ir kokios nors nepaprastos problemos išsisprendimo. Nes J. Gliaudą yra probleminių romanų kūrėjas, skiriąsis iš buitinių rašytojų aštresne briauna intrigoje ir veikėjų intelektualumu.

    Kas tame romane parašyta ir kaip parašyta? Tema tiek šiems laikams artima, kad beveik galime pavadinti aktualija. To autorius, atrodo, sąmoningai siekė. Jei būtų norėjęs parašyti vien psichologinę knygą, galėjo šeimos išgyvenimų medžiagą panaudoti iš kito, dažnesnio ir natūralesnio įvykių tekėjimo. Vyrai, kuriems reikalinga tik žmona, dažnai nemyli ir nelaukia vaikų. Kaip “Delfino Ženkle” herojus pamilo kūdikį, dar negimusį, dar tik laukiamą? Kad jį pamiltų, šioje knygoje reikėjo kūdikius motinų įsčiose luošinančių miego piliulių “Kevadon” ir neištikimybės žmonai per gražuolę negrę. Kodėl? Juk tema galėjo būti ir paprastesnė: galėjo kūdikis šiaip gimti luošu, bet tėvai jį pamilsta, nes tai natūralu. Pagaliau, kodėl meilė su negre, ne su baltąja? Nusikaltimas tas pats, sąžinės priekaištai tie patys, — herojaus atsivertimas, vistiek, buvo galimas. Autoriaus įdomiai šeimos temai išvystyti galėjo būti daug paprastesnis ir įtikinamesnis kelias. Neseniai laikraščiuose tiek kartotas šių pragaištingų miego tablečių vardas romane kartais net nusibosta; negrės grožio ypatingas iškėlimas atsiduoda rasine šių dienų aktualija.

    Tai, žinoma, asmeninė pažiūra. Autorius nelinkęs į archajines temas, o į aktualias. Tai jo dalykas. Kaip jis šią, jo pasirinktą, temą pristato skaitytojui? — Nedideliu skaičiumi veikėjų, kurie taikliai vaikšto ir kalba, kol iškalba visą autoriaus sumanymą. Ar tiktai kalba? — Ne. Tarpais lyg tikrai gyvena, savaimingai kalbėdami ir veikdami, kentėdami ir laukdami išsipildymo. Šiame romane autoriaus moterys gana simpatingos ir natūralios. Gražioji, trapioji Lina yra gana ryškus atvaizdas tos kasdieninės intelektualės - menininkės moters, kuri esmėje, vistiek, moteris, kaip tūkstančiai žinančių ir nežinančių Šekspyro moterų. Moteris viską užmiršta ir visko atsisako, kai ji laukia ir kai sulaukia kūdikio, ypač pirmutinio. Tas švelnus rūpestis, pagarba kūnui, iš kurio gims kitas, lūkestis, ilgėjimasis to nepažįstamo, bet jau iš anksto pamilto... Raštinga ir neraštinga moteris jaučia tą pati, graži ir negraži, balta ir juoda. Linos motiną autorius lyg buvo linkęs suprastinti ir susiaurinti jos kraštutiniu atsidavimu Dievo Valiai, bet ji skaitytojui daro įspūdį labai tvirto charakterio moters, nelaimę pakeliančios su stebinančia ramybe. Net ir negrė Hedda, nežiūrint jos hedoniškumo, sukelia skaitytojo simpatijų savo moteriškumu ir pagarba kitam žmogui, ypač draugams. Taigi, autorius šiame romane atidavė gražią duoklę moteriškumui. Vyriškieji veikėjai ne tokie įtikinami. Blyškiausias yra Fitzgeraldas, kuris, atrodo, knygoje tereikalingas įmantriai aktorių trijulei Įgyvendinti ir šauniems šekspyriniams posakiams pacituoti. Linos tėvas— tas svyruojantis stulpas — niekuo ypatingu nepasižymi, greit užmirštamas.

    Įdomiausia pasekti vidinių išgyvenimų niuansus to pagrindinio knygos herojaus, Linos vyro, kurį autorius vadina pirmu asmeniu. Tasai “aš” yra talentingas mokslininkas, išradėjas, mąstytojas, bet ir kraštutinių jausmų žmogus. Jo charakteris yra margas kaip genys, bet kai kuriuos taškus jo viduje išpaišė pats autorius. Pavyzdžiui, jis pasisako, kad jo projektai atkreipė dėmesį (viršininkų ir goduolių), kad jis net laimėjo premiją; reiškia, turi būti ne eilinis, o kūrybos žmogus, mokslo ir aukštesnių gyvenimo sferų atstovas. Bet kartais jis nušneka ir elgiasi kaip eilinis vyriokas, kuris nepraleidžia nė vienos moters, neapžvelgęs jos linijų ir jų giliau nepaveiktas. Jis deklaruoja susižavėjimą ir meilę savo jaunai žmonai, bet čia pat domisi kitos moters, net juodukės profiliu ir jos balso patrauklumu. Neginčysime, kad tokių vyrų pilna šio krašto miestų aplinka; bet juk Linos vyras yra mokslininkas ir kūrėjas, neeilinis intelektualas. Dar labiau tas “aš” neįtikinamas, kai jis parke susimuša su valkata, kad įrodytų jį žavinčiai negrei savo vyrišką drąsą. Šios muštynės romano tekėjime nereikalingos.

    Kaip Linos vyras išgyvena pagrindinę problemą: luošo kūdikio atėjimą į jo šeimą? Jo išgyvenimai yra daugiau blaškymasis ir lyg ir smalsumo patenkinimas, prieš gilią kančią ir protingą apsisprendimą, kas tiktų mokslininkui. Tas jo lakstymas, ieškant informacijų apie baisiąsias tabletes, lyg ir padaugintas. Bet yra ir sukrečiančių momentų, giliai žmogiškų, yra jo skausmingų ir įtikinančių išgyvenimų. Epizodas su negre, vistiek, per ryškus ir galėjo būti pakeistas įtikinamesnių lūžiu jo dvasinei būsenai pakeisti. Meilė kūdikiui galėjo jam ateiti per kokį ryškesnį įvykį tarp jo ir Linos, o ne per kitą moterį.

    Romanas intriguojantis ir lengvai skaitomas. Autorius turi tą dovaną, kad, bent skaitymo metu, negali juo netikėti ir negali nuo knygos atsitraukti iki galo. Tema mūsų raštijoje yra naujovė, jaunimui artima. Romanas ne vien pramoginis, bet paliekąs susimąstymą.

IŠTRAUKA

    Apie nėštumo periodą kalbama kaip apie moters kūno linijų deformaciją. Poetai negieda ditirambų nėščiai moteriai.

    Bet ar ne tada moters veide pražįsta tikra gyvenimo saulė — jos įdvasintos akys? Ar ne tada kiekvienas jos kūno judesys sklidinas rūpesčio kita gyvybe ir ta gyvybės teikimo misija, kuria gyva visa planeta. Ir visa taip sukauptai apsireiškia dabar joje, nėščioje moteryje, kad kiekvienam kyla viltis kažkokių skaidresnių perspektyvų.

    Gražiausia šventė yra ta, kuri dar nešvenčiama, bet kurios laukiama. Gražiausia moteris yra ta, kuri dar neatnešė kūdikio, bet jj tebeneša.

    Lina įsijautė savyje visą gyvybės esmę ir visą moters misiją — nokstančią motinystę.

    Koks skurdus buvau aš greta jos. Vaikai atima vyrui žmoną. Aš tebuvau tik didelio įvykio dalininkas. Tik maža dalis toje didelėje simfonijoje.

J. Gliauda, "Delfino Ženkle", 143 psl.