KĘSTUTIS TRIMAKAS, s. j.

 Kodėl nevedusieji negali turėti lytinių santykių

     Kodėl nevedusieji negali turėti lytinių santykių? Iš viso? O kai myli viens kitą? O kai ruošiasi vesti? Išbandyti prieš vedybas? Tokių ir panašių klausimų kartais galima išgirsti iš jaunų žmonių. Jie kelia klausimą ir ieško atsakymo, nes arba tas klausimas jiems kyla savaime, arba jį iššaukia skaityta spauda, klausyta paskaita, matytas filmas ar kas kita. Atsakant nebegalima pasitenkinti nepaaiškinta fraze "Tai yra nuodėmė" arba "Dievas to neleidžia". Taip yra: Dievas to neleidžia ir tai yra nuodėmė. Bet kodėl? Paprastai jauni žmonės ieško to tolimesnio kodėl. Reikia jiems į tai atsakyti, nes kitaip jųjų klausimas liktų neatsakytas.

     Šiame rašinyje ieškosime to tolimesnio kodėl, neretai pasinaudodami psichologiniais daviniais ir rasdami, kad visais Dievo uždraustais blogais veiksmais žmogus kenkia sau pačiam, o dažnai ir kitam.

     Ar lytinis susilaikymas nekenkia sveikatai? Ar negadina nervų? Taigigal geriausia patenkinti visus savo geismus, kiek tik nori ir kaip tik nori?

     Į šiuos klausimus teatsako žymus psichiatras Erich Fromm: "Pagal Freudą, pilnas ir nevaržomas visų instinktų geismų patenkinimas sukurtų psichinę sveikatą ir laimę. Tačiau ryškūs klinikiniai faktai parodo, kad tiek vyrai, tiek moterys, kurie savo gyvenimą paskiria nevaržomam lytiniam pasitenkinimui, nesuranda laimės ir labai dažnai kenčia nuo stiprių neurotinių konfliktų ir simptomų. Pilnas visų instinktų poreikių patenkinimas ne tik nėra laimės pagrindas, bet net nė negarantuoja psichinio sveikatingumo".

     Panašiai liudija ir kiti tyrinėjimai; pavyzdžiui, visiškai neseniai paskelbto mokslinio pranešimo "The Character of Danger" daviniais, daugiausia nervinių sutrikimų simptomų pastebima ne pas lytiniai susilaikančiuosius, bet pas labiausiai nesusilaikančiuosius.

     Perdėtas lytiškumas ir nesubrendimas eina išvien: nesubrendimas dažnai sukelia perdėtą lytiškumą, o perdėtas lytiškumas gilina nesubrendimą. Susivaldymu tramdant perdėtą lytiškumą ne tik nepakenkiama sveikatai, bet net bręstama.

     Mes vienas kitą mylimetad argi mums ne viskas galima be vedybų?

     Besimylintieji jaučiasi viens kitam atsidavę ir priklausą. Tad, jei jie jau vienas kitam priklauso, kodėl neturėti lytinių santykių?

     Nors besimylintieji jaučiasi vienas kitam priklausą, tačiau tas jausmas tiek ir tereiškia: jie vienas kitam priklauso kaip besimylį, bet ne kaip vedę. Tad negalima jiems daryti to, kas tinka tik vedusiems.

     Lytinis veiksmas tinka tik vedusiems, nes savo esme yra vedybinio gyvenimo dalis- pačiu pirmuoju kūniniu atsidavimu vedybinė sutartis yra patvirtinama; tolimesniais — tęsiama. Vien meilės pajutime ne tik nėra tokios sutarties, bet net nė garantijos, kad tokia pastovi sutartis bus.

     "Mes mylimės. Todėl mums viskas galima be vedybų". Šiuose žodžiuose net nepastebima jokio rimto noro vesti, t. y. teisėtai ir pastoviai angažuotis partneriui visą gyvenimą. Kur tokio noro nėra, vargiai ar gali būti tikra, patvari meilė, kuria kitam atsiduotų ir priklausytų.

     Išvadoj tenka paminėti, kad šiam klausimui ar teiginiui nėra jokio pagrindo: nes 1) tokioje neatsakingoje meilėje nėra tikro ir pastovaus užsiangažavimo, 2) lyties aktas savo esme priklauso tik vedusiems.

     O kaip su besiruošiančiais vesti? Ar jie negalėtų šiek tiek anksčiau pradėti lytiškai santykiauti?

     Į šį klausimą tenka atsakyti neigiamai, žiūrint tiek į vedybinį, tiek į priešvedybinį gyvenimą.

     Pirmasis lyties aktas vedybinį-lytinį gyvenimą pradeda ir tuo pačiu vedusiųjų sutartį patvirtina. Ta prasme savo esme jis priklauso vedybiniam gyvenimui — tuo pačiu tik vedusiems, bet ne nevedusiems, nors ir planuojantiems vesti.

     Gi priešvedybinio gyvenimo paskirtis yra paruošti partnerius vedyboms, subrandinti jų meilę. Meilei dar nesubrendus, lytinis kontaktas dvasinės meilės augimą gali suparalyžuoti ir net panaikinti. Tai patvirtina tūkstančiai savo priešvedybiniais bandymais apsivylusių ir išsiskyrusių porų. Apie tai kalba, tarp daugelio kitų autoritetų, prof. Robertas O. Blood, Jr.: "Kada pora pasirenka eiti iki galo, turi būti pasirengusi, kad jų romantikos burbulas gali supliukšti".

     Ne tik romantika, bet ir ištikimybė tuo metu ar vėliau, vedybose, gali supliukšti. Pagal Kinsey pranešimą, kas lytiškai santykiavo prieš vedybas, tas lengviau svetimoteriauja vedęs. Tai rodo jųjų nepastovumą ir savanaudišką ieškojimą, sukeliančius neištikimybę.

     Pagaliau negalima nepaminėti, kad lyties aktu gali užsimegzti nauja vaiko gyvybė. Tai nepaprastai rimta pasėka. Kita labai rimta pasėka yra toji, kad lyties aktu susijungę asmenys tam tikra prasme niekad nebeatsijungia. Juk šis aktas nėra koks prasilenkimas pro šalį, bet intymiausio susitikimo pergyvenimas su visad liekančiu įspūdžiu. Dėl to tiek dėl partnerio, tiek dėl savęs šį visad liekantį susitikimą reikia labai rimtai vertinti, t. y. jį atidėti iki pastovios, visad liekančios vedybinės padėties.

     Tą rimtą atsakomybę teisingai pastebi tragiška patirtimi pamokyti. Štai viena vaiko sulaukusi netekėjusi mergaitė sako: "Aš niekada nemaniau, kad aš nueisiu taip toli... Taigi. Manau, kad kiekvienas galvoja aš galiu sustoti ir aš žinau kada sustoti, bet, kai jau nueina taip toli, nė nepasijunta, kad staiga jau po visko... Tuo metu, žinai, negalvoji jau taip labai tiesiai. Mes žinome, kad mes neturime to daryti, bet tuo metu, susijaudinęs, neatsisėdi ir nepasvarstai: "Ar turėčiau, ar ne? Ar tai gera, ar bloga?" Jis sako: "Aš tave myliu" ir tu sakai "Aš tave myliu, bet "... ir tęsiate toliau... na, ir pražūni... Tu gi turėjai pasakyti: "Jei tu mane tikrai myli, manęs to neprašytum".

     Pagarba savo partneriui, rimtis prieš gyvybės perdavimo paslaptį ir atsakomybė už partnerį bei save verčia bebręstančius meilėj pasakyti ne "mes mylimės, tai mums galima", bet "mes mylimės, tai mums reikia palaukti vedybų".

     Ar nereikia dar prieš vedybas lytiniu aktu pirma išmėginti, ar abu norintieji vesti vienas kitą biologiškai atitinka? Argi ne išmintinga "nepirkti katės maiše”?

     Dr. Kinsey pranešimu, prieš vedybas lytiškai santykiavusios moterys greičiau pritampa lytiniam gyvenimui po vedybų. Tačiau tai galioja tik pačioje vedybų pradžioje — taip nurodo Šeimų Santykių Instituto visą JAV apėmusio apklausinėjimo daviniai: nepraėjus nė metams, priešvedybinės patirties neturėjusios moterys lyties gyvenimo darnumu prilygsta kitoms ir net jas pralenkia (galutinai 85% prieš vedybas santykiavusių ir 86% nesantykiavusių moterų pasiekia lytinės darnos).

     Be to, dr. Termanas tyrinėjimais nustatė, kad iš visų grupių žmonių daugiausia vedybinės laimės patiria poros, kurios prieš vedybas lytiškai nesantykiavo. Panašiai, profesoriai Burgess ir Wallin savo tyrinėjimuose priėjo išvadą, kad vedybinės meilės daugiau pas tuos vyrus ir moteris, kurie prieš vedybas užsilaikė skaistūs.

     Antra vertus, dr. Harvedy Locke nustatė, kad žymiai didesnis procentas išsiskyrusiųjų negu vedybinį ryšį išlaikiusiųjų yra turėję lytinius santykius prieš savo vedybas. Tai rodo, kad lytinis išmėginimas "prieš pirkimą" negarantuoja, kad vedybos bus sėkmingos. Priešingai, jis duoda mažiau garantijos, negu susivaldymas.

     Tiesa, besiruošiantiems vedyboms yra svarbu viens kitą pažinti, ar jie vienas kitą atitinka, bet ne biologinėj o asmenėj plotmėj — ar jie sugebės sugyventi. Biologinėj gi plotmėj užtenka, kad jie būtų sveiki ir normalūs. Pirmuoju lytiniu aktu nebe mėginama, bet įžengiama į intymų santykiavimą su partnerius giliai paliečiančiomis pasėkomis. Tad jis turi įvykti partneriams vedybiniai jau susirišus.

     Nepirkti katės maiše— ši "filosofija" per daug atsiduoda prekyba. Betgi asmenys vedybomis nenuperkami: jie laimimi viens kitam rodoma pagarba, rimtimi ir atsakomybe. Tokiu būdu laimėjusieji ir laimimi (kaip patvirtina aukščiau suminėti tyrinėjimai) ir rečiau išsiskiria, ir patiria daugiau laimės ir meilės.

IŠVADA: Kam yra reikalingas prieš vedybinis laikas, įtampa ir susivaldymas.

     Lyties negalima nei nuvertinti, nei pervertinti. Nuvertinę nustotume dalies žmogiškumo. Pervertinę sugyvulėtume dvasios sąskaiton. Lytis turi savo vietą — ji turi būti integruota, organiškai įjungta į visą žmogaus asmenybę: nepervertinta ir nenuvertinta, bet atitinkamai branginama.

     Lytis būtų nupiginta, jei joje būtų egoistiškai geidžiama vien lytinio padirginimo. Iš jos galima daug daugiau tikėtis. Kai ji įjungiama į pilną žmogišką santykiavimą tarp vyro ir moters, ji tampa išraiška žmogiškos jungties — dviejų viens kitam siela ir kūnu visiškai atsidavusių asmenų.

     Toks intymus susijungimas neatsitinka nei iš karto, nei atsitiktinai, nei savaime. Meilė yra menas, — pats didžiausias — branginti kitą ir dėl kito gyventi. O bet kuriam menui reikia subręsti. Taigi, tuo labiau — meilei.

     Brendimui reikia laiko, įtampos, susivaldymo. Pirma, reikia laiko. Juk užtrunka nemaža laiko, kol nepažįstami ir svetimi viens kitą artimiau pažįsta ir jausmais glaudžiau priartėja vienas prie kito.

     Antra, reikia įtampos. Jaunuoliui ir jaunuolei artimiau pabendravus, paprastai tarp jų pirma pabunda dvasinė trauka. Pajuntamas emocinis - dvasinis ilgesys susivienyti, bet kartu ir skirią nuotoliai. Kyla įtampa: pakilioj ar net entuziazmu įelektrintoj atmosferoj abu siekia prilygti tam viens apie kitą susidariusiam idealui. Ši pratęsta įtampa yra būtina subręsti ir abiems asmeniškai, ir abiems kartu — į emociniai ir dvasiškai stipriai besimylinčiųjų porą.

     Trečia, brendimui reikia susivaldyti. Gera, kad kūno trauka kūnui ne taip greitai pabustų, o jei pabustų, būtų suvaldoma. Juk pabudusi ji yra gaivalingesnė už dvasinį ilgesį. Jei patenkinama, ji reikalaus dar daugiau. Per anksti pabudusi ir patenkinta, ji gali sutrikdyti dvasinę įtampą, būtiną dvasiniam subrendimui ir meilei išugdyti. Per anksti ir vien sau ieškant lytinio padirginio iš kito, užkertamas kelias kitą pilniau pažinti, suprasti, atjausti ir vertinti dėl jo dvasinių savybių. "Kurcšlusu" nutraukiama tarpasmeninė srovė. Pakertama galimybė subręsti ir išmokti mylėti.

     O išmokti reikia daug — ypač branginti kitą ir dėl kito gyventi. Tai nėra lengva. Žmogus sunkiai nustoja ieškoti savo naudos — net kitos lyties asmenį pamėgęs ar pamilęs. Pilnai išsivaduoti iš savanaudiškumo gal visiškai nė neįmanoma. Tačiau reikia stengtis. Reikia galvoti su kitu, jausti su kitu, branginti kitą, pastebint jo gerąsias savybes, bet taip pat ir nepažeminti, pastebėjus trūkumus.

     Reikia išmokti trejopos meilės: eros — tik kitam priklausyti ir tik kito geisti; philia — siekti kitą pažinti, suprasti, būti ir jaustis kito artumoj; agapė — nesavanaudiškai, be jokio atpildo, kitam pasidovanoti. Vedybiniame gyvenime lytinė jungtis gali būti šios trejopos meilės kūninė išraiška. Tik reikia meilei kūną palenkti. O palenkti galima tik tada, kai pati meilė yra jau stipriai užsimezgusi. Užsimegzti gi meilei reikia ir laiko, ir įtampos, ir susivaldymo. Tam ir yra priešvedybinis laikas.    ***