Juodu buvo drauge. Drauge juodu planavo savo ateiti, stovinčia prieš juos lyg milžinišką kalną, apsuptą gąsdinančio netikrumo. Kiekvienas judviejų atskirai buvo neatbaigtas ir silpnas, pilnas baimės ir pasimetęs. Nulaužtais irklais laivas... Palaužtais sparnais aras... Net ir karščiausia diena nebūtų pajėgusi sušildyti ju širdžių, jeigu juodu būtų buvę vieniši, atsiskyrę. Ir didžiausia laimė būtu bereikšmė, nes nebūtu su kuo ja pasidalinti.
Bet kai juodu drauge! O, koks galingas ir didis yra šis gyvenimą teikiąs žodis! Atrodo, kad juodu galėtų pavergti visą pasauli ir pačius save; galėtų svajoti, planuoti ir kurti. Esant juodviem drauge visa būtų prasminga, įmanoma... Juodu buvo drauge, ir prieš jų akis, kaip žiedas, vėrėsi gyvenimo prasmė ir tikslas.