1965 - 19j66 m. "Laiškų Lietuviams” straipsnio konkurso jaunimo grupėje trečiąją premiją laimėjęs rašinys.
Viktutė Jurgaitytė
Viktutė Jurgaitytė, 15 m. amžiaus Mykolo ir Elenos Jurgaičių duktė. Gimė 1950 m. Čikagoje. Lietuviškai išmoko “mamytės vargo mokyklėlėje”. Paskui lankė Čikagos Aukštesniąja Lituanistikos Mokyklą. Dabar lanko Putnamo Katalikų Akademiją ir gyvena mergaičių bendrabutyje Putname. Mėgsta skaityti, skambinti pianinu, piešti. Baigus gimnaziją, planuoja lankyti kolegiją.
Dabarties jaunimas yra labai tankiai kritikuojamas senesnės kartos. Ypač daug yra kalbama apie jaunuolių atsakomybę arba jos trūkumą.
Žinoma, nėra teisinga sakyti, kaip dalis suaugusiųjų sako, kad šių dienų jaunimas visiškai neturi atsakomybės jausmo. Bet taipogi nėra teisinga tą priekaištą atmesti vien teigiant, kad esame jauni tik vieną kartą, tai tegul jaunimas pasidžiaugia gyvenimu, kol gali.
Tarp tų dviejų kraštutinių sprendimų apie jaunimo atsakomybę ir jos stoką yra tikrasis vidurio kelias. Aplamai visas jaunimas negali būti pasmerktas dėl kai kurių jaunuolių; tai būtų tokia pat nesąmonė, kaip nužudyti žmogų dėl to, kad turi kreivą koją.
Betgi jaunuoliai taip pat negali būti apgyvendinti kokiame atskirame pasaulyje, kuriame be rūpesčių, vargų ar atsakomybės linksmai gyventų iki to amžiaus, kai yra visuomenės jau laikomi “suaugę” ir “subrendę”; tokie jaunuoliai būtų išmesti iš to vaikiško pasaulio į šaltą, kietą vargo gyvenimą. Vaikas nuo mažens turi būti pripratintas dirbti ir, savotiškai, vargti; kad gerai ir pilnai subręstų. Bet svarbiausia, turi priprasti prie atsakomybės, nes iš tikrųjų kiekvienas — ar jaunas, ar senas — turi vieną svarbią atsakomybę. Tai atsakomybė mylėti.
Mūsų tikslas šiame pasaulyje yra gyventi taip, kad užsipelnytume sau tikrą džiaugsmą po mirties danguje. Jį pasiekti turime tiktai mylėti. Be meilės nieko nėra, ir tik mylėdami mes prisiartinsim prie Kristaus, visos meilės šaltinio.
Mylėti yra ir jaunimo, ir vyresniųjų atsakomybė. Ji yra trejopa. Mes visi turime mylėti Dievą, tėvynę ir artimą ir savo gyvenimu išreikšti tą meilę. Ir ta meilės praktika yra jaunimo (ir visų) gyvoji atsakomybė dabartyje ir visados.
Bet, žinoma, neužtenka ištarti tuos žodžius jaunimui ir tada sakyti: “Gerai, Jonuk, žinai savo atsakomybę. Dabar eik i pasaulį ir mylėk”.
Savo meilę tėvynei išreikšti savo gyvenimu mes turime visomis jėgomis kovoti dėl Lietuvos laisvės. Mūsų kovos ginklai ne šautuvai, ne durklai ir tik dalinai malda. Bet tikrieji mūsų kovos ginklai yra mūsų gyvenimas. Turime įgyvendinti Jaunimo Metų šūkį: “Mūsų jėgos, mūsų žinios laisvai Lietuvai tėvynei!” Jei mes gyvensime taip, kad atsieksime sekančius keturis tikslus, tai ta bus didžiausia pagalba, kurią mes tik galime suteikti Lietuvai.
Pirma, mes turime pažinti Lietuvą — išmokti jos istoriją ir kalbą, pažinti jos kultūrą. Toliau, turime išsimokslinti, kad galėtume padaryti iš savo gyvenimo ką nors vertingo ir gražaus. Turime mokytis, kad nebūtumėm bet kas, bet kad būtume inteligentai. Ir turime mokytis, kad per mokslą susipažintume ir susidraugautume su svetimtaučiais; kai Lietuva bus vėl laisva, kad turėtume draugų už jos sienų, kurie per mus pamiltų ar bent ją pažintų ir gerbtų.
Be to, mes turime dalyvauti organizacijose, kad, kaip bendruomenė, “viską atnaujintume Kristuje” arba (kodėl ne ir?) viską “Dievui, Tėvynei ir artimui”.
Pagaliau, turime planuoti savo ateitį, ne tik atsižvelgdami į tėvų ir savo norus, ne tik į savo gabumus, bet ir į Lietuvą ir į tai, ko jai dabar reikia ar ateity reikės. Jei mes visa tai darysime, tai tikrai pagelbėsime Lietuvai.
Įrodyti savo meilę artimiems, mes turime visada jiems taip daryti, kaip norėtume, kad jie mums darytų. Net ir “smulkmenose”, arba kai nelabai norime išreikšti savo meilę kitiems (pvz. kai kas nors paprašo mūsų pagalbos,
o mes, kitais dalykais užsiėmę, nenorėtume palikti, ką mes darome), turėtume nusigalėti ir, nors nenoromis (bet tai nerodydami), jiems padėti. Juk, “kai save nugalėsi, nugalėsi pasaulį” Ir taip įrodysi savo meilę artimiems.
Savo meilę Dievui įrodyti galime didžiais dalykais (pvz. mirdami kankinio mirtimi už savo tikėjimą) arba, kas gali būti net sunkiau — “mažais” dalykais (pvz. paaukodami savo patogumą, nors ir nenoromis, atsikelti anksčiau paspėti į Mišias). Tai darydami mes įrodysime savo meilę Dievui.
Svarbiausia, įrodydami savo meilę tėvynei ir artimiesiems, tuo pačiu įrodysime savo meilę Dievui. O išreikšdami savo meilę Dievui, Tėvynei ir artimui, mes išpildysime savo gyvąją atsakomybę dabartyje.